Vaikus neretai apipilame dovanomis, tačiau vertingiausią jiems dovaną - bendravimo džiaugsmą, draugystę - dovanojame nenoriai ir eikvojame tiems, kurie mums visiškai abejingi. Archyvo nuotrauka

Tai, kad 90 proc. suaugusių vaikų netraukia bendrauti su tėvais, yra liūdnas, bet tikras faktas. Tėvai ir vaikai – skirtingų kartų žmonės, vieniems reikia dėmesio, kiti nuolat užsiėmę savais reikalais, gyvena skirtingu greičiu. Tėvams svarbu suprasti, kad suaugę vaikai gyvena savo  gyvenimą. Kita vertus, suaugę vaikai ne itin nori atsiverti tėvams, nors gali valandų valandas bendrauti su draugais, dažnai matytis su jais, rašo empoweringparents.com.

 

Jūsų pastangų derlių surinks kita karta

Jei manote, kad viskas dėl jūsų pačių kaltės, kad padarėte klaidų augindami vaiką, meskite šias mintis iš galvos. Ką tokiais atvejais reikia daryti?  Nereikia primesti savo nuomonės. Atsitraukite nuo vaikų ir leiskite jiems gyventi savo gyvenimą. Anksčiau ar vėliau jie „sugrįš“ ir pasibels į jūsų širdis. Bet ne pagal poreikį, o lengvai ir natūraliai, tarsi savaime.

Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas  parašė keletą išmintingų sentencijų, atspindinčių tėvų ir vaikų santykius. Jis rašo: „Būk teisingas  ir nebūsi vienas“, „Gyvenimas taip sutvarkytas, kad investuota gėrybė negrąžinama“.

Kitaip tariant, nesitikėkite, kad grūdai duos gausų derlių. Jūsų pastangų derlių surinks kita karta, pavyzdžiui, anūkai.

Italijoje daugelis laikosi nuostatos, kad suaugęs vaikas neturi eikvoti savo jėgų, energijos ir pinigų senstantiems tėvams, jis turi nukreipti jėgas į savo vaikus.

Yra ir toks posakis: „Vienas tėvas gali išmaitinti dešimt sūnų, bet dešimt sūnų negali išmaitinti vieno tėvo“. Tai reiškia, kad kai esame jauni, visiems noriai skoliname savo „turtus“, bet kai einame atsiimti skolų senatvėje, niekas neskolina.

Taip nutinka dėl to, kad mes, tėvai, „neskoliname“ savo rūpesčio ir meilės vaikams tam tikrą laiką, kad galėtume susigrąžinti skolą saulėlydžio metu. Mes mylime, nes patiriame šiuos jausmus, atiduodame save, nes tame matome savo likimą. Ir kaip nepakeliamai sunku būna tiems žmonėms, kurie prašo, net meldžia abipusių jausmų, bet sulaukia tik abejingumo.

Ar galima perfrazuoti Marko Tveno teiginį ir prieiti prie išvados, kad kuo griežčiau tėvas elgsis su savo vaikais, tuo daugiau pagarbos jie parodys jam senatvėje? Ne, nemanau. Dar niekam nepavyko įkvėpti vaiko meilės ir pagarbos jausmo.

 

Dažnai eikvojame laiką tiems, kurie mums visiškai abejingi

„Kai man buvo keturiolika, mano tėvas buvo toks kvailas, kad sunkiai galėjau jį pakęsti. Bet kai man buvo dvidešimt vieneri, nustebau, kiek šis senukas pasikeitė per pastaruosius septynerius metus“, – rašo savo atsiminimuose Markas Tvenas.

Taigi, turėkite kantrybės. Ateis laikas, kai jūsų vaikai pavargs nuo nesibaigiančio pasaulietinių reikalų šurmulio, juos trauks namų šiluma ir jie norės vakarus leisti jūsų draugijoje.

„Vaikai atsisako savo svajonių, kad įtiktų savo tėvams, o tėvai aukoja savo gyvenimą, kad patiktų savo vaikams“, – rašo brazilų prozininkas Paolo Coelho.

Bet grįžkime prie Marko Tveno minčių, kurias gana sunku suprasti ir priimti, bet galbūt šioje  tiesoje glūdi atsakymas į klausimą, kodėl suaugę vaikai nenori bendrauti su tėvais.

Vaikus neretai apipilame dovanomis, tačiau vertingiausią jiems dovaną – bendravimo džiaugsmą, draugystę – dovanojame nenoriai ir eikvojame tiems, kurie mums visiškai abejingi.

Tačiau galiausiai gauname tai, ko nusipelnėme. Ateina laikas, kai mums labiau už viską reikia vaikų draugijos, jų dėmesio, ir mes gauname tuos apgailėtinus trupinius, kuriuos anksčiau trupinome jiems.

Du žmones, net jei jie yra mama ir dukra, tėvas ir sūnus,  sieja ne kraujo ryšiai, o draugystė.

Bet jei tarp artimų žmonių, tėvų ir vaikų nebuvo jokios draugystės, tai nėra niekieno kaltė.

Vieni tėvai  būna labai dėmesingi savo vaikams, o kiti yra visiškai abejingi. Ir nieko čia  nepadarysi…

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą