sniegopilys.lt
Dabar Laurentui 16 metų ir jis siekia antrojo daktaro laipsnio Vokietijoje. Šįkart dirbtinio intelekto srityje. Pirmuosius kelerius metus po gimimo jį iš esmės augino seneliai – ir jis buvo pasirengęs dėl jų padaryti viską, bet nespėjo…
Neįtikėtini intelektualiniai gebėjimai ėmė traukti dėmesį
Beveik pačioje 2009 metų pabaigoje – gruodžio 26 d. – Belgijos mieste Ostende, Šiaurės jūros pakrantėje, gimė visiškai paprastas berniukas. Pilkos akys, putlūs skruostai – jis niekuo nesiskyrė nuo tūkstančių kitų kūdikių, gimusių šios gimdymo ligoninės sienose, tačiau tapo didžiausiu džiaugsmu savo šeimai. Berniukas buvo pavadintas Laurentu, o jo pavardė – Simonsas. Abu Laurento tėvai yra gydytojai ir, kaip sakoma, užkietėję karjeristai. Kai gimė Laurentas, jo mama Lilia nenorėjo išeiti ilgų motinystės atostogų, o tėvas Alexanderas visada būdavo darbe. Todėl jie skyrė sūnui labai mažai dėmesio ir rūpesčių, bet daugiau nieko negalėjo padaryti.
Laurentui šiek tiek paaugus, jis buvo nuvežtas gyventi pas senelius. Jie mylėjo savo anūką ir nuolat džiugino Laurento tėvus pasakojimais apie tai, koks protingas jis auga ir kaip greitai suvokia bei įsisavina informaciją. Pavyzdžiui, Laurentas pirmuosius žodžius pradėjo tarti būdamas keturių mėnesių. Tačiau jo tėvai manė, kad berniukas yra visiškai paprastas, o aklas jo dievinimas pavertė jį „genijumi“ senelių akyse. Tačiau vėliau ir ikimokyklinio ugdymo pedagogai pastebėjo nepaprastą berniuko dovaną ir primygtinai patarė šeimai neužkasti tokio talento.
Būdamas ketverių metų, Laurentas vėl gyveno su tėvais, o šeima persikėlė į Amsterdamą. Ten berniukas įstojo į parengiamąją mokyklą, o jo neįtikėtini intelektualiniai gebėjimai ėmė traukti mokytojų dėmesį. Buvo akivaizdu, kad Laurento intelektas gerokai lenkė jo amžių, ir jam būtų buvę nuobodu įprastoje mokykloje. Tuomet tėvai nusprendė jį užrašyti į privačią gimnaziją, kurioje daugiausia dėmesio būtų skiriama matematikai, ir kur jis gautų individualų dėmesį. Žinia, tokius vaikus vadina vunderkindais.
Turėjo pateisinti mokytojų ir tėvų lūkesčius
Gimnazijoje gabių vaikų ugdymo programa truko šešerius metus. Laurentas Simonsas ją įvaldė per mažiau nei dvejus metus ir būdamas aštuonerių metų įgijo vidurinio mokslo baigimo pažymėjimą. Tuo metu berniuko bendraamžiai net nebuvo pradėję įvaldyti daugybos lentelės. Laurent’ tėvai visada pabrėždavo, kad jis emociškai ar fiziškai nesiskiria nuo savo klasės draugų. Sūnuss tiesiog mėgo mokytis. Be to, Laurentui visada buvo lengva sutarti su klasės draugais, jis galėjo mielai žaisti futbolą kieme su berniukais ar žiūrėti animacinius filmukus. Tik su vienu patikslinimu: viso to reikėjo jo paties prašyti, ir jis lengvai sutikdavo, tačiau savo noru visada laiką leisdavo tik su vadovėliais.
Vienas didžiausių Laurento privalumų buvo jo disciplina ir atkaklumas. Berniukas anksti pradėjo atpažinti savo unikalumą, ir tai jam užkraudavo tam tikrą atsakomybės naštą, nes jis turėjo pateisinti mokytojų ir tėvų lūkesčius ir pasitikėjimą. Berniukas per labai trumpą laiką įsisavino didžiulį kiekį informacijos dėl savo unikalios fotografinės atminties. Pirmajame IQ teste Laurentas surinko 145 taškus ir visas užduotis atliko per trečdalį skirto laiko. Beje, IQ, viršijantis 120, laikomas aukštu. Bet koks rezultatas, viršijantis 140, laikomas genialumu.
Norėdamas siekti aukštojo išsilavinimo, berniukas įstojo į Eindhoveno universiteto Elektrotechnikos fakultetą. Jis studijavo pagal individualizuotą programą ir daugiausia namuose. Tėvai nusprendė, kad sūnus jausis nejaukiai šalia daug vyresnių už jį studentų. Kadangi paskaitos buvo labai griežtos, o pats jis galėjo įsisavinti daug daugiau. Universitetas kiekvienam dalykui studijuoti skyrė apie tris mėnesius. Laurentui pakako savaitės ir jis sėkmingai išlaikė egzaminus.
Pirmieji pavojaus signalą paskelbė mokytojai
Genijaus berniuko šlovė greitai pasklido po pasaulį, o Laurentas dažnai buvo lyginamas su kitais gabiais vaikais. Žiniasklaida pranešė, kad Jungtinės Valstijos taip pat turi savo pasididžiavimą: ten berniukas, vardu Michaelas Kearney‘is, būdamas 10 metų, įgijo antropologijos bakalauro laipsnį, o būdamas 17 metų pradėjo dėstyti universitete.
Michaelo Kearney‘io pasiekimai nedavė ramybės Laurento tėvams ir jie nusprendė, kad jų sūnus būtinai turi pagerinti šį rekordą. Kad galėtų praleisti kuo daugiau laiko su berniuku, abu netgi metė savo darbus, nors sūnaus gimimo metu jie nebuvo paaukoję savo karjeros.
Alexanderis ir Lilia pasirūpino, kad jų sūnus kuo daugiau laiko skirtų skaitymui, ir jie taip pat pradėjo duoti daugybę interviu, pasakodami apie neįtikėtinus jo pasiekimus, tarsi ruošdami visuomenę tam, kad jis tuoj bus įtrauktas į Gineso rekordų knygą.
Tačiau pirmieji pavojaus signalą paskelbė Laurento mokytojai. Jie manė, kad berniuko akademinis krūvis jau peržengė ribas, tačiau jis prisiėmė vis daugiau ir daugiau. Tuo metu jam buvo tik devyneri metai, ir universiteto vadovybė patarė jam trumpai pailsėti, kad atsigautų tiek fiziškai, tiek protiškai. Laurentui Simonsui buvo laikinai uždrausta laikyti egzaminus, o universitetas taip pat planavo užsakyti specialų psichologinį vertinimą, kad nustatytų, ar didelis tėvų spaudimas jį veikia. Visos šios procedūros užtruko kelis mėnesius, ir kai Laurentui suėjo dešimt metų, jis dar nebuvo įgijęs bakalauro laipsnio, o ambicingas tėvų planas žlugo.
Jo santykiai su Eindhoveno universitetu pablogėjo, todėl berniukas buvo perkeltas į kitą universitetą Antverpene. Ten jis ir toliau stebino visus savo pasiekimais, per metus baigdamas trejų metų kursą ir galiausiai įgijęs fizikos bakalauro laipsnį. Jis studijavo mikroschemas, kurios imituoja žmogaus smegenų veiklą. Laurentas sakė, kad iš pradžių jį žavėjo viskas, kas susiję su elektronika, tačiau vėliau jo interesai nukrypo į mediciną. Berniukas prisipažino, kad jo seneliai sirgo širdies ligomis ir jis visada svajojo juos išgydyti.
Norėjo būti kuo arčiau savo šeimos
Deja, jaunasis genijus neturėjo tokios progos: jo seneliai mirė vienas po kito, kol jis rašė disertaciją. Beje, būtent todėl Laurentas niekada neišvyko iš Nyderlandų, nors bet kuris geriausias pasaulio universitetas jį būtų mielai priėmęs: jis norėjo būti kuo arčiau savo šeimos.
2021 metais Laurentas Simonsas įgijo bakalauro laipsnį. 2022 metais jis įgijo kvantinės fizikos magistro laipsnį. 2025 metais, likus keliems mėnesiams iki 16-ojo gimtadienio, berniukas sėkmingai apgynė disertaciją ir gavo daktaro laipsnį. Jo disertacijos tema buvo „Bose polaronai superskysčiuose ir superkietosiose medžiagose“.
Vaikų genijais dažnai žavimasi, tačiau daugelis į juos žiūri ir įtariai. Laurento Simonso unikalumas slypi ne tame, kad dėl savo fotografinės atminties jis įsiminė milžinišką kiekį informacijos, o tame, kad jis jau seniai sėkmingai pritaikė savo žinias. Būdamas aštuonerių, Laurentas atliko vasaros praktiką Fairfieldo universitete. Magistro studijų metu jis dirbo Garchingo institute (Miuncheno technikos universitetas), Miuncheno universiteto Fizikos katedroje ir Maxo Plancko kvantinės optikos institute. Laurento disertacijos rezultatai buvo panaudoti tyrimuose, kuriuose buvo tiriamas vėžio ląstelių aptikimas žmogaus kraujyje naudojant lazerius. Dabartinis jo tarpinis tikslas – kuo ilgiau pailginti žmogaus gyvenimą. O tada Laurentas nori dirbti kurdamas superžmones.
Sklando kalbos, kad po kelerių metų Laurentas Simonsas taps tikra mokslo superžvaigžde. Tačiau jis sako, kad sunkiai mokosi ir dirba ne dėl populiarumo, o tiesiog todėl, kad myli tai, ką daro. Iš tikrųjų jis save laiko eiliniu paaugliu: prisipažįsta, kad už gerą darbą dažnai save apdovanoja kola ir traškučiais, o pagrindinis jo pomėgis – žaisti su mylimu šunimi Džo. Šiuo metu Laurentas Simonsas gyvena Miunchene ir siekia antrosios doktorantūros. Šįkart dirbtinio intelekto srityje.
Parengta pagal užsienio žiniasklaidą
Socialinių tinklų nuotraukos
