Kaip be konfliktų, neįžeidžiant vienas kitų atsiskirti nuo tėvų

Santykiai su tėvais yra ilgiausia ir reikšmingiausia sąjunga vaikų gyvenime. Bet ką daryti, jei tai trukdo jums tapti savimi? Kartu su psichologe Angele Kazlauskiene panagrinėsime, kas yra atsiskyrimas nuo tėvų, kodėl jį dažnai lydi kaltės jausmas ir kaip eiti šiuo keliu, išlaikant šiltą ryšį su tais, kurie jums davė gyvybę.

 

Priklauso nuo tėvų gebėjimo priimti vaiko pilnametystę

Tai dažniausiai būna laipsniškas vaiko atsiskyrimo nuo tėvų procesas. Kiekvienam žmogui būtina tapti savarankiška asmenybe. Dėl to priklausomi santykiai virsta lygiaverčiais. Beje, atsiskyrimas nuo tėvų prasideda ne tada, kai vaikui sueina 18 metų, o dar kūdikystėje. Vaikas pamažu pereina nuo susiliejimo su mama prie fizinio savarankiškumo, o vėliau – prie trejų metų krizės, kai išmoksta pasakyti „ne“ ir susidaro savo nuomonę apie pasaulį. Būtent tada vaikas pirmą kartą supranta, kad jo norai ne visada sutampa su tėvų norais.

Pradėjus lankyti mokyklą, vaikas prisiima pirmąsias pareigas, o nuo 12 metų prasideda tas paaugliškas maištas, kuris kloja pamatus būsimai asmeninei autonomijai.

Įprastas atsiskyrimas nuo tėvų įvyksta iki 20–25 metų amžiaus, tačiau šis laikotarpis kiekvienam žmogui skiriasi: vieniems išsiskyrimas įvyksta anksčiau, kitiems – iki 30-ies ar net vėliau. Viskas priklauso nuo šeimos istorijos, asmenybės bruožų ir abiejų šalių pasirengimo keistis.

Tačiau atsiskyrimas yra abipusis procesas. Jame dalyvauja ir vaikai, ir tėvai, todėl sėkmė priklauso ne tik nuo vaiko noro paleisti, bet ir nuo tėvų gebėjimo priimti jo pilnametystę. Idealiu atveju rezultatas yra perėjimas nuo vertikalių „vyresniojo ir jaunesniojo“ santykių prie horizontalių „suaugusiojo ir suaugusiojo“ santykių, kur yra vietos pagarbai, laisvei be įsipareigojimo jausmo.

Neatsiskyrus nuo tėvų rizikuojate amžinai likti vaikiškoje padėtyje. Tai pasireiškia tuo, kad net ir suaugę, priimdami sprendimus, mintyse žvelgiame į savo tėvus. Siekiame jų pagyrų, bijome jų pykčio, bandome jiems ką nors įrodyti arba, atvirkščiai, gelbėti juos nuo gyvenimo sunkumų“, – sakė psichologė.

Anot jos, kai ryšys per stiprus, šis modelis perkeliamas į kitus santykius: poroje ieškoma ne partnerio, o „tėvų“, kurie išspręstų problemas, arba patys užima pernelyg globėjišką poziciją.

„Svarbiausias dalykas, kurį suteikia atsiskyrimas, yra atsakomybė už savo gyvenimą. Nustojate kaltinti kitus (įskaitant tėvus) dėl savo nesėkmių ir pradedate elgtis vadovaudamiesi savo troškimais, o ne bijodami nusivilti. Įgyjate galimybę kurti karjerą, santykius ir kasdienį gyvenimą, kuris jums tinka. Be to, atsiskyrimas būtinas ir patiems tėvams: jie gali iš naujo atrasti savo pomėgius ir troškimus, gyvendami visavertiškesnį gyvenimą.

 

Vertybinis atsiskyrimas yra pats sudėtingiausias ir giliausias lygmuo

Kokie yra atsiskyrimo tipai? Psichologas Jeffrey Hoffmanas išskyrė keturis pagrindinius atsiskyrimo aspektus. Svarbu, kad tai vyktų kiekviename iš šių aspektų, kitaip autonomija bus nepilna.

Emocinis atsiskyrimas – tai išsivadavimas nuo tėvų pritarimo poreikio. Galite save vertinti remdamiesi savo jausmais, nebijote nuvilti tėvų ir nesijaučiate įpareigoti pateisinti jų lūkesčių. Ramiai priimate tai, kad jūsų jausmai ir reakcijos gali skirtis nuo tėvų.

Funkcinis (kasdienis) atsiskyrimas – tai gebėjimas savarankiškai patenkinti savo pagrindinius poreikius. Tai įvyksta, kai užsidirbate pragyvenimui, apmokate sąskaitas, perkate maistą ir drabužius. Tai nereiškia, kad tėvų pagalba nebeįmanoma, bet ji tampa savanoriška.

Konfliktinis atsiskyrimas – tai išsivadavimas iš poreikio įsitraukti į emocinius konfliktus su tėvais. Jūs nebemaištaujate ir nebebandote įrodyti, kad esate teisus.

Vertybinis atsiskyrimas yra pats sudėtingiausias ir giliausias lygmuo. Jūs turite teisę į savo požiūrį į politiką, religiją, vaikų auginimą, darbą ir gyvenimo prasmę, net jei jis radikaliai skiriasi nuo jūsų tėvų. Tuo pačiu metu jūs nesijaučiate kalti dėl kitokio mąstymo. Šių keturių aspektų supratimas padeda pamatyti, kur esate įstrigę ir kur judate į priekį. Tačiau praktiškai kiekvieną iš šių kelių dažnai lydi skausmingos patirtys.

 

Reikia leisti sau patirti šias emocijas

Kalbintos psichologės manymu, tačiau atsiskyrimas sukelia sudėtingus jausmus.  Kadangi atsiskyrimas nuo tėvų retai kada vyksta sklandžiai: jį dažnai lydi nesutarimai, konfliktai, išgyvenimai ir kaltės jausmas. Tačiau sveikuose santykiuose ši patirtis yra mažiau intensyvi, o pats procesas abiem šalims yra natūralesnis.

Išsiskyrimą dažnai lydi įvairios emocijos, nes tai yra perėjimas iš vaikystės į pilnametystę. Tai vienodai sunku tiek vaikui, tiek tėvams. Išsiskyrimo metu kylančios patirtys priklauso nuo jų santykių.

Jei vaikas augo šeimoje, kurioje vyravo pernelyg globėjiškas bendravimo stilius, išsiskyrimo metu jis gali patirti nerimą, baimę prisiimti atsakomybę ir baimę nesugebėti susidoroti su tam tikromis gyvenimo situacijomis.

„Jei tėvai turėjo autoritarinį auklėjimo stilių, kai jie perteikė žinią: „Tu man turi būti dėkingas, esi skolingas, aš tave užauginau, tu privalai man paklusti visame kame“, tai gali sukelti vaikui kaltės jausmą. Ir kuo griežtesnės ir nelankstesnės šios ribos, tuo didesnė tikimybė, kad kils sunkių emocijų“, – sakė A. Kazlauskienė.

Ši patirtis yra natūrali, tačiau ji neturėtų tapti kliūtimi atsiskyrimui. Norint žengti į pilnametystę, svarbu jų ne vengti, o išmokti su jomis susidoroti.

Anot psichologės, apskritai prieš ką nors keisdami išoriniame pasaulyje, turite įvertinti save.

„Pradėkite nuo mažų dalykų: išmokite atskirti savo tikruosius troškimus nuo primesto požiūrio. Pavyzdžiui, paklauskite savęs: „Ar tikrai noriu savaitgaliui aplankyti tėvus, ar bijau, kad mama įsižeis? Ar renkuosi šią profesiją, nes man įdomu, ar todėl, kad tėtis mano, jog tai prestižinė profesija?“, – paaiškino ji.

Anot jos, atkreipkite dėmesį, kada jaučiate spaudimą ar kaltę savo tėvų atžvilgiu. „Pavyzdžiui, mama dažnai pradeda pokalbį fraze: „Tu niekada mums neskambini“, o jūs iš karto jaučiatės įpareigoti viską mesti ir jai paskambinti. Tai priežastis sustoti ir paklausti savęs: „Ar tai mano kaltė, ar jos lūkesčiai?, – tęsė psichologė. – Tada ieškokite palaikymo už šeimos ribų: jei nežinote, su kuo pasikalbėti apie savo rūpesčius, pabandykite kreiptis į draugą ar terapeutą. Kai norite pasidalinti savo džiaugsmu, bet bendravimas su tėvais kelia stresą, susiraskite žmogų, kuris jus palaikys be jokios priežasties“.

Kalbant apie paauglystę ir jaunimą, svarbu atpažinti visus kylančius sunkumus: pavyzdžiui, nerimą dėl išsiskyrimo su tėvais, baimę nesugebėti susitvarkyti. Reikia leisti sau patirti šias emocijas ir jas įvertinti. Taip pat reikia leisti sau pamažu prisiimti vis daugiau atsakomybės, daryti klaidas ir susitaikyti su tuo, kad galbūt ne viską iš karto žinote ar nesuprantate, ir kad tai normalu.

Švelnus, neįžeidžiant ir neįskaudinant kitų atsiskyrimas reiškia atsargumą ir nuoseklumą, nes staigus toks poelgis gali sukelti traumą ir sugriauti santykius.

 

Pripažinkite tėvų teisę į savo jausmus, bet neprisiimkite jų sau

Kaip pastebi psichologė A. Kazlauskienė, kiekvienas turi susikurti savo kelią į visišką autonomiją, nes kiekvienas turi skirtingus pradinius taškus. Tačiau štai keli žingsniai, kuriuos galite žengti, kad užtikrintumėte švelnų atsiskyrimą:

Nustatykite ribas po truputį. Nepradėkite nuo persikėlimo į kitą miestą ir visiško išsiskyrimo, bet praktikuokitės nesvarbiomis temomis, kad sustiprintumėte pasitikėjimą savimi.

Savarankiškai valdykite savo laiką ir organizuokite savo dieną. Tai taip pat yra išsiskyrimo dalis. Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą ir kontroliuokite situaciją.

Nustatykite, kokių įgūdžių jums reikia, kad galėtumėte egzistuoti atskirai nuo tėvų. Svarbu suprasti, ko jums trūksta ir ką jau tvarkotės. Stenkitės įgyti reikiamų įgūdžių, kol dar gyvenate su kitu asmeniu.

Išsikelkite pagrįstus tikslus. Jei studijuojate dieninėje mokymo įstaigoje ir tam skiriate daug laiko, visiškai save išlaikyti finansiškai yra nelengva užduotis. Čia svarbu išmintingai įvertinti savo gebėjimus ir palaipsniui mažinti finansinę priklausomybę.

Pripažinkite tėvų teisę į savo jausmus, bet neprisiimkite jų sau. Jie turi teisę pykti, liūdėti ir būti įskaudinti dėl jūsų atsiribojimo, bet tai yra jų patirtis. Švelnus išsiskyrimas reiškia, kad esate užjaučiantis, bet neaukojate savęs.

Visiškas atsiskyrimas yra tada, kai žmonės užima naujas gyvenimo pozicijas. Vaikas užaugo, pradėjo savarankišką gyvenimą ir vis dar palaiko gerus santykius su tėvais: bendravimas patenkinamas abiem pusėms. Tėvai pripažįsta, kad vaikas užaugo ir ramiai pereina nuo rūpestingo suaugusiojo, pradeda gyventi savo gyvenimą ir pomėgius, palaiko ryšį su savo vaiku, bet per atstumą, nepažeisdamas naujos šeimos ribų.

Tas pats pasakytina ir apie vaiką. Jis taip pat turi mokėti atsiskirti ir palikti savo tėvus, pradėti savo gyvenimą. Tai gali įvykti greitai, gali užtrukti arba visai neįvykti. Kilus sunkumų, galite kreiptis pagalbos į psichologus, įskaitant šeimos psichologus, kurie gali padėti žmonėms įveikti šiuos sudėtingus santykius arba įveikti išsiskyrimo nerimą.

„Atsiskyrimas nuo tėvų nėra išdavystė ar išsiskyrimas. Tai natūralus brendimas, leidžiantis jums tapti savimi, o jūsų tėvams – matyti jus ne kaip savo tęsinį, o kaip atskirą, nepriklausomą asmenį. Šis kelias gali būti ilgas ir nelygus, bet jis svarbus. Jei jaučiatės įstrigę, nebijokite kreiptis pagalbos.  Juk tikras artumas su tėvais įmanomas tik tada, kai abu esate suaugę“, – sakė psichologė.