sniegopilys.lt
Smurtas, naudojamas prieš vaiką, yra įspaustas į kūną ir psichiką, kaip informacijos baitai standžiajame diske. Tačiau vaikui augant ir bręstant, ne visada išlaisvina iš šios atminties, ypač kai ši atmintis daugelį metų buvo slopinama ir neigiama kaip nepriimtina ir gėdinga. Ši atmintis ilgainiui sugrįžta ir ima diktuoti požiūrį į save, kitus ir pasaulį. Šiame straipsnyje bus kalbama apie smurto formas ir jo pasekmes žmogaus gyvenimui. Žinia, bejėgiškumas atveria kelią smurtui, rašo psychologytoday.com.
- Emocinė prievarta ir ignoravimas
Šio tipo prievartai būdinga tai, kai tyčia neskiriamas dėmesys vaiko poreikiams, norams, jausmams ir pačiam buvimo šaliai faktui. Tačiau nepastebėti vaiko, plauti indus ir stovėti nugara į jį, tai nėra ignoravimas. Ignoravimas yra: kai vaikas verkia, o tėvas praeina pro šalį, paima televizoriaus pultą ir pradeda jį maigyti, apsimesdamas, kad nieko nevyksta.
Kai maža mergaitė prieina prie tėčio ir prašo priklijuoti prie lėlės lankelį, o atsakydamas tėtis prašo pažaisti su kita lėle, net nepakeldamas akių į dukrą. Kai vaikas prašo nupirkti žaislą, o mama į žodžius niekaip nereaguoja ir tiesiog tyli.
Ignoruojant, pagrindinis bausmės įrankis yra akių kontakto nebuvimas ir tyla.
Išvada, kurią vaikas įsikals sau į galvą, bus tokia, kad jų nedomina mano jausmai, mintys, norai, poreikiai, todėl jų nėra.
Tokia išvada sudaro sąlygas sukurti elgesio modelį, kai jausmai, norai ir poreikiai bus ignoruojami ir neigiamas jų buvimas. Net vėliau pasakyti komplimentai nekompensuoja to.
- Gebėjimų neįvertinimas arba nuvertinimas
Gali būti nuvertinti gebėjimai, žinios, jausmai, poreikiai, norai, pomėgiai, pati žmogaus egzistencija. Pavyzdžiui: „Neužpildyk savo galvos visokiomis nesąmonėmis“; „Ar tau to reikia?“; „Tau neskauda, neapsimetinėk“; „Jei ne tu, aš jau seniai būčiau…“; „Kas tave laiko, eik kur nori“; „Kodėl toks džiaugsmingas?‘ „Nėra čia ko šypsotis“ ir panašiai.
Išvada, kurią vaikas įsikals sau į galvą, yra tokia, kad mano jausmai, poreikiai, norai nėra svarbūs, todėl nereikėtų į juos kreipti dėmesio.
Elgesio modelis – savo pasiekimų, jausmų ir apskritai savęs reikšmingumo sumažinimas arba neigimas. Komplimentai gali sukelti tik ašaras ir juos bus sunku priimti.
- Pažeminimas (įžeidimas)
Pažeminimas gali būti dviejų tipų: pakirsti žmogaus pasitikėjimą savo sugebėjimais ir pasiekimais bei būti pranašesniam prieš pažemintus. Pavyzdžiui: „Tu esi avis, kvailė, ožka, kiaulė, nevykėlis, storas, spuoguotas ir panašiai.
Tėvų žeminamas vaikas ima vis mažiau pasitikėti savimi ir pakerta pasitikėjimą suaugusiaisiais. Vaikas užsidaro ir nerodo jokių jausmų bei emocijų, išgyvendamas juos savyje.
Išvada, kurią vaikas padarys savo galvoje – aš nesugebu, esu nenormalus, niekam nereikalingas.
Jei, be tėvų pažeminimo, vaikas patiria tai ir mokykloje, bet nesulaukė suaugusio asmens (močiutės, mokytojo, trenerio) palaikymo, gali atsirasti paranojiškas elgesio modelis – pasaulis nesaugus, yra priešų aplinkui.
Komplimentai traktuojami nepasitikinčiai, suvokiami kaip sarkazmas.
- Pagalbos šauksmas (alkis, skausmas, diskomfortas)
Viena vertus, verksmas gali padėti apsisaugoti nuo priešiškų žmonių. Kita vertus, vaiko verksmas gali sukelti prieštaringus jausmus.
Išgąstis ir vėlesnis noras pabėgti gali pirmiausiai pakenkti pačiam vaikui. Tuo tarpu sąveikaujant baimei ir meilei, gali atsirasti rimta psichologinė dilema, su kuria mažas vaikas nesusitvarkys.
- Fizinis smurtas
Smūgiai, kad ir kas juos suduotų, giliai įsirėžia į vaiko atmintį ir perduoda informaciją į smegenis apie sukelto skausmo laipsnį. Tačiau ne tik skausmą prisimena kūnas ir psichika. Prisimenamas diržo „pjaustomas“ oro garsas, nuo šlepetės pado įspausto pėdsako tūris, plakimo įspaudo spalva. Kūnas ir psichika visa tai prisimena. Po fizinio skausmo seka emocinis skausmas. Juo labiau, jei tai daro artimas žmogus. Vaikas gali patirti siaubo būseną dėl smurto ribų nežinojimo.
Problema ta, kad vaikas dar negali palikti tėvų, todėl pabėgti nuo smurto tampa neįmanoma.
Suaugę tokie žmonės gali metų metus kęsti smurtą šeimoje ir emocinę prievartą kolektyve.
- Savęs žalojimas
Suaugusiam žmogui apie tokio pobūdžio prievartą primins randai. Tai tragiškas priminimas, kad meilės nebuvo. Nes vienintelė žinutė, kurią neša šis priminimas, yra fizinė mirtis.
Jei po įvykio vaikas nebuvo pašalintas iš traumuojančios aplinkos ir apsuptas rūpesčio, dėmesio ir meilės, o toliau buvo skriaudžiamas, tai suaugusiųjų gyvenime užmegzti santykius bus beveik neįmanoma. Ir tai gali turėti rimtų klinikinių pasekmių.
- Seksualinė prievarta
Bendravimas su gydytoju ir artimuoju (-iais) yra pasitikėjimo forma. Abipusis seksas yra aukščiausia pasitikėjimo forma, kai pasitiki savo kūnu, taigi, tuo pačiu patiki save ir kitam žmogui.
Bendru sutarimu vykstantis seksas yra abipusis pasitikėjimas gyvenimu, tačiau per prievartą pasitikėjimas žlugdomas.
Seksualinio smurto aukos dažniausiai negali užmegzti santykių su ta lytimi, kuri smurtavo jo atžvilgiu. Ir arba nėra romantiškų ir intymių santykių, arba saugaus artumo paieškų tarp tos pačios lyties žmonių.
- Kraujomaiša
Daugiausia kraujomaišos įvyksta ne tarp suaugusiojo ir vaiko, o tarp maždaug tokio pat amžiaus paauglių giminaičių (skirtumas nuo 1 iki 5 metų). Taip yra ne tik dėl išsilavinimo (sekso temos tabu), bet ir dėl aplinkos įtakos (pornografijos industrijos ir jos prieinamumo).
Kraujomaiša, ar tai būtų sutikimu, ar prievarta, palieka gilų pėdsaką ne tik savyje, bet ir kitų suvokime. Žmonės, kurie tampa kraujomaišos aukomis, turi rimtų problemų nustatydami ir išlaikydami ribas. Pirmieji dažnai pažeidžia kitų ribas, antrieji ištrina ribas, įsileisdami visus, dėl ko po to kenčia. Kraujomaišai nėra ribų. Seksualinio pobūdžio traumos yra vienos skausmingiausių ir sunkiausiai išgyvenamų.
Šie sunkumai kyla dėl įgytos patirties, užsifiksavusios žmogaus psichikoje
Taigi, žmonės, patyrę vieną iš trijų smurto formų, patiria didelių sunkumų kurdami santykius su kitais, jau nekalbant apie tris smurto formas iš karto.
Smurtinių veiksmų dažnumas yra svarbus. Kuo dažniau jie kartojasi, tuo stipriau įsirėžia kūne ir psichikoje. Santykių su savimi, pasauliu ir priešinga lytimi kūrimas tampa beveik neįmanomas. Žmogus užsisklendžia savyje, netikėdamas, kad su juo gali būti elgiamasi kitaip, arba patiria didelių bendravimo ir intymių sunkumų.
Šie sunkumai kyla dėl įgytos patirties, užsifiksavusios psichikoje ir žmogaus kūne.
Prisilietimai, frazės, garsai, vietos, filmų epizodai, atitinkamos intonacijos sukelia kitokį jausmų spektrą ir, deja, šiame spektre nėra džiaugsmo.
Vaikystės siaubas, nuo kurių žmogus siekė pabėgti užaugęs, tarsi vėlės grįžta ir neleidžia kokybiškai gyventi. Kartais nėra jėgų keltis ir eiti. Ir niekas nepadės kelyje. Ir nėra kam pasakyti, kad viskas bus gerai. Kad tai tik pradžia, bet pradžia sunki.
Tačiau tai nereiškia, kad negalima pakeisti gyvenimo kokybės. Tiesą sakant, be siaubo, kūnas ir psichika prisimena ir džiaugsmą.
Psichologo užduotis nėra lengva, bet įgyvendinama – padėti paleisti vaikystės baisumus ir rasti džiaugsmą, padėti formuoti atramą ir vidinį resursą. Konsultantas tam tikra prasme veikia kaip palaikantis suaugęs asmuo (ne tėvas), kuris parodo, kad su kitais žmonėmis galima elgtis kitaip:
klausytis ir išklausyti jį, įsijausti į sielvartą ir džiaugsmą, priimti jį, kai yra piktas ir liūdnas, padėti suprasti savo jausmus ir mintis, saugoti save ir savo ribas ir jaustis puikiai.
Kuo anksčiau žmogus nuspręs pagerinti santykius su savimi ir paleisti praeities įvykius, tuo mažiau tai nuodys jo gyvenimą.
“YouTube” vaizdo įrašas
