Kodėl tyli prievartaujami ir lytiškai išnaudojami vaikai?

Internete yra nemažai forumų, kur merginos ir moterys pasakoja, kaip jos vaikystėje patyrė ir išgyveno seksualinę prievartą bei išnaudojimą. Ne viena iš jų prisipažįsta, kad iki šiol nedrįsta atskleisti išgyventus baisumus savo artimiems žmonėms. Tiesa, ir forumuose jos prisistato anonimiškai, bet sako nebegalinčios ilgiau tylėti, bent kažkam išsikalbėjus, gal tada palengvės ir nebereikės daugiau nešti per gyvenimą šią sunkią naštą.

Kitose demokratinėse šalyse tokių nusikaltimų įregistruojama dešimt kartų daugiau

Nustebino ne tik šių istorijų gausybė, kurių herojams, panašu, jau nebeužčiaupsite burnų, bet ir tai, kad jie patyrė tikrų tikriausią seksualinį terorą! Nepanašu, kad šių moterų pasakojimai – pramanai!  Pavyzdžiui, viena moterų rašo, kad ji nerašė pareiškimo į policiją ir niekam nesiskundė, nes buvo gėda ir galvojo, kad vis tiek niekas jai nepatikės  Tuo tarpu kita tvirtino, kad jos nors ir neišprievartavo, bet mėgino tą padaryti bent du kartus! Ko gero, tokia kaip ši ir kitos pirmiausiai kaltina save ir bijo, kad niekas jų nepalaikys. Net jei kuri nors iš jų ir mėgino kažkam pasiguosti, greičiausiai sulaukė smerkiamo atsakymo: „ Nereikėjo provokuoti, ko vaikštai viena vėlai vakare? pati kalta“.

Štai jums ir atsakymas, kodėl tyli ir aukos, patyrusios seksualinę prievartą vaikystėje. Vengia kalbėti apie tai ir praėjus daug metų!

Psichologų tvirtinimu, tie vaikai, kurių šeimose nėra susiformavę pasitikėjimo su tėvais santykiai, dažniau tampa seksualinės prievartos aukomis. Skirtingai nei kitose demokratinėse šalyse, kur daug daugiau išaiškinami seksualinės prievartos atvejai ir suteikiama pagalba nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, pas mus ši problema „uždara“ – niekas apie ją viešai nekalba ir neaptarinėja.

Tuo tarpu  Informatikos ir ryšių departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos viešoje erdvėje publikuojamame statistinių duomenų  sąraše vos keli skaičiai apie vaikus, nukentėjusius nuo seksualinių nusikaltimų. 2017 metais Lietuvoje pasikėsinta ar išžagintas – 61 vaikas, seksualinę prievartą patyrė  64 vaikai, buvo tvirkinami 96 mažamečiai, buvo priversti lytiškai santykiauti  2 vaikai. Iš viso nuo seksualinių nusikaltimų nukentėjo 223 vaikai.  Tai lašas jūroje, lyginant, pavyzdžiui, kad ir su Švedija, kur tokių nusikaltimų įregistruojama dešimt kartų daugiau.

Gyvuoja kelios  pagrindinės  šio reiškinio plitimo priežastys. Tai nepakankamai išaiškinami atvejai ir jų neveiksmingumas, žmonių nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir kitomis tarnybomis, baimė, kad nebus išsaugotas anonimiškumas ir psichologinės pagalbos stygius.  Be to, seksualinės prievartos aukai ikiteisminis tyrimas ir teismas dažnai būna baisiau už patį prieš ją įvykdytą nusikaltimą.

Dažniau autoritarinių tėvų vaikai tampa smurtautojų aukomis

Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, apie 10 proc. vaikams, susidūrusiems su seksualine prievarta ir lytiniu išnaudojimu, didesnė trauma yra ne pats prieš juos įvykdytas nusikaltimas, bet ikiteisminio tyrimo procesas.  Būtent dėl tos priežasties gali atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimai. Ekspertų tvirtinimu, neretai būna, kad nukentėjusius nuo seksualinės prievartos vaikus 10-13 kartų apklausia įvairiausių sričių specialistai: psichologai, psichiatrai, tyrėjai, vaiko teisų apsaugos specialistai ir taip toliau. Kur matyta, kad vaikas, patyręs seksualinę prievartą, turi laukti pusmetį, kol jį apklaus tyrėjas, dalyvaujant  tam reikalui turinti įgaliojimus psichologė, kurių labai trūksta.

Kur matyta, kad vaikas būtų privertas po pusmečio vėl prisiminti ir pakartotinai galvoti, kaip jis buvo prievartaujamas ir lytiškai išnaudojamas. Iš tikrųjų vaiko apklausa, dalyvaujant specialistams, turėtų būti atliekama tik vieną kartą, o pokalbis įrašytas ir šie įrodymai pateikti teismui.

Kasdien milijonai vaikų visame pasaulyje patiria smurtą mokykloje ir namuose. Tačiau daug šių atvejų taip ir lieka neišaiškinti, kadangi dauguma vaikų ir paauglių nesiryžta pasakyti, kas atsitiko.

Tačiau psichologų tvirtinimu, dažniau autoritarinių tėvų vaikai tampa smurtautojų aukomis, kadangi pripratę prie besąlygiško suaugusių pavaldumo. Tokie vaikai dažniau patiria ir patyčias, ir seksualinį priekabiavimą, ir lytinį išnaudojimą.

Kita problema – vaikai ir paaugliai, ypač augantys vadinamosiose uždaro tipo įstaigose arba socialinės rizikos šeimose, dažnai nežino, kur kreiptis ir ieškoti pagalbos. Iš tikrųjų daugumai jų reikalinga ne tik psichologų ir kitų specialistų pagalba, bet ir reabilitacija,  padedanti išgyventi patirtas traumas.