Archyvo nuotrauka

Anot mokslininkų, beveik 80 proc. vaikystės psichologinių traumų vaikui sukelia svarbiausi jam žmonės – tėvai. Jie metų metais kala į galvas vaikų psichiką žalojančias frazes, o paskui stebisi, kodėl vaikai tokie. Todėl reikia nustoti tai daryti dabar.

 

  1. „Būsimasis kareivis auga!“

Idėja auginti vaiką kaip konkretų asmenį yra savaime ydinga. Kadangi ugdymas ir auklėjimas nėra  tai, kaip  įstatyti žmogų į tam tikrus socialinius rėmus. Kadangi kiekvienas vaikas yra savaip unikalus. Todėl daug svarbiau auklėti ir palaikyti jį tokį, koks jis yra. Tik taip padėsime vaikui harmoningai vystytis ir rasti savo vietą gyvenime.

  1. „Ar nori užaugti gėjumi?“

Tėvai, pamatę tam tikras savo sūnaus savybes, neretai sutrinka, o kartais ir išsigąsta. Bet užuot išsiaiškinę, kodėl jam labiau patinka žaisti su lėlėmis, o ne su mašinėlėmis, kodėl jam labiau patinka sesers suknelė ir bateliai, o ne kostiumas, pradeda jį kritikuoti, menkinti ir net tyčiotis, versdami jį elgtis prieš savo valią. Sūnus, matydamas, kad jis neatitinka tėvų įsivaizduojamos vyriškumo sampratos, gali dar labiau užsisklęsti savyje ir nebepasitikėti savimi. Tuo pačiu bus visiškai prarandamas  pasitikėjimas tarp sūnaus ir tėvų.

Yra tam tikrų metodų, kuriais galima nuraminti ir ugdyti vaiko tapatybę, bet spaudimu ir menkinimu tėvai tikrai nieko nepasieks. Iš esmės jie stengiasi iš labai pažeidžiamo, jautraus berniuko padaryti „tikrą vyrą“. Rezultatas – subyrėjusios asmenybės ir psichologinės traumos.

  1. „Tai ne mergaitėms“

Perėjimas nuo patriarchalinio auklėjimo, kuris daugelį metų buvo vienintelis teisingas šeimos modelis, prie naujos ir demokratiškesnės sistemos negali įvykti greitai. Šiuolaikinėse mokyklose vis dar gyvuoja daugybė patriarchalinių išankstinių nuostatų, nes dauguma mokytojų ir vadovų yra vyresnės kartos atstovai. Kai kuriose pamokose mergaitėms ir merginoms dažnai keliami griežtesni reikalavimai  ir užduotys, nei berniukams.

Žmonių galvose vis dar gyvuoja tvirtas įsitikinimas, kad, pavyzdžiui, mergaitės nėra linkusios į tiksliuosius mokslus. Tuo tarpu berniukams lengviau  sekasi matematika, jiems siūlomos papildomos gamtos mokslų pamokos, o mergaitės kviečiamos šokti ir siuvinėti. Taip  ilgainiui susiformavo modelis, kad vieni turi mokytis  ir labiau gilintis vienose srityse, o kiti – kitose.

Blogiausia tai, kad prie šios socialinės nelygybės sampratos prisijungia ir tėvai, kurie taip pat mėgsta tvirtinti, kad „tai ne mergaitei“,  kad „moters darbas stovėti prie puodų ir plauti indus“. Todėl vargu, ar įmanoma  bus sulaužyti šią „sistemą“ vien šeimos jėgomis, nes „senų tradicijų“ atsisakymas  reikalauja laiko. Taigi, geriau vengti „nusistovėjusių tradicijų“, o siūlyti savo vaikams įvairias mokymosi ir tobulėjimo sritis, nesvarbu, ar jie yra „moteriški“, visuomenės supratimu, ar ne.

  1. „Kam tu būsi reikalinga?“

Vėlgi,  neretai šią frazę tenka išgirsti mergaitei iš tėvų, kai ko nors nepadaro: nesusitvarkė kambario, nesusidėjo daiktų. Tai taip pat reiškia, kad  tėvai iš anksto ruošia ją  namų tvarkymo pareigoms. Žinoma, tai nėra nieko blogo. Puiku, jei moteriai pavyksta realizuoti save šioje srityje, jei vyras ją gerbia, aprūpina ir saugo savo šeimą bei vaikus. Bet jei jam kas nors nutiktų, (pavyzdžiui, vyras gali palikti šeimą, susirgti, mirti), žmona ir vaikai liktų visiškai bejėgiai. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur namų šeimininkės vaidmuo nebėra toks stiprus, o maitintojo netekties atveju moteris ne visada gali būti palaikoma artimųjų, nereikėtų iškelti „šeimos vertybių“ aukščiau visko.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą