Ne taip dažnai nutinka, kad filmas, nufilmuotas tolimame Sibiro mieste, suvirpinęs ne vieną širdį iki sielos gelmių, pasiekė net Kanų festivalį. Filmas „Sulaužyta lėlė“ buvo rodomas  Rusijos  festivalių ir kongresų rūmuose „Salle Estrel“ bei Prancūzijos 10-ojo jaunimo meno festivalyje. Filmo herojė, 11-metų Vera Krasčuk taip pat pasirodė ant Kanų festivalio raudonojo kilimo, nepaisant to, kad visą gyvenimą ji praleido neįgaliojo vežimėlyje.

 

Visur jos laukė rūpestingos  rankos ir malonios šypsenos

Tai buvo 2013 metais Prancūzijoje vykusiame festivalyje, kur buvo parodyti geriausi filmai, supažindinti su išskirtiniais žmonėmis ir aptartos socialinės problemos. Tarp jų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų prisitaikymas visuomenėje.

„Pradėjome stebėtis jau oro uoste“, – sako Veros motina Liubovė, – Oro uosto darbuotojai tiesiog ištraukė iš rankų vežimėlį, kuriame sėdėjo duktė.  Ten taisyklės įpareigoja padėti vežti neįgaliuosius. Ir jie nieko neįleido į lėktuvą, kol Vera užėmė savo vietą. Gatvėse šaligatvių aukštis sutampa su  ištraukiamomis iš autobusų pakylomis. Parduotuvėse, net ir mažiausiose, tokiems pirkėjams yra specialūs liftai. Ispanijoje, įprastoje kelionių kompanijoje buvo specialiai skirtas autobusas su pakyla. Mes keliavome dviaukščiu autobusu“.

Anot jos, neįgaliojo vežimėlį su Vera užvežė ant platformos ir pakėlė į viršų – kažkas panašaus į liftą. Tam reikalui skirta speciali vieta be sėdynės. Vairuotojui, sustojus kiekvienoje stotelėje, pats nuleisdavo ir pakeldavo liftą, o kiti keleiviai kantriai ir ramiai elgėsi, neskubino.

Keliaujant po Europą, Veročka lankėsi Paryžiuje, Ispanijoje. Visur jos laukė rūpestingos  rankos ir malonios šypsenos.

Ispanijoje gatvės pardavėjas  padovanojo Verai stilingą vasaros skrybėlę. Specialiai perėjo į kitą  gatvės pusę, norėdamas įteikti dovaną. „Kepinant karštai vasaros saulei, mums labai pravertė“, – sakė Liubovė.

O Verai labai patiko jūra. Ji iki šiol vis dar prisimena su džiaugsmu ir dėkingumu visus savo patirtus nuotykius Vakarų Europos miestuose.

Irkutsko autorių sukurtas filmas „Sulaužyta lėlė“ buvo išverstas į anglų, prancūzų, ispanų kalbas, dalyvavo tarptautiniuose konkursuose, gavo du „Grand Prix“ apdovanojimus.

Vera buvo jau 12 metų, bet per visus tuos metus ji viena nežengė nei vieno žingsnio ir net nebuvo atsistojusi ant kojų savarankiškai, bet labai svajojo pamatyti sceną ir su savo partneriu suktis  gražaus, lėto šokio ritmu.

 

Tėvai tikėjo, kad jų dukra vis tiek bus laiminga

Vera gimė su cerebriniu paralyžiumi. Jauna, sveika pora labai norėjo vaiko.

„Mes grįžome iš kelionės po Baikalo ežerą, kai supratau, kad esu nėščia, – sako Veros motina Liubovė Krasčuk. – Pasakiau savo vyrui. Jis buvo labai laimingas. Jis sakė, jei gims mergaitė, pavadinsime ją Tikėjimu. Taip jis norėjo“.

Gimdymas buvo nelengvas, Naujagimis keletą dienų praleido intensyviosios terapijos skyriuje, bet tada atrodė, kad viskas bus gerai. Apie cerebrinį paralyžių  prakalbo, kai kūdikis pradėjo atsilikti vystymosi procese. Beveik septynis mėnesius.  Nuleidę akis gydytojai ištarė diagnozę: „Pirmasis kaklo slankstelis tiesiog įspaustas į vidų. Nieko negalime padaryti“.

Priimti tai Liubovei buvo neįmanoma. „Jei atvirai, aš iki šiol dar nesusitaikiau su šia situacija, – sakė moteris. – Bet tėvai tikėjo: jų dukra vis tiek bus laiminga. Tikėjo ir tėvas, kuris, nepaisant kaimynų prognozių, liko šeimoje.

„Kas yra laimė? Laimė yra sveikata. Laimė yra judėjimas. Laimė yra pats gyvenimas“, – į klausimą atsakė Liubovė.

Anot jos, visada stengėsi, kad Vera dalyvautų gyvenime.  Artėjant šventėms, gimtadieniui, būtinai aptaria su mama valgiaraštį. Mergaitė džiaugiasi, kad gali duoti patarimų. Kai būna vasarnamyje, padeda mamai ravėti daržus ir  ne taip svarbu, kad kai kurios morkos „iškeliauja“ kartu su piktžolėmis. Bet ji padėjo, stengėsi, bandė…

Kol buvo visai maža, ėjo į vaikų darželį, skirtą vaikams su negalia. Po to atėjo laikas eiti į mokyklą.

 

Mergaitė gavo pirmąjį vaidmenį

Angarsko visuomeninė organizacija „Vaikai angelai“ – unikali vieta, kur ypatingi vaikai gali bendrauti tarpusavyje. Vaikai su cerebriniu paralyžiumi, Dauno sindromu, autizmu ateina žaisti  su kitais vaikais arba tiesiog žaidžia su savo motinomis. Čia yra tikros atostogos.

Viename tokių susibūrimų ir švenčių, Vera gavo pirmąjį vaidmenį.

„Aš intuityviai pajutau, kad mergaitė svajoja šokti ir sugalvojau  specialiai jai šokį: tarsi Vera būtų didelė lėlė, ji pasirodė scenoje ir aš padėjau jai judėti, lenkiant jos rankas ir kojas, – sakė organizacijos pirmininkė Olga Andrejeva.- Bet po to nusprendėme, kad sėdint neįgaliųjų vežimėliuose bus įdomiau. Ilgą laiką ieškojome tinkamų vežimėlių, nes mūsų nebuvo manevringi ir atradome. Jie buvo su dideliais ratais, juos galima buvo lengvai pasukti ir sukioti. O dar pakvietėme ir kavalierius… Muziką pasirinko Vera – lėtą ir gražią …“.

Atėjo šventės. Vežimėlius ir mergaites (šokyje dalyvavo dvi poros) išpuošė gėlėmis.

Pirmasis pasirodymas, pirmasis šokis, pirmoji gėlių puokštė…

Koncertui pasibaigus, Vera  verkė užkulisiuose.  Verkė ir Veros mama, pamačiusi savo dukters šokį. Tada dar niekas nežinojo, kad šis  pasirodymas nulems tolimesnį mergaitės gyvenimą.

Visi aplinkui, šeima ir draugai pajuto, kad Vera gyvena svajonėmis apie šokius ir sceną.

O kai Irkutske gyvenanti Marisol Galyš nusprendė nufilmuoti filmą apie ypatingą vaiką,  svajojantį šokti, visi tuoj pat prisiminė Verą. Mergaitė buvo pakviesta į filmavimo aikštelę.

 

Buvo apdovanota kelione į Prancūziją – į Kanų tarptautinį kino festivalį

Šį kartą viskas buvo labai rimta. Režisierius organizavo šokio pastatymą su profesionaliais choreografais. Taip Vera susipažino su Vladimiru Lopajevu. Jie iš karto rado bendrą kalbą. Dabar jų drugeliai – raudoni ir mėlyni, skraido kartu.

„Negalima matuoti žmogaus pagal sugebėjimus: padarei špagatą ir esi šokėjas. Judėjimas akimis taip pat yra šokis. Šokėjas – tai sielos būsena“, – įsitikinęs Vladimiras.

Filmavimas vyko du mėnesius. Trys kartus per savaitę Vera ir jos motina atvykdavo iš Angarsko į Irkutską. „ Mokėmės šokti, mokėmės jausti ir tuo pačiu metu filmavome. Mergaitei tai buvo visiškai naujas pojūtis… Angarske ją paprasčiausiai vežiojo neįgaliojo vežimėlyje, o čia aš paprašiau  pastatyti jį į šoną, –  dalijosi prisiminimais Vladimiras.- Ji buvo pasirengusi dirbti labai daug. Visi suaugusieji pavargsta, o ji ne. Sakau, leiskite jai pasėdėti, pailsėti bent penkias minutes. Tada Vera pasakė: „Penkias minutes, bet ne daugiau!“ Ir tik grįžus namo tapdavo aišku, kaip ji  pavargo, nes krisdavo į lovą be jėgų“.

Pagal filmo scenarijų, mergaitė, kurios gyvenimas praeina neįgaliojo vežimėlyje, svajoja šokti. Mama – savo rizikai ir baimei, atveda dukterį pas choreografą. Prasideda ilgos, sunkios ir kruopščios repeticijos. Ir štai pabaigoje, kažkada „sulaužyta lėlė“  triumfuoja ant scenos.

Šis filmas ir apie tai, kaip išsipildo didžiausios vaikų svajonės, kaip suaugusieji, įveikę baimę ir stereotipus, gali padaryti  dėl vaiko neįmanomus dalykus.

Filmas apie neįgalią mergaitę, kuri, nepaisant sunkumų, siekia savo tikslo, buvo pripažintas geriausiu Rusijos konkurse „Visatos vaikas“, o jo kūrėjas ir pagrindiniai personažai  buvo apdovanoti kelione į Prancūziją – į Kanų tarptautinį kino festivalį.

Rėmėjams padedant, Vera ir jos tėvai taip pat galėjo nuvykti į Kanus. Filmas ten netapo nugalėtoju, bet … Vera buvo apdovanota specialia  „Festivalio herojus“ premija.

O dar žvaigždžių alėjoje, šalia kino festivalių rūmų, liko ir mūsų herojės rankų atspaudai. Šalia Angelinos Jolie, Brado Pitto ir kitų žvaigždžių atspaudų …

Tačiau svarbiausias apdovanojimas laukė mergaitės ir jos tėvų namuose …

 

Šokiai padeda vaikams prisijungti prie išorinio pasaulio

Įvyko tikras stebuklas – Vera staiga pati atsistojo. Po to ėmė vis dažniau  ir dažniau atsistoti,  išmoko apsiversti ant kito šono, geriau ėmė judinti dešinę ranką, kalba tapo aiškesnė. Filmo siužetas pasikartojo gyvenime.

Ir dar vienas stebuklas įvyko miesto gyvenime. Vladimiro Lopajevo  vadovaujamas teatras pradėjo dirbti Irkutske, neįgaliems vaikams skirtoje studijoje.  Joje dalyvauja panašias diagnozes turintys vaikai ir, žinoma, garsiausia aktorė Veročka.

„ Šokiai padeda šiems vaikams prisijungti prie išorinio pasaulio. Pajusti ir suprasti jį per judėjimą. Kiekvieną šeštadienį pagrindinė teatro trupė atlieka spektaklį. Jos dalyviai taip pat pradeda sugalvoti vaizdus ir judesius. Šokiai tampa atviresni“, – sakė Vladimiras.

Teatras gali pasigirti ir keliais vaikų pastatymais, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka, žinoma, ypatingi artistai. „Spektaklis apie natūralų kūno grožį, natūralų judėjimą ir tai, kad kai nėra ribojama vidinė laisvė, bet kuris mūsų judėjimas yra gražus, harmoningas ir panašus į gamtą“, – pridūrė Vladimiras.

Praėjo šešeri metai, kai Vera tapo žvaigžde. Dabar jai – 17. Šokių pamokos tęsiasi, mergina labai rimtai ir atsakingai repetuoja. Būtinai paprašo mamos filmuoti visas repeticijas . Po to analizuoja mamos  nufilmuotus vaizdo įrašus: prisimena judesius, peržiūri vietas, kur ne viskas pasisekė.

„Vera suprato, kad jos pastangos pirmiausiai reikalingos jai pačiai.  Ji mato savo pastangų rezultatą, perspektyvą. Tai labai svarbu visiems  ypatingiems vaikams. Štai teatre tik po mėnesio įvyks spektaklis, bet ji jau dabar labai atsakingai rengiasi. Žvelgiant į Veros akis, supranti: ji yra laiminga ir žino, kodėl gyvena“, – sakė Liubovė.

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą