Kas yra „mirusi“ mama?

Net jei ji rūpinosi  vaiku fiziškai, tačiau psichologiškai ji nebuvo su vaiku. Tai yra ji buvo „mirusi“  vaikui, kuris būtent taip reaguoja į artimiausią ir brangiausią žmogų. Kaip tai veikia vaiko raidą ir kas auga šalia „mirusių“ mamų?  – rašo apadivisions.org.

Išryškėja psichikos nesugebėjimas susitvarkyti su sunkiomis aplinkybėmis

Terminą „mirusi“ mama įvedė prancūzų psichoanalitikas André Greenas. To paties pavadinimo straipsnyje Greenas apibrėžia taip: „Mirusi motina yra mama, kuri iš tikrųjų gyva, bet mažo vaiko, kuriuo ji rūpinasi, akyse ji, galima sakyti, psichologiškai mirusi“. Priežastys gali būti įvairios – nuo ​​pogimdyvinės depresijos iki vyro išdavystės, tačiau poveikis vaikui visada pražūtingas.

Nepainiokite nuo rutinos pavargusios mamos su psichologiškai mirusia mama – tai du poliariški atvejai. Jei mes kalbame apie nuovargį, tada apraiškos daugiausia bus susijusios su fiziniu komponentu. Tai ir silpnumo jausmas, sumažėjęs dėmesys, atminties pablogėjimas, nervingumas, mieguistumas ir panašiai. Tokia mama vakare gali būti labai išsekusi, tačiau ji ras laiko paskaityti pasaką prieš miegą savo kūdikiui – nes myli jį ir mėgaujasi bendravimu.

Kalbant apie „mirusios motinos“ fenomeną, išryškėja psichikos nesugebėjimas susitvarkyti su sunkiomis aplinkybėmis. Moteris yra giliai pasinėrusi į savo depresiją ir savo sielvartą. Ji gali atsakingai susitvarkyti su fizine vaiko priežiūra – maitinti, paguldyti, išvesti pasivaikščioti, tačiau emociškai ji visada nepasiekiama. Šypsodamasi  vaikui, ji žiūri į tolį.

Psichoanalitikas  pastebi, kad pagrindinis jausmas, lydintis tokios mamos vaiką – kaltė. Vaikų psichika gana egocentriška. Vaikas įsitikinęs, kad viskas, kas vyksta su jo mama, yra kažkaip susiję su juo. Ir jei mama visada liūdna, tai jis kaltas. Be to, vaikas, užaugęs šalia „mirusios mamos“ suaugęs, pats bus linkęs į depresiją.

Bet jei tokių mamų suaugę vaikai tampa psichologo klientais, jų prašymai dažniausiai būna retai susiję su depresiniais išgyvenimais. Nes tikrosios jų išgyvenimų priežastys yra giliai užslopintos psichikos ir nėra išgyvenamos, kaip jų motinų.

Tokie žmonės linkę savyje slopinti jausmus, jiems labai sunku užmegzti artimus santykius, tiek draugystę, tiek meilę. Tuo pačiu jie gali būti gana sėkmingi ir realizuoti savo profesinėje veikloje, tačiau viduje tvyro tuštumos jausmas.

Jei šeimoje yra močiutė, ant jos pečių krenta gelbėtojos vaidmuo

Tarp simptomų, su kuriais susiduria tokie suaugę vaikai, yra šie: sunkumai išreikšti jausmus ir emocijas; nuolatinis foninis nerimas dėl gyvenimo; vidinės tuštumos jausmas: gyvenimo ir savo pasiekimų džiaugsmo trūkumas; jausmas, kad aplinkinis pasaulis nesaugus; žema savigarba;

impotencijos jausmas; seksualinio pasitenkinimo santykiuose paieška ir romantinio komponento tabu arba, atvirkščiai, platoniškos meilės akcentavimas.

Bijodami būti atstumti, palikti, tokie žmonės linkę nuvertinti santykių ir asmens, su kuriuo šie santykiai užmezgami, reikšmę. Taip pat noras nuspėti aplinkinių žmonių elgesį, jausmus, nuotaikas ir mintis.

Pražūtingos „mirusios“ motinos pasekmės dažniausiai išreiškiamos tuo, kad žmonės įpranta gyventi  tik sau. Tiesa, jie gali kreiptis į abejingus šaltus žmones, kuriuos nori tiesiog „pajudinti“, „sušildyti“ – „atgaivinti“. Kaip kadaise mama.

Pasekmės nebus tokios radikalios, jei šalia vaiko visada būtų suaugęs žmogus, kuris galėtų paaiškinti mamos elgesį, apibrėžti jos būklę, taip nuimdamas nuo vaiko kaltės naštą.

Jei šeimoje yra močiutė, ant jos pečių krenta gelbėtojos vaidmuo. Jai svarbu padėti pačiai mamai, kad ji  liautųsi išgyventi, liūdėti, apraudoti viską, kas užrakinta viduje. Ir tuo pačiu suteiktų vaikui saugumo ir kontakto jausmą, kurio jam reikia.

Vienas svarbiausių elementų užkertant kelią pražūtingoms pasekmėms vaikui yra išsiskyrimas.

Išsiskyrimas tikrai neįvyko, kai jau užaugęs vaikas tiki, kad verta labiau stengtis (pasiekti, keistis, įtikti ir panašiai), tada mamą vis tiek pavyks išgelbėti. Kai jis jaučia gėdą ir/ar kaltę prieš mamą, kai gyvena tikėdamasis, kad pagaliau visus jo poreikius patenkins kažkas kitas.

Jei atsiskyrimas praėjo, tai žmogus jaučiasi stabiliai visuose lygmenyse: emociniame, funkciniame (gebėjimas pasirūpinti savimi fizine prasme), vertybiniu ir konfliktiniu (turintis savo požiūrį).