sniegopilys.lt
18-metės Marie Adler istorija tapo viena garsiausių seksualinės prievartos bylų. Policija nepatikėjo serijinio maniako auka tapusios merginos parodymais ir apkaltino ją davus melagingus parodymus. Dėl to visas jos gyvenimas ėmė ristis žemyn.
Buvo apkaltinta melagingais parodymais
Kai į teismo salę įžengė 18-metė Marie Adler, prisiekusiųjų teismas ją sutiko su pašaipa. Susitikime nepasirodė nei esama globėja, nei buvusi globėja, su kuria mergina visada palaikė draugiškus santykius. Joms buvo gėda. Marie, sugniuždytą ir pavargusią nuo apklausų, lydėjo tik valstybės suteiktas advokatas. Tai buvo 2009 metų pavasaris, ir visas Linvudo miestas, Vašingtono valstija, buvo įsitikinęs, kad Marie yra psichiškai nestabili melagė.
Teisėjas kalbėjo sausai ir oficialiai. Liudininkai taip pat. Teismo procesas truko neilgai, nes jau viskas buvo aišku. Maištaujanti paauglė iš globėjų šeimos, norėjo atkreipti visuomenės dėmesį, todėl sugalvojo išprievartavimo istoriją. Kažkas „tariamai“ anksti ryte įsiveržė į Marie namus, surišo ją sportbačių raišteliais, įkišo į burną skudurą ir visą laiką fotografavo. Po to privertė kruopščiai nusiprausti, stvėrė patalynę ir pabėgo pro langą. Pagalvojus, kokia nesąmonė?..
„Tikriausiai Marie tiesiog trūko pakankamai dėmesio, todėl ji sugalvojo šią neįtikėtiną istoriją“, – vėliau policijai paaiškins globėja Shannon McCoury.
Tikriausiai. Taigi, serijinio prievartautojo auka buvo apkaltinta melagingais parodymais, jai skirta lygtinė bausmė ir 500 JAV dolerių bauda. Niekas neatsižvelgė į medikų apžiūrą, kurios metu mergaitės makštyje užfiksuoti sužalojimai ir žaizdos. Įtariamųjų niekas neapklausė ir kaltininko nebandė net ieškoti. „Ji mums tiesiog melavo, nes tikriausiai norėjo atkreipti dėmesį“, – apibendrino šią bylą tyręs policininkas.
Marie nuotraukos buvo publikuojamos visuose laikraščiuose. Merginą paliko draugai ir kaimynai. Ja netikėjo ir globėja.
Tą akimirką, kai teisėjas priėmė nuosprendį, Marie norėjo tik vieno – „kad visa tai liautųsi“.
Tačiau praėjus šešeriems metams, žurnalistai Kenas Armstrongas ir Christianas Milleris atliks savo tyrimą ir patvirtins, kad Marie sakė tiesą. O 2019 metais „Netflix“ apie tai nufilmuos serialą, kurį Marie žiūrės „neslėpdama ašarų“.
Tačiau kol kas 2009-ųjų pavasaris, o sugniuždyta Marie Adler suakmenėjusia eisena išeina iš teismo rūmų. Ji supranta, kad niekas šiame pasaulyje jos negirdi ir netiki ja.
Tik po kelerių metų paaiškės, kad nuo 2008 iki 2010 metų Markas O’Leary’is įvykdė daugiau nei 28 išprievartavimus. Buvęs kariškis, šis 30-metis vyras puikiai suprato, kaip dirba teisėsaugos institucijos. Jis niekada nesielgė atsitiktinai: pirmiausia ilgą laiką sekė aukas, analizavo jų gyvenimo būdą, įpročius, tyrinėjo teritoriją prie namo. Kartais jis išeidavo į žvalgybą ir prasiskverbdavo į jų namus. Kitaip tariant, „treniruodavosi“, kad svarbiausiu momentu nenutiktų kas nors nenumatyto.
Pasibaigus „spektakliui“ Markas jautėsi puikiai. „Atrodo, aš ką tik būčiau suvalgęs Padėkos dienos vakarienę“, – jis taip apibūdino tyrėjui savo vieną sėkmingų „žygdarbių“.
Kai kurios aukos netgi pavadino O’Leary‘į „džentelmenu“. Mat išeidamas kartais paaiškindavo, kaip pateko į namus, patardavo ant langų uždėti geležines grotas, kad niekas kitas neįsilaužtų vidury nakties. Markas O’Leary‘is visa kruopščiai nuvalydavo įsilaužimo pėdsakus, bet detektyvės Stacey Gilbraith ir Edna Hendershot buvo protingesnės.
Gerai sutarė su nauja globėja, net vadino ją mama
Marie Adler gyvenimas nebuvo lengvas. Ji neprisimena savo biologinės mamos, o tėvą matė tik kartą gyvenime. Ankstyvoje vaikystėje ji buvo išvežta į vaikų namus, po to buvo perduodama globėjams iš rankų į rankas. Iki 16 metų Marie pakeitė apie 11 šeimų. Kartais įtėviai jos atsisakydavo be paaiškinimo, kartais „prarasdavo globos licenciją“.
Nuo 8 metų jai buvo duodami suaugusiesiems skirti psichotropiniai vaistai, tačiau Marie negalėjo prisiminti, kodėl ir kas jai juos išrašė. Kam? Galbūt informacija saugoma merginos medicininėje byloje, tačiau policijos duomenimis, ji buvo sveika. Jai buvo tiesiog nuobodu. Marie apžiūrėjęs gydytojas nustatė seksualinės ir psichinės prievartos atvejus, kurie jai nutiko vaikystėje.
Būdama 16 metų ji dviem savaitėms apsigyveno su Shannon McCoury, kuri lankydavosi susitikimuose, kuriuose aptardavo įvaikintų vaikų klausimus ir problemas.
Shannon McCoury jau užaugino kelis įvaikintus vaikus. Laikinoji globėja iškart rado bendrą kalbą su Adler. „Galėjome juoktis ir pasijuokti viena iš kitos. Buvome labai panašios“, – prisimena Shannon. Nepaisant visko, ką Marie patyrė, „ji nesukėlė sunkumų“. Ji palaikė ryšius su ankstesnėmis globėjų šeimomis, su džiaugsmu ir susidomėjimu mokėsi, susirado draugų. Paprasta paauglė, mėgstanti berniukus, roko muziką ir madingus drabužius.
„Tiesa, kartais ji tapdavo ne savimi. Joje buvo kažkokia įtampa, pavyzdžiui, baimė ar nepasitikėjimas savimi. Bet tai buvo gana retai“, – prisimena globėja Peggy Cunningham.
Mergina persikėlė pas Peggy iškart po to, kai Shannon paprašė jos išsikraustyti. Jai tapo sunku išmaitinti dar vieną alkaną burną, todėl socialinė tarnyba Marie rado naują mamą.
Peggy, visą gyvenimą dirbusi benamių našlaičių namuose, tai buvo pirmoji tikra motinystės patirtis. Adler gerai sutarė su nauja globėja, net vadino ją mama, tačiau labiau artimų santykių jos nepalaikė. Todėl kai merginai suėjo 18 metų, ji panoro pradėti savarankišką gyvenimą.
Cunningham palaikė savo įvaikintos dukters siekius ir surado jai „Project Ladder“ programą – savotišką „gyvenimo mokyklą“ žmonėms iš globos namų. Suaugę našlaičiai buvo mokomi gaminti maistą, tvarkyti buitį, planuoti biudžetą, surašyti dokumentus, mokėti mokesčius – visko, ko paprasti vaikai išmoksta iš savo tėvų. Mokymų pabaigoje „laiptų“ auklėtiniams buvo suteiktas vieno kambario butas bendrabutyje ir prižiūrimi visą gyvenimą. Iš pradžių Marie labai bijojo, bet netrukus priprato ir pajuto palengvėjimą.
„Buvo labai malonu gyventi pagal savo taisykles. Tai tikra laisvė“, – tuos metus prisimena Marie. Ji padarė pažangą. Įsidarbino, dalyvavo grupės susitikimuose su kitais „Project Ladder“ programos nariais. Marie, skirtingai nei dauguma įvaikintų vaikų, ėjo teisingu keliu. Auklėtojai neabejojo, kad jos laukia šviesi ateitis.
Medicininė apžiūra atskleidė daugybę nukentėjusios sužalojimų
Tačiau viskas pasikeitė 2008 metų rugpjūčio 11 dieną, kai į Marie butą įžengė nepažįstamas vyras ir ją išprievartavo. Vyras buvo serijinis žudikas Markas O’Leary.
Tą dieną Marie paskambino seržantai Jeffrey Masonas ir Jerry Ritgunas. Verkiančią merginą jie rado ant sofos: ji susisuko į antklodę ir negalėjo nurimti. Šalia jos buvo Peggy Cunningham ir „Project Ladder“ programos kuratorė. Marie pasakojo, kad iki to įvykio didžiąją nakties dalį praleido kalbėdama telefonu su savo buvusiu draugu Jordanu. Ji užmigo tik ryte, bet neilgam: apie 7 valandą ją pažadino nepažįstamasis su peiliu. Aukštas baltaodis pilku džemperiu ją surišo, užkimšo ir išprievartavo. Jam išėjus merginai pavyko išlaisvinti rankas nagų žirklėmis ir pirmiausiai paskambino Jordanui, tačiau jis ragelio nekėlė. Tada Marie surinko savo globėjos motinos ir kaimyno numerį viršuje. Jie iškvietė policiją.
Policija įrodymų nerado. Atidarytas langas, purvo grumstai ant sodo takelio… Ar tai ką nors įrodo?
Galimas išprievartavimas buvo vertinamas labai įtariai. Policija turėjo specialų protokolą, pagal kurį nuo tokių nusikaltimų nukentėjusiųjų žodžiais negalima pasitikėti. „Tikroji auka bus labiau isteriška nei rami, papasakos iki mažiausių smulkmenų, kas nutiko ir galės parodyti aiškius kūno sužalojimo požymius“, – tvirtino policijos tyrėjai.
Tačiau tyrėjų samprotavimus visiškai atmes patyrę psichologai ir psichiatrai. Anot jų, išžaginimo auka patiria tokį stiprų stresą, kad gali būti sumišusi, taip pat prislėgta, be emocijų būsenos ir daug ko neprisiminti. Tačiau 2008 metais policija apie tai nežinojo.
Medicininė apžiūra atskleidė daugybę Marie Adler makšties sienelių pažeidimų, taip pat nemažai mėlynių visame kūne. Dešinio riešo sumušimų dydis buvo 6,5 cm, kairiojo – 7 cm.
Tai suglumino jos įtėvius ir buvusią globėją.
„Marie man paskambino tą pačią dieną ir pasakė: „Aš buvau išprievartauta“. Emocijų tiesiog nebuvo. Atrodė, kad ji man pasakė, kad pasigamino sumuštinį“, – prisiminė Shannon McCoury. Vėliau ji pastebėjo, kad mergina išliko rami ir nepuolė į isteriją. Tai privertė globėją suabejoti istorijos tikrumu.
Kita globėja Peggy patvirtino tą patį, kad iš karto po įvykio Marie jai paskambino. „Ji visą laiką verkė, bet jos balsas buvo tylus ir gana ramus“, – sakė moteris. Tačiau kitą dieną, kai jos nuėjo pirkti naujos patalynės, mergina elgėsi kaip įprasta.
Po dienos, kai Peggy vėl atėjo pas savo įvaikintą dukrą, Marie verkė, susirangiusi ant grindų. „Sėdėjau šalia jos ir prašiau papasakoti, kas nutiko tą naktį. Ji pasakojo, kad užpuolikas ją surišo batų raišteliais, įkišo į burną skudurą, visą laiką fotografavo, o ant kairės kojos buvo didelis apgamas… Ši istorija panašesnė į detektyvinio serialo scenarijų “, – padarė išvadą Peggy.
Tą patį vakarą moteris paskambino ir ankstesnei globėjai Shannon, ir su ja aptarė savo abejones. Jai susidarė įspūdis, kad Marie sugalvojo visą šią istoriją. Buvusi merginos globėja jai pritarė. Po to Peggy surinko policijos numerį: ji pasakė, kad Marie Adler tikriausiai kenčia nuo dėmesio stokos ir gali prisigalvoti nebūtų dalykų.
Seržantai Jeffrey Masonas ir Jerry Ritgunas ėmėsi veiksmų iš karto: nuvežė auką į stotį ir privertė ją perpasakoti visą istoriją. Šį kartą raštu. Marie nesuprato, kam to reikia, bet sutiko.
Duodama parodymus ji padarė vieną netikslumą: pamiršo paminėti žirkles, kuriomis išsilaisvino surištas rankas. Naujais duomenimis, maniakui išvykus ji tiesiog surinko buvusio vaikino numerį. Seržantai tylėdami susižvalgė. Jie buvo įsitikinę, kad mergina buvo pagauta meluojant.
DNR rezultatai atitiko genomo fragmentus
Detektyvės Stacey Gilbraith ir Edna Hendershot buvo iš skirtingų apygardų, tačiau dirbo kartu. 2010 metais kiekviena jų atskirai sekė Marko O’Leary pėdomis. „Viena galva yra gerai, bet dvi geriau“, – nusprendė moterys ir susivienijo.
Nusikaltėlis veikė pagal puikiai apgalvotą schemą: įėjo į vienišų moterų namus, užsidėjęs juodą kaukę, naudojo peilį, viską nufotografavo rožinės spalvos „Sony“ fotoaparatu, o paskui nuotraukomis šantažavo aukas. Tos, kurios jį bent kažkiek matė, liudijo vienu balsu: jis buvo aukštas baltaodis su sportbačiais ir su apgamu ant kairės kojos.
Prievartautojas visada naudojo kontracepciją, su savimi pasiimdavo patalynę, o aukas versdavo gerai nusiprausti, kad niekur neliktų jo DNR pėdsakų.
Tačiau detektyvėms Gilbraith ir Hendershot vis tiek pavyko surinkti nedidelį kiekį genetinės medžiagos. Tiesa, jos nustatė tik dalį genomo, todėl negalėjo įtraukti mėginio į FTB duomenų bazę. Išskyrus DNR, vienintelis kabliukas buvo baltas pikapas, kuris išpuolio naktį buvo pastebėtas prie vienos iš aukų namų.
2011 metais vasario 8 dieną, po šešis mėnesius trukusio alinančio tyrimo, policija kartu su federaliniais agentais pagaliau pajudėjo į priekį. Moteris paskambino bendruoju pagalbos telefonu 911 ir pranešė apie įtartiną pikapą, kuris visą naktį stovėjo prie kaimyno namo. Po trijų savaičių ten buvo įvykdytas išžaginimas. Pikapas – tai 1993 metais pagaminta baltos spalvos „Mazda“, registruota Marko Patrick O’Leary‘io vardu. „Tai mūsų vaikinas“, – tą akimirką pajuto Gilbraith.
Po trijų dienų FTB agentai apžiūrėjo įtariamojo namus. Tipiška vieno aukšto pilkų plokščių namas netoli degalinės, žema grandininė tvora, kieme neryškios gėlės. Eilinis paprasto žemesnės nei vidurinės klasės amerikiečio namas. Norėdami gauti O’Leary‘io DNR, agentai turėjo sugalvoti pretekstą. Markas gyveno name su broliu Michaelu, todėl iš pradžių FTB sekė jį.
Kai Michaelas papietavo su mergina kavinėje, po to policijos pareigūnai paėmė puodelį tyrimams. DNR rezultatai atitiko tuos genomo fragmentus, kurie buvo saugomi policijos departamente. Bet kuris iš dviejų brolių yra nusikaltėlis?
2008 metais rugpjūčio 14 dieną Marie Adler buvo vėl iškviesta į policijos skyrių. Dabar ji turėjo papasakoti detektyvams visą savo gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme: kaip su ja elgėsi kai kurie globėjai, kaip ji buvo išprievartauta būdama septynerių ir kad ji visą laiką jaučiasi vieniša. Mergina nenustojo verkti ir vis prašė policininkų leisti šiek tiek pailsėti, tačiau seržantai Masonas ir Ritgunas tik purtė galvas. Galų gale jie pareiškė, kad netiki nė vienu jos žodžiu. Tuo metu, kaip vėliau sakė Marie, jos „vidinis jungiklis išsijungė“. „Man visada taip nutinka stresinėse situacijose. Aš tiesiog nustojau jausti“, – teigė ji.
„Ar tikrai nori pasakyti, kad nenormalus maniakas lakstė po mūsų miestą ir vidury nakties pateko į tavo namus?“, – paklausė pareigūnai merginos.
- Ne, – beveik pašnibždomis atsakė mergina, nuleisdama akis, – matyt, aš visa tai tik sapnavau.
- Ne, jūs tai sugalvojote, – padarė išvadą policininkai.
Jie padėjo prie Marie ant stalo tuščią formą ir pareikalavo, kad ji parašytų pareiškimą apie melagingus parodymus. Ji pasirašė viską, ko iš jos reikalavo seržantai. Tik po to daug valandų trukusi apklausa baigėsi ir Marie buvo leista nueiti į tualetą. Ten ji užsirakino, atsuko vandenį ir ilgai žiūrėjo į savo atspindį veidrodyje. Ji neturėjo jėgų verkti.
Buvę draugai žiūrėjo į ją su neslepiama panieka
Marie užmigo. Jai visada atrodė, kad prievartautojas grįš. Iš miegamojo ji persikėlė ant minkštasuolio svetainėje ir net naktį negesino šviesos. Nesitikėjo ir buvusių globėjų paramos, o keli draugai nuo jos nusisuko. Marie suprato, kad vienintelė galimybė užbaigti šią istoriją buvo pasiekti teisingumą. Ir taip ji kreipėsi į „Project Ladder“ programos kuratorių su prašymu padėti jai susirasti advokatą. Marie sakė, kad pareiškimą dėl melagingo parodymo ji parašė spaudžiama ir norėtų šių žodžių atsisakyti. Tačiau kuratoriai tik išjuokė merginą ir iškart iškvietė policiją.
Seržantas Geoffrey‘is Masonas vėl susitiko su Marie. „Kodėl tu nuolat mums meluoji? Teks pasitikrinti melo detektoriumi“, – pasakė jis. Marie sutiko su šia sąlyga.
„Bet jei jis nepatvirtins jūsų parodymų, jūs pateksite į kalėjimą daugeliui metų ir taip pat prarasite savo butą“, – įspėjo Masonas.
Po šių žodžių Marie nedrįso prieštarauti policijai. O tos pačios dienos vakare kuratoriai privertė ją per kitą susitikimą pasakyti apie savo „melą“ visiems šios programos dalyviams. Valandų valandas persekiojama Marie tyliai pasakojo savo likimo draugams, kaip ji buvo išprievartauta, kaip melavo policijai ir koks yra blogas žmogus. „Nežinau, kodėl melavau policijai. Su manimi turbūt kažkas negerai“, – sakė ji. Mergina nesulaukė užuojautos. Buvę draugai žiūrėjo į ją su neslepiama panieka.
Po šio susitikimo Marie pirmiausia pagalvojo apie savižudybę. Ji nuėjo prie miesto tilto ir ten stovėjo kelias valandas. „Tai tikriausiai buvo vienintelis kartas, kai norėjau tiesiog mirti“, – prisiminė ji.
Toliau – dar blogiau. Jau vakare viena iš Marie „draugių“ sukūrė internetinį puslapį, kuriame paskelbė visą informaciją apie šį atvejį. Ji nepamiršo ir nuotraukų. Visą tą laiką Adler bylą publikavę laikraščiai vardų neįvardijo ir nuotraukų nerodė: niekas nežinojo, kas tiksliai tapo nusikaltimo auka. Tačiau dabar „svarbiausią melagę“ visi pažinojo iš matymo.
Marie nedelsiant buvo atleista iš darbo. O kiek vėliau ji gavo laišką iš teismo: ji buvo apkaltinta melagingų parodymų davimu ir grasinama kalėjimu. Marie buvo nuteista lygtinai ir jai buvo paskirtas psichoterapijos kursas. Be to, reikėjo sumokėti 500 JAV dolerių baudą teismo proceso išlaidoms padengti. Mergina neprieštaravo.
Praėjus dviem mėnesiams po įvaikintos dukters teismo, Shannon McCoury žiūrėjo vakaro žinias. Buvo pranešta, kad kaimyniniame rajone veikė maniakas juoda kauke. Moteris nedelsdama susisiekė su savo tėvu, buvusiu policininku, ir paprašė detalesnės informacijos apie šį įvykį.
Paaiškėjo, kad visų aukų parodymai sutapo su tuo, ką pasakojo Marie. Pasirodo, ji nemelavo. Buvusi globėja primygtinai reikalavo, kad mergina dar kartą kreiptųsi į policiją, tačiau jau išmoko pamoką: kai gyvenimas siunčia sunkų išbandymą, geriausia tylėti ir niekam apie tai nepasakoti, nes nuo to tik dar labiau skaudės.
2011 metais vasario 13 dieną detektyvė Gilbraith pasibeldė į brolių O‘Leary‘ių duris. Laikrodis rodė 8.15 val., todėl Markas atidarė duris atrodydamas mieguistas ir kiek sutaršytais plaukais. Detektyvė negaišo laiko: ji pateikė kratos orderį ir akimirksniu apžiūrėjo įtariamąjį. Ją domino tik viena detalė – apgamas ant kairės kojos. Patraukusi Marko kelnių klešnę, ji įsitikino, kad atėjo į reikiamą vietą. Tą pačią dieną serijinis maniakas buvo sulaikytas.
Policija atliko vidinį tyrimą ir atskleidė daugybę pažeidimų
Tyrėjai O‘Leary‘io spintoje aptiko porą bėgimo batelių „Adidas ZX 700“. Pado atspaudai atitiko pėdsakus, rastus keliose nusikaltimo vietose. Ten taip pat buvo saugomas juodas pistoletas „Ruger 38“, rožinės spalvos „Sony“ Cyber-shot kamera, taip pat drėgnos servetėlės ir tepalas. Be to, tyrėjai aptiko pirštinių porą. Vonioje voliojosi juoda kaukė. O spintoje buvo paslėpta moteriškų apatinių kolekcija. Trofėjai.
Po poros savaičių teismo kompiuterių technikas įsilaužė į failus, kuriuos O‘Leary‘is laikė kietajame diske. Jis rado aplanką pavadinimu „Merginos“ – ten buvo nuotraukos, kurias Markas padarė nusikaltimų metu.
Detektyvė Gilbraith sugebėjo atpažinti visas aukas. Išskyrus vieną. Tai buvo mergina, galbūt paauglė. Nuotraukose surišta auka atrodė išsigandusi, o jos akys kupinos ašarų. „Kaip sužinoti jos vardą? Kaip pasiekti teisingumą?“, – galvojo ji. Vienoje nuotraukoje detektyvė pastebėjo „Ladder Project“ kursų baigimo pažymėjimą pilnu vardu. Ši nežinoma mergina pasirodė Marie Adler.
Apklausos metu Markas O‘Leary‘is tyčiojosi iš policijos. „Jei būtumėte buvę protingesni, aš seniai būčiau suimtas“, – sakė jis. Vyriškis kalbėjo atvirai, pateikdamas visas savo padaryto nusikaltimo detales. Atrodė, kad jis mėgaujasi savo šlovės akimirka. Suimtasis prisipažino, kad Marie Adler užpuolimą jis įsiminė geriau nei kitus, nes mergina buvo „ne jo tipo“. Visos Marko pasakytos detalės visiškai sutapo su pirmuoju Marie liudijimu.
Įtariamasis O‘Leary‘is savo kaltę pripažino. 2012 metų birželį jis buvo nuteistas kalėti 40 metų už išžaginimus Kirklande ir 28 metus už Marie išžaginimą Linvude.
Praėjus dvejiems su puse metų po to, kai visas miestas buvo nusistatęs prieš Marie Adler, policija ją rado netoli Sietlo ir pranešė žinią: prievartautojas Markas O‘Leary‘is buvo suimtas Kolorado valstijoje. Policininkai merginai įteikė voką su informacija apie nemokamą psichologinę pagalbą, kurią valstybė teikia visoms išprievartavimo aukoms. Taip pat kompensavo 500 JAV dolerių teisinių išlaidų. Marie nepratarė nė žodžio.
Buvusios globėjos Shannon ir Peggy atsiprašė merginos ir prisipažino tiesiog nežinojusios, kaip elgtis panašioje situacijoje. Mergina iškart joms atleido.
Kiek vėliau Marie padavė teisėsaugos institucijas į teismą ir laimėjo bylą, gaudama 150 tūkst. JAV dolerių moralinės žalos atlyginimą.
Po didelio atgarsio sulaukusios Marie Adler bylos, Linvudo policija atliko vidinį tyrimą ir atskleidė daugybę pažeidimų. „Žinodami, kad mergina buvo žiauraus išpuolio auka, pasakėme jai, kad ji melavo. Tai siaubinga. Visi tapome policijos pareigūnais, kad padėtume žmonėms, o ne skriaustume juos“, – sakė policijos nuovados šerifas.
Seržantas Geoffrey‘is Masonas taip pat atsiprašė Marie Adler.
Dėl šios bylos gerokai pasikeitė seksualinių nusikaltimų aukų apklausos protokolas. Dabar nukentėjusioms pirmiausia suteikiama psichologinė pagalba ir reabilitacija. „Tai yra teigiami pokyčiai, kurie įvyko tik dėl Marie Adler bylos“, – sakė policijos atstovas.
Po visos šios istorijos Marie paliko valstiją, įgijo komercinio vairuotojo pažymėjimą ir įsidarbino sunkvežimio vairuotoja. Ji ištekėjo, susilaukė dviejų vaikų ir pirmą kartą gyvenime įsigijo savo nuosavą namą.
Kito interviu metu paklausta, ar ji nepyksta ant policijos ir valdžios, Marie tik papurtė galvą: „Jie atliko savo darbą taip, kaip galėjo“.
