Jei tėvai laikysis šios senovės japonų išminties apie vaikų auklėjimą, jie tikrai padėkos už tai

Senovės japonų išmintys apie vaikų auginimą  ir auklėjimą tapo diskusijų tema Japonijos mokyklose. Priešingai nei galima tikėtis, visas sudėtingas auklėjimo mokslas susideda tik iš keturių paprastų dalykų.

Pradėkime nuo to, kad japonai laikosi šios patarlės: „Kūdikystėje vaikas yra neatsiejamas nuo tėvų kūno. Vaikystėje jis atpratinamas nuo kūno, bet nepaleidžia rankos. Jaunystės metais jis paleidžia ranką, bet nepaleidžia jos iš akių. Suaugus atžala dingsta iš tėvų regėjimo lauko, bet nedingsta iš širdies“.

Kūdikis

Anot japonų, kai gimsta kūdikis, jis negali nei kalbėti, nei vaikščioti, yra kupinas nerimo. Tuo metu tėvų apkabinimai jam yra paguoda ir džiaugsmas, neleidžia pajusti vienatvės ir tuštumos.

Vaikas

Vaikystėje vaikas jau gali vaikščioti savarankiškai, jis kupinas smalsumo, moka išreikšti savo paprastus norus ir jausmus. Jau linkęs būti savarankiškas. Tačiau pavojaus jis dar nesuvokia, todėl rankų dar negalima nuleisti, nes kasdieniame gyvenime būtinų dalykų dar reikia išmokyti.

Paauglys

Jaunystė, kuri dabar vadinama pereinamuoju amžiumi, iš tikrųjų yra visai nesunkus vaiko auginimo laikotarpis. Su sąlyga, kad tėvai turi elgtis protingai, suprasti vaiko savybes, būdingas jo amžiui.

Jis jau gali pasirūpinti savimi kasdieniame gyvenime, supranta paprastas mandagaus elgesio su kitais žmonėmis taisykles, todėl nereikia kištis į jo reikalus, jau galima paleisti ranką.

Tačiau kadangi jis dar nesubrendęs, jam nepavykus ką nors padaryti savarankiškai, gali kilti problemų. Todėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį į išgyvenimus ir nedidelius vaiko pokyčius, klausti apie tai, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi? Gal ką nors reikia padėti?  Žodžiu, reikia priversti jį jausti tėvų globą, bet tuo pačiu palikti jam savo erdvę ir suteikti pasitikėjimo savimi.

Tuo metu taip pat reikia suteikti vaikui šiek tiek laisvės pojūtį, leisti jam turėti savo minčių, sumanymų ir idėjų. Tačiau nepaleiskite savo paauglio iš akių, o reikiamu momentu parodykite kryptį, paguoskite, padrąsinkite – ir to užtenka. Vaikas, jausdamas tėvų buvimą, bus ramus ir nemaištaus.

Suaugęs

Kai vaikas tampa suaugęs ir visiškai savarankiškas bei nepriklausomas, taip pat būtina palaikyti ryšį, jį aplankyti, kad jis jaustų šilumą širdyje ir nebūtų vienas.

Kad ir kur eitų, jis vis tiek žinos, kad jo tėvų širdys visada seka paskui jį, ir šie jausmai nesikeičia. Kitaip tariant, tėvų nebėra šalia,  atžala dingo iš akių, bet nedingo iš širdies.