sniegopilys.lt
Kodėl net ir netyčia paleisti kai kurie suaugusiojo žodžiai gali paveikti vaiko gyvenimą? Kaip kalbėtis su vaikais, kad užuot konkuravus tarp brolių ir seserų, jaustų vienas kitam pagarbą, šilumą ir rūpestį?
Tėvai turėtų kalbėti apie kiekvieną vaiką atskirai, o ne jų akivaizdoje
Iš tikrųjų tą padaryti nėra taip ir sunku. Tiesiog reikia nustoti juos lyginti ar išskirti, kai vienas tampa „geresnis“ už kitą. Pavyzdžiui:
- Užuot pasakius: „Tavo brolis jau seniai važinėja dviračiu“, tėvai pasakytų: „Puiku, kad ir tau patinka dviratis“.
- Užuot pasakius „Kodėl tavo sesuo turi savo nuomonę dėl visko? Su ja taip lengva“, tėtis ar mama pasakytų: „Įdomi mąstysena. Kodėl taip manai?“.
- Užuot kalbėjus: „Brolis yra atletiškas, o sesuo yra protinga“, tėvai kalbėtų apie kiekvieną vaiką atskirai, o ne jų akivaizdoje.
- Užuot pasakius: „ Mūsų vaikai ne viską sugeba arba jiems prastai sekasi tas ir tas“, geriau pasakytų: „Sūnus yra puikus matematikas, o duktė nuostabiai piešia“.
- Užuot pasakius: „Mes stengiamės mylėti jus vienodai“, tėvai pripažintų: „Mes mylime jus įvairiai, bet vienodai stipriai“. Kodėl? Kadangi brolis ir sesuo yra skirtingi žmonės, bet kiekvienas jų yra ypatingas.
- Užuot pasakius: „Kaip keista, kad toje pačioje šeimoje gali būti du tokie skirtingi vaikai“, geriau pasakytų: „Kiek tarp jūsų daug bendro!“.
- Užuot pasakius: „Sesuo labai panaši į mamą, o brolis – į tėtį“ (arba priešingai), geriau pasakytų: „Mes matome save jumyse ir tai yra labai puiku“.
- Užuot pasakius: „Tu turi jį mylėti, nes jis yra tavo brolis“ (arba atvirkščiai), geriau pasakytų: „Tavo brolis tave labai myli, jis tavęs labai laukė“ arba „Tavo sesuo tiesiog tave dievina, nes ji iš tavęs visko išmoksta“.
- Užuot pasakius: „Kodėl visus žaislus susigriebei? Kodėl neduodi broliui (seseriai)? Gaila ar ką?“, geriau parodytų empatiją: „Aš suprantu, kad jūs abu norite to daikto (žaislo). Dabar brolis baigs žaisti, o paskui tu galėsi paimti“. (Arba priešingai).
- Užuot pasakius: „Tu esi berniukas, todėl turi užleisti mergaitei“, geriau pasakytų: „Pakaitomis.“
- Užuot pasakius: „Tu vyresnysis, būk protingesnis“ , pasakytų: „Ar tau nesmagu būti džentelmenu? Ateik, aš tave apkabinsiu“.
- Užuot pasakius: „Ant mūsų tėvai taip pat šaukė, kai buvome maži. Ir nieko, mes visi išgyvenome“, geriau pasakytų: „Taip, man taip pat sunku klausyti, kai tavo brolis šaukia“.
- Užuot pasakius: „Jis yra mažas ir nieko nesupranta“, geriau paaiškintų: „Jis dar mokosi suprasti ir kontroliuoti savo kūną ir emocijas“.
- Užuot pasakius: „Jūs turite mums padėti, nes esate jau ne maži“, geriau pasakytų: „Ar galite man šiek tiek padėti? Man taip patinka, kai viską darome kartu“.
- Užuot pasakius „Kiek galima pyktis! Kodėl tu toks nedraugiškas?“, geriau pasakytų: „Visi broliai ir seserys pykstasi. Svarbiausia – susitaikyti vėliau“.
Nesąmoningai juos užprogramuojame patogesniam elgesiui
Anot psichologų, jie dažnai pastebi, kaip „nekenksmingos“ tėvų frazės virsta destruktyvia nuostata, lemiančia ir dabartinį elgesį, ir vidinių apribojimų, darančių įtaką vaiko ateičiai, formavimąsi. Suaugusiesiems sunku išlikti ramiais šalia vaikų, ypač kai jie bėga, rėkia, mušasi, verkia ir, žinoma, neatitinka tėvų lūkesčių.
Pavargusi mama ir tėtis jaučia nusivylimą, bejėgiškumą, pyktį ir ne visada suvokia, kokią žinią iš šių jausmų jie teikia savo vaikams. Pavyzdžiui, norėdami greitai išspręsti konfliktą tarp brolių ar brolio ir sesers, tėvai kartoja: „Tu vyresnis, būk protingesnis!“. Arba vaikai girdi: „Jūsų jausmai nėra taip ir svarbu, jūs turite prisiimti visą atsakomybę už tai, kas vyksta“.
Taigi, užaugęs ir įsisavinęs šį požiūrį, jaunas žmogus leidžia kitiems pažeisti jo ribas bei įpranta prisiimti kitų žmonių atsakomybę.
Juk dar vaikystėje ne vienam mūsų teko girdėti tokias suaugusiųjų frazes: „Brolis jau seniai važiuoja dviračiu, ne taip, kaip tu“ arba „Sesuo iš prigimties yra lyderis, o tu – tiesiog geras žmogus“. Ir dažnai tėvams atrodė, kad tuose žodžiuose nėra nieko blogo. Juk tai tik žodžiai. Tačiau perduodami juos savo pačių vaikams, nesąmoningai juos užprogramuojame patogesniam elgesiui, atimdami galimybę būti išklausytam ir suprastam, išreikšti vaiko individualumą, pasiekti bent santykinį teisingumą.
Viena moteris pasidalijo istorija apie tai, kaip jaunesnė sesuo vaikystėje nuolat ją skriaudė, bet tai stebėję suaugusieji pasakė: „Pažiūrėk, kaip tavo sesuo tave myli! Ji erzina, kabinėjasi prie tavęs dėl per didelio jausmų antplūdžio. Turi ją pabučiuoti!“. Taip buvo perduota žinia: „Būk kantri, nesiskųsk ir džiaukis“.
Todėl suaugusiesiems labai svarbu išmokti ne tik pastebėti vaikų poreikius ir išgyvenimus, bet ir teisingai reaguoti į juos.
Svarbu suprasti, kad vaikas pats (izoliuotas nuo šeimos konteksto) negali augti pasitikintis savimi, domėtis, siekti geresnių rezultatų, gebėti priimti sprendimus ir būti už juos atsakingas. Visa tai turi padėti išugdyti tėvai. Ir daug ką lemia tai, kaip jie kalbasi su savo vaikais.
Aišku, nereikia iš karto tikėtis gero rezultato, juk švietimas yra ilgalaikis procesas. Bet pamažu gyvenimo svarbios savybės pasireikš vaikų elgesyje ir įgaus pavidalą jo individualioje istorijoje – vidinės pusiausvyros ir sėkmės istorijoje.
parengta pagal parents.com
