„Ispaniška gėda“ stipriausiai pasireiškia tada, kai nevalingai bendraujame su kuo nors nepatogioje situacijoje

Šiuolaikinių žodynų aiškinimu, „ispaniška gėda“ (angl. „Spanish shame“) reiškia „deginantį gėdos jausmą dėl kitų žmonių veiksmų“. Tai, žinoma, įdomus reiškinys, tarptautinis, neturintis aiškios geografinės nuorodos. Tačiau ispanai pirmieji sugalvojo suteikti jai tokį vardą. „Vergüenza Ajena“ („gėda už kitus“) – taip  jie išsakė šios patirties esmę. Beje „ispaniška gėda“ turi ir kitų vardų. Pavyzdžiui, „nepatogus pasimatymas“, „ empatinė gėda“. Tai yra empatija susiejama su gėdinimu.

 

Nemalonių emocijų galime patirti ne tik dėl savo šeimos ar draugų poelgių

Tuo tarpu  Vokietijoje vartojama panaši koncepcija – „Fremdschämen“ („gėda už nepažįstamą žmogų“). Tačiau yra dalykų, įdomesnių nei pavadinimai. Visų pirma, iš kur kyla sąvoka „ispanų gėda?“. Kas mus verčia raudonuoti dėl kitų? Jų klaidos, kvailas ar netaktiškas elgesys?

Nėra atlikta daug tyrimų gėdos ar gėdinimo temomis. Tačiau tie, kurie yra prieinami, suteikia galimybę išvardyti keletą priežasčių, kodėl patiriama „ispaniška gėda“. Kai kurie jų jus nudžiugins, o kai kurie gali  suerzinti.

Neretai žmonės patys nenutuokia, kad savo emocijas apibūdina fraze „ispaniška gėda“.

Mums gėda, kai pašaliniai žmonės elgiasi atvirai nepadoriai. Bet ką čia bendro turi ispanai? Šis gėdos jausmas, kaip ir minėta, nėra nurodomas geografiškai. Jį galima patirti ne tik Ispanijoje, bet ir  Amerikoje, Azijoje … Bet tokio pobūdžio gėdos ryšys su Ispanija iš tikrųjų yra gana suprantamas. Be to, yra net dvi šios frazės atsiradimo teorijos.

Paprasčiausia ir populiariausia teorija sako, kad būtent ispanai pirmieji išsakė tokio pobūdžio jausmą žodžiais.

Pagal kitą versiją ši kilmė turi Biblijos atspalvį. Visi prisimename legendą apie Judą kankinančią sąžinę, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus. Manoma, kad net medžiui buvo gėda dėl  jo išdavikiško poelgio.

Psichologai sako, kad nemalonių emocijų galime patirti ne tik dėl savo šeimos ir draugų, bet ir dėl žmonių, kurie panašūs į mus pagal lytį, odos spalvą ar religiją. Nepaisant to, psichologai pateikė keletą aiškių priežasčių, kai mes gėdijamės dėl kitų elgesio.

Jūs galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi kitas žmogus, patekęs į nemalonią situaciją? Kai kurie įsijaučia į jį tiek, kad net patiria beveik fizinį skausmą. Tai nėra perdėta: empatija iš tikrųjų gali suaktyvinti žmogaus elgesį. Tai atlieka smegenų sritys, susijusios su skausmo pojūčiu. Todėl norisi užsimerkti, išeiti, kad tik nematytum kitų gėdos.

Tuo tarpu kiti, atsidūrė nepatogioje situacijoje, dėl išsivysčiusio jautrumo, gali neraminti svetimo žmogaus poelgis. Tai yra mes nesąmoningai suprojektuojame šią situaciją patys, suprasdami jos nemalonumus. Todėl kažkieno gėda verčia mus fiziškai kentėti ir verčia tiesiogine prasme užsidengti akis ir nematyti to, kas vyksta.

Kai kurie žmonės, tie patys vaikai, gali nesuprasti, kad pažeidžia kai kurias socialines normas. Jie nejaučia jokios gėdos dėl to, skirtingai nei suaugusieji.

 

Baimė būti išmestam iš kolektyvo, gyvena kiekviename iš mūsų

Įsivaizduokite, kad priešais jus į gatvę išbėga nuogas mažas berniukas. Vaikas dar per mažas suvokti, kad taip elgtis nedera, todėl jis nejaučia gėdos. Bet šią gėdą staiga išgyvenate jūs. Taip atsitinka todėl, kad jūsų vidinis požiūris į pasaulį jums atrodo reikšmingesnis nei kitų žmonių.  Ir būtent taip pasireiškia egocentrizmas – kaip natūralaus dalyko visuma. Tačiau kartais tai  gali lemti ir inertiškas pažiūras, nesugebėjimą pažvelgti į pasaulį kitu kampu.

Jei esate susipažinę su „ispaniška gėda“,  vadinasi, esate linkę prisiimti atsakomybę už kitų žmonių elgesį. Tai verčia patirti kitų žmonių klaidas kaip savo. Net ir tokioje situacijoje, kai negalite objektyviai paveikti šių veiksmų.

Tai yra  ir baimė būti atstumtam. Nes baimė būti išmestam iš kolektyvo, gyvena kiekviename iš mūsų. Negalima paneigti ir evoliucijos, kuri išmokė mūsų protėvius: tapti genties atstumtuoju reiškia labai greitai tapti mirusiu. Todėl aštriai reaguojame į situacijas, kai visuomenė atmeta arba gali  ką nors atmesti, nepriimti ir šalintis.

„Ispaniškos gėdos“ jausmas kyla žmonėms, kurie įpratę prisiimti atsakomybę už kitų elgesį. Taip gali atsitikti tėvams, kurie blogą vaiko elgesį laiko savo pačių suklydimu. „Ispanijos gėda“ gali pasireikšti net tada, kai objektyviai negalime paveikti kitų žmonių veiksmų.

Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kaip žmonės jaučiasi, kai viršininkas peikia kolegą ar pavaldinį. Arba kaip elgiasi mokiniai, kai mokytojas bara klasės draugą. Tokiose situacijose norisi prasmegti kiaurai žemę: galva įspausti į pečius, nuleisti žvilgsnį. Atsiranda nejauki tyla ir beviltiškas noras pabėgti. Tai tas pats mechanizmas, kuris sukelia „ispanišką gėdą“ ir kai kuriais kitais atvejais. Kažkur ten, pasąmonės gilumoje, mes bijome, todėl nesąmoningai nudelbiame akis, norėdami pasislėpti nuo šios „gėdos“ ir galimo išvarymo.

 

Mums atrodo nepriimtina atrodyti juokingai ir kvailai

Tokiose situacijose norisi  kuo greičiau nusisukti ir dingti iš akių. Tiesą sakant, bijome, kad panaši atmetimo situacija gali mus paveikti.

Visi suprantame, kad visuomenei visada reikia ryškių asmenybių ir specialistų, vienaip ar kitaip paklausių. Tačiau nereikalingus asmenis galima paaukoti. Tačiau lyderiai, ryškūs ir populiarūs žmonės paprastai neišmetami. Išmetami tie, kurių netektis nebus pastebima. Jei bandote atlikti potencialiai atstumtųjų vaidmenį, didelė tikimybė, kad jūs nelabai pasitikite savimi ir jūsų žema savivertė. Tai ženklas, kad jūs priklausote tai pačiai socialinei grupei kaip ir „nevykėlis“. Tai reiškia, kad mes, būdami nesaugūs savyje, išbandome tų pačių nevykėlių vaidmenį, patirdami gėdą dėl jų.

Mes susiduriame  su daugybe kliūčių – dalykų, kuriuos patys draudžiame. Mums atrodo nepriimtina atrodyti juokingai ir kvailai. Todėl stebėdami ką nors tokioje situacijoje paprasčiausiai atsisakome juos suprasti. Pasak psichologų, taip pasireiškia tikrojo savęs atmetimas su visais trūkumais.

„Ispaniška gėda“ stipriausiai pasireiškia tada, kai nevalingai bendraujame su kuo nors nepatogioje situacijoje. Ji labiausiai siejasi su žmogumi, kuris patenka į keblią situaciją. Taigi netiesioginis gėdinimas gali būti tam tikras psichologinis išbandymas.

Pažvelkite į žmogų, kurio veiksmai sukelia „ispanišką gėdą“.  Bet jei jūs mėginate pateisinti ar net siejate save su juo, laikote save tos pačios socialinės grupės, kuri jums reikšminga, dalimi, tai daug ką pasako apie jus.

 

parengta pagal psychologytoday.com

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą