Jei tėvas seksualiai priekabiavo prie vaiko, tada kalta mama?: psichologė išsklaidė paplitusius dešimt pedofilijos mitų (vaizdo įrašas)

Dėl smurto prieš vaikus visada kaltas prievartautojas, tačiau visuomenė kartais bando tai pateisinti.

Anot klinikinės psichologės, rezonansiniai vaikų seksualinės prievartos atvejai visada sukelia daug emocijų ir ginčų. Šiuo atžvilgiu tampa akivaizdu, kad visuomenėje labai žemas supratimas apie tai, kas yra seksualinis smurtas, kas jį vykdo ir ką daryti, jei taip atsitiktų.

Klinikinė psichologė Svetlana Markova dirba tiek su vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą, tiek su suaugusiais, kurie tai padarė ir padeda išgyvenusiems seksualinę prievartą vaikystėje.

1. „Netikiu, kad šis žmogus galėtų taip pasielgti! Pažįstu jį kaip nuostabų šeimos žmogų, draugą, specialistą. Tai labai išsilavinęs, talentingas ir visais atžvilgiais malonus žmogus, savo srities profesionalas“

Anot psichologės, intelekto lygis, išsilavinimas, profesionalumas ir polinkis į smurtą niekaip su tuo nesusiję. Egzistuoja nuomonė, kad seksualinę prievartą prieš vaikus įvykdo tik atstumtieji, asocialūs asmenys, neblaivūs ir kt. „Tiesą sakant, tokius nusikaltimus gali padaryti labiausiai išsilavinę, protingiausi ir gerbiami žmonės, apie kuriuos niekas negalvoja blogai. Gana dažnai labai sunku tuo patikėti, nes šis žmogus įkvepia pasitikėjimo ir užuojautos“, – teigė ji.

2. „Jis visai nepanašus į prievartautoją“

Paprastai žmonės apie prievartautoją galvoja kaip apie piktadarį nepažįstamąjį, puolantį iš už kampo. Tuo tarpu didžiąją dalį tvirkinimo ir seksualinio priekabiavimo atvejų (iki 90 proc.) įvykdo šeimos nariai arba vidinio rato žmonės. Tai gali būti dėdės ir seneliai, patėviai ir vyresni broliai, tėvų draugai, mokytojai ar kaimynai. Neretai tai būna verti pagarbos žmonės, užsitarnavę autoritetą šeimoje. Jie moka sutarti su vaikais, gali sužavėti visus šeimos narius ir visai nepanašūs į klastingus suvedžiotojus, nepilnamečių tvirkintojus ar prievartautojus, kokius mes juos įsivaizduojame.

UNICEF duomenimis, nuo 40 iki 60 proc. smurto artimoje aplinkoje atvejų įvykdo nebūtinai biologiniai tėvai. Be to, mergaitės, gyvenančios su patėviu ar motinos sugyventiniu, dvigubai dažniau patiria seksualinį smurtą. O 30 proc. smurto už šeimos ribų faktų įvykdo asmenys, su kuriais vaikas yra pažįstamas .

3. „Jis ne pedofilas!“

Verta suprasti šią sąvoką. Mat įprasta pedofilais vadinti visus, kurie padarė seksualinį nusikaltimą prieš vaikus. Tai nėra teisinga. Yra žmonių, kurie kenčia nuo pedofilinių sutrikimų. Juos seksualiai traukia vaikai. Bet žmogus, turintis tokį sutrikimą, gali sėkmingai gydytis, turėti aukštą savikontrolės lygį ir niekada net nepaliesti vaiko per visą gyvenimą. Tuo pačiu metu seksualinius nusikaltimus prieš vaikus dažnai įvykdo asmenys, neturintys pedofilinių sutrikimų. Tai yra, jie gali turėti lytinių santykių su suaugusiaisiais, tiesiog su vaikais lengviau susikurti savo galią ir kontrolę ir tuo pačiu likti nenubaustam. Mat smurtautojai moka sutarti su vaikais, gali sužavėti visus šeimos narius ir visai nepanašūs į klastingus suvedžiotojus.

4. „Vaikas nebuvo išprievartautas, todėl smurto nebuvo“

Seksualinė prievarta – tai ne tik prievartavimas kaip toks, bet ir „keisti“ prisilietimai bei glostymas, bandymas „pakutenti“ vaiką intymiose vietose, pabučiuoti jį „suaugusiam būdu“. Taip pat  vaiko pornografijos ar jo lytinių organų demonstravimas, juos liesti – visa tai yra „seksualinio pobūdžio veiksmai“, kurie gali labai traumuoti vaiko psichiką. Rezultatas gali būti sunkumai santykiuose su priešinga lytimi, rimtos savigarbos problemos, savo kūno atstūmimas, bandymai nusižudyti… Kartais žmogus šias pasekmes negali įveikti per visą savo gyvenimą.

5. „Ką, dabar negalima vaiko maudyti, jam esant nuogam?“

Pagalba intymios higienos procedūrų metu reikalinga tol, kol vaikas galės pats nusimaudyti.  Natūralu, kad čia viskas individualu: vienas vaikas tai sugeba sulaukęs trejų, kitas – penkerių. Jei priešingos lyties gimdytojas ir toliau padeda  tai padaryti vaikui, kyla klausimas – kodėl?

Tas pats pasakytina ir apie savo nuogo kūno rodymą vaikui matant – čia svarbus vaiko amžius ir aplinkybės.

Vienas dalykas, kai tėvai būna pusnuogiai prieš trejų metų vaiką, kitas dalykas – kai vaikui yra 10–12 metų, – sakė psichologė. – Galbūt negalvojate nieko blogo, tiesiog galbūt mėgstate vaikščioti su apatiniais. Tačiau taip elgdamiesi jūs formuojate vaikui klaidingas idėjas apie tai, kas normalu, apie kūno ribas ir sukuriate palankias sąlygas smurtui. Jei koks nors kitas suaugęs žmogus nusirengia prieš jį ar paliečia jo intymias vietas, jis gali manyti, kad tai normalu, nes tėvai taip pat daro“.

6. „Seksualinė prievarta prieš vaikus įvyksta tik asocialiose šeimose“

Tai netiesa.  Vaikai gali būti seksualiai išnaudojami įprastose šeimose. Dažnai smurto aukomis tampa vaikai, kuriems reikia meilės ir dėmesio, kurių tėvai užsiėmę savo gyvenimu arba, pavyzdžiui, labai daug dirba, todėl yra tarsi uždari vaikams.

Būna, kad prievartautojas vaikui yra vienintelis artimas suaugęs, tai tampa tylos priežastimi.

Vaikas pasiruošęs viską iškęsti, kad neprarastų „draugo“, netaptų „išdaviku“. Būna, kad tėvams kyla kokių nors įtarimų, bet jie juos atmeta: „Taip negali būti, mūsų šeima padori! Tokiu atveju smurtas gali trukti metų metus tiesiogine prasme po tėvų nosimi.

PSO duomenimis, viena iš penkių moterų ir kas tryliktas vyras vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. UNICEF pateikia bendresnę statistiką: nuo 2 iki 56 proc. mergaičių ir nuo 0,4 iki 44 proc. berniukų, priklausomai nuo šalies, yra patyrę seksualinį smurtą. Tikslios statistikos nėra, nes daugeliu atvejų niekas apie tai nežino, net tėvai.

7. „Jei smurtas tikrai įvyko, vaikas iš karto pasakytų“

Tai klaidingas supratimas. Dažniausiai vaikai apie tai, kas nutiko, niekam nepasakoja. Mažam žmogui sunku nusistatyti normos ribas, jis ne visada supranta, kad tai, kas jam daroma, nėra normalu. Vaikui prievartautojo veiksmai gali atrodyti kaip žaidimas, užuojautos pasireiškimas ar net suaugusiojo rūpestis: „Leisk man padėti nusiprausti“, „Leisk man tau padaryti masažą, o tada tu duok man“, „Prisiglausk prie manęs, taip bus patogiau“. Štai kodėl vaikai nemoka paaiškinti ir įrodyti, kas atsitiko, negali suformuluoti, kas tiksliai buvo negerai. Smurto aukomis dažnai tampa vaikai, kuriems reikia meilės ir dėmesio.

Jei nekalbėtume apie agresyvų išpuolį prie įėjimo, gatvėje, iš už kampo, tai dažniausiai prievartautojo veiksmais siekiama sukurti tokį santykį su vaiku, kuriame jis nieko nepasakys. Jis gali manipuliuoti vaiku: „Mes esame draugai, niekam apie tai nesakysime. Juk neišduosi mūsų paslapties, tiesa?“. Arba įbauginti: „Jei kas nors sužinos, atiduos tave į vaikų namus“. Daugeliu atvejų tai yra subtilus žaidimas, kurį žaidžia suaugusieji. Dėl to vaikas bijo, kad niekas nepatikės, bus apkaltintas melu prieš gerbiamą asmenį, bus baramas, kad anksčiau nepasakė ir panašiai.

8. „Vaiku negalima pasitikėti, jis gali visko prisigalvoti“

Tyrimų duomenimis, tik 4 proc. vaikų pateikia melagingus įtarimus dėl seksualinės prievartos. Daugelis vaikų, atvirkščiai, iš pradžių viską neigia. Tai nereiškia, kad vaikas nepasitiki, tiesiog prievartautojo pastangomis jis gali būti įtikintas, kad juo nepatikės, ar kaltas jis pats.

9. „Jei vaikas iš pradžių sako vieną, o paskui kitą, jis tikrai meluoja. Suaugusieji gali jį išmokyti, ką sakyti“

Vaikai gali keisti savo parodymus ir į vieną pusę, ir į kitą – nebūtinai veikiami suaugusiųjų, kurie įkvepia tai, ką reikia pasakyti. Kartais tai gali atsirasti dėl nuovargio, nenoro kartoti to paties, psichika gali apsaugoti nuo neigiamų išgyvenimų, o smulkmenos po kurio laiko gali būti „užblokuotos“. Būtent todėl svarbu, kad vaiko apklausa ir psichologinė ekspertizė būtų atliekama laikantis visų taisyklių. Apklausos, akistatos, atpažinimo, parodymų patikrinimo nusikaltimo vietoje metu būtinas vaizdo įrašymas. Vaizdo įrašas padeda vengti pakartotinių vaiką traumuojančių apklausų ir tampa svarbiausiu informacijos šaltiniu baudžiamojoje byloje, tėvams atsisakius kartoti tyrimo veiksmus su vaiku arba vaikui pakeitus parodymus.

Teismo ekspertizę gali atlikti tik aukštąjį psichologinį išsilavinimą turintys specialistai, išklausę papildomus medicinos ir teismo psichologijos mokymus. Daugelis vaikų iš pradžių viską neigia, galvoja, kad jais gali nepatikėti.

„Tie, kurie smurtauja prieš vaikus, turi tokio elgesio priežasčių. Ir šios priežastys yra daug gilesnės nei kito žmogaus įtaka. Paprastai tai yra įvairių veiksnių ir aplinkybių derinys. Pavyzdžiui, per didelis domėjimasis vaikų pornografija, impulsyvumas, žema savikontrolė, galbūt pedofilinis sutrikimas arba visą gyvenimą trunkantys asmenybės ir elgesio bruožai“, – sakė klinikinė psichologė.

10. „Ginčas su žmona gali tapti priežastimi ir sudaryti visas prielaidas nusikaltimui“

Įprasta prasme to suprasti tiesiog neįmanoma, o polinkį į seksualinį smurtą gali pastebėti net ne kiekvienas specialistas. Todėl kaltinti moterį dėl tokių dalykų yra ne tik neteisinga, bet ir žiauru. Dėl smurto visada kaltas smurtautojas.

“YouTube” vaizdo įrašas