sniegopilys.lt
Kai mokytojai maloniai elgiasi su moksleiviu, tada malonu eiti į pamokas ir mokytis lengviau. Tačiau būna situacijų, kai atrodo, kad mokytojas sąmoningai „pradeda kabinti visus šunis“ ant mokinio. Ką tokiu atveju daryti?
Nežinia, kodėl moksleivis užsitraukia mokytojo rūstybę
Kodėl mokytojas kabinėjasi prie mokinio? Klausimas nėra paprastas. Tarkim, mokytojas vietoj laukto septintuko parašė keturis ar dar mažiau, pasakė pastabą moksleiviui, kuris kažko paklausė suolo kaimyno per pamoką. Galų gale tiesiog per dažnai kviečia prie lentos. Tuo tarpu kitų paprasčiausiai „nepastebi“: nei šnekančių tarpusavyje, nei žaidžiančių su telefonais ir panašiai.
Mokytojui iš esmės nėra naudinga vertinti neigiamai, nes jo profesinė veikla vertinama pagal bendrą mokinių mokymosi rezultatus. Bet vis dėlto?..
Kitas klausimas, ar mokytojas, užuot vertinęs moksleivio žinias, nepereina prie jo asmenybės vertinimo?.. Be to, neretai visos klasės akivaizdoje pasakoma, kad jis neišmoko, nesugeba, nepadarė. Galų gale pedagogas demonstratyviai numoja į jį ranka, leisdamas suprasti, kad iš jo nieko gero nebus. Ir tai kartojama beveik kiekvienoje pamokoje. Tuo tarpu mokytojo požiūris į kitus mokinius yra gana lojalus. Tai reiškia, kad jis tikrai užsidegė neapykanta konkretaus moksleivio atžvilgiu. Dėl kokios priežasties moksleivis užsitraukė mokytojo rūstybę, nežinia. Apskritai, spėlioti, kodėl taip atsitiko, yra nedėkinga užduotis. Tik pats mokytojas gali pasakyti, kokia yra problemos priežastis.
Kaip tokiais atvejais turėtų elgtis moksleivis? Jei jis mokosi vyresnėse klasėse, tada turi elgtis kaip suaugęs ir protingas žmogus. Tai yra paklausti paties mokytojo jo nemėgimo priežastis. Žinoma, tai padaryti nėra lengva. Gali būti net baisu, kad tarpusavio santykiai dar labiau įkais ir pablogės.
Bet, patikėkite, tai yra vienintelė teisinga išeitis iš šios situacijos. Priešingu atveju, praeis bet koks noras eiti į mokyklą, moksleivis praleidinės pamokas ir dėl to, suprantama, pablogės mokymosi rezultatai. Ar reikėtų tėvams apskųsti tokį mokytoją? Ne. Geriau būtų, kad vyresnėse klasėse besimokantis moksleivis pats išsiaiškintų susiklosčiusią situaciją su mokytoju. Nes tėvų įsikišimas nieko nepakeis. Veikiau priešingai – užsisėdęs ant mokinio mokytojas atras būdą, kaip atkeršyti jam už įžeistas ambicijas.
Geriau atvirai pasikalbėti su mokytoju
Tarkime, kad ką tik įvyko nemalonus mokytojo ir mokinio incidentas. Tarkim, per pamoką moksleivis neatsakė į mokytojo užduotą klausimą arba atsakė ne taip, kaip mokytojas tikėjosi. Ir jis numodamas ranka pasakė: „Kaip visada neišmokai“ arba „Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau“. Svarbiausia, ko neturėtų moksleivis padaryti iš karto? Tai tuojau pat, visai klasei girdint, pradėti aiškintis su mokytoju, ko jis nepasakė ar nepadarė ir kaip turėjo pasakyti ar padaryti. Priešingu atveju, situacija gali tapti nebekontroliuojama.
Net ir jausdamasis labai įskaudintas ar pažemintas, moksleivis turėtų šiek tiek nusiraminti, susivokti, kas įvyko ir pradėti analizuoti situaciją. Pažvelgti į tai, kas nutiko tarsi iš šalies. Galbūt jis nėra „angelas baltais sparnais“. Bet kokiu atveju, net jei tai nėra jo kaltė dėl to, kas nutiko, ši analizė padės pasiruošti pokalbiui su mokytoju.
Dabar kelios rekomendacijos, kaip ir kada geriau atvirai pasikalbėti su mokytoju. Žinoma, geriausias laikas pokalbiui – po pamokos. Likus dviese klasėje. Tada yra galimybė pasikalbėti su mokytoju kaip su žmogumi.
Mokytojas turėtų pasisakyti pirmas ir išdėstyti savo nepasitenkinimo argumentus, o moksleivis atidžiai klausytis ir girdėti, kas jam sakoma. Jokiu būdu negalima nutraukti mokytojo kalbos savo prieštaravimais, nes turi būti svarbu sužinoti pedagogo nuomonę apie tai, kas vyksta.
Tik išklausius mokytoją iki galo, ramiai, pagrįstai, nepakeliant balso, moksleivis gali išsakyti savo argumentus.
Tėvai neturėtų būti kviečiami kalbėtis su mokytoju
Net jei moksleivis ir nesijaučia kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, jis neturėti kaltinti mokytojo. Bet kokį kaltinimą žmogus priima neigiamai ir sukelia norą „padaryti galą tam reikalui“.
Žinoma, moksleivis neturėtų savo monologo „papuošti“ žargonais, kurie neretai yra įprasti bendraamžių rate. Kai kurie mokytojai jo paprasčiausiai nesupras, išgirdę žargoną, sukels nemalonų jausmą ir gali viskas baigtis tuo, kad mokytojas parodys jam duris.
Taip pat moksleivis neturėtų gestikuliuoti rankomis prieš mokytojo akis. Pirma, tai atitraukia dėmesį, antra, greičiausiai sukels mokytojo susierzinimą.
Bet jei visi moksleivio mėginimai taikiai sutvarkyti situaciją, nueina šuniui ant uodegos, nereikia prarasti vilties. Šis požiūris tik įrodo, kad mokytojas yra neteisus. Tada vertėtų moksleiviui nueiti pas mokyklos psichologą, pas klasės auklėtoją ir pakalbėti su jais.
Kaip ten bebūtų, bet tėvai neturėtų būti kviečiami kalbėtis su mokytoju.
Sutarėme, kad jau esate kone suaugę, o tai reiškia, kad esate nepriklausomi ir savarankiški žmonės. Tėvai, be abejo, turėtų žinoti, kas vyksta, bet tikrai neverta įtraukti juos į savo konfliktus su mokytoju. Nebent kraštutiniu atveju. Bet ir tai dar niekas negali užtikrinti, kad tėvai savo emocingomis kalbomis padės išspręsti susiklosčiusią situaciją.
Tai apskritai viskas. Bet nepamirškite, kad gebėjimas savarankiškai ir tinkamai spręsti savo problemas, tik sukels kitų pagarbą ir labai pravers ateityje. Sėkmės!
psichologė Angelė Kazlauskienė
