Indonezietis, kuris teigė esąs 146 metų – ilgiausiai gyvenęs žmogus planetoje

Sunku patikėti, kad kuris nors iš žmonių planetoje sulauktų 146 metų, tačiau šis faktas patvirtinamas.  Visišką ilgaamžiškumo rekordą pasiekė indonezietis Mbhatas Gotho. Pats vyras paskutiniais gyvenimo metais laukė mirties ir išgyveno, kad jį pamiršo Aukščiausiasis ir net nesiruošia prisiminti, praneša bbc.com.

Kantrybė buvo svarbiausia

Remiantis dokumentais, Sodimedjo, dar žinomas kaip Mbahas Gotho (senelis Gotho), gimė 1870 metais gruodžio 31 dieną. Ir mirė prieš kelerius metus savo kaime Centrinėje Javoje. Žinoma, kad  Indonezijoje gimdymus pradėjo registruoti tik 1900 metais  – klaidų būta ir anksčiau. Tačiau pareigūnai tvirtino, kad jo dokumentai  tikri.

2017 metais balandžio 12 d. jis buvo nuvežtas į ligoninę dėl pablogėjusios sveikatos. Tačiau po šešių dienų jis reikalavo išleisti namo.

„Nuo tada, kai grįžo iš ligoninės, jis valgė tik šaukštus košės ir gėrė labai mažai, – BBC pasakojo jo anūkas Suyanto.

Paklaustas apie savo ilgaamžiškumo paslaptį, Mbahas Gotho praėjusiais metais BBC sakė, kad kantrybė buvo svarbiausia ir kad ilgai gyvena dėl to, jog jį supa mylintys žmonės, kurie rūpinasi juo.

Vyras turėjo palaidoti 4 žmonas, taip pat pergyveno visus savo vaikus, 10 brolių ir seserų.

Savo kaime jis buvo vietinis herojus, garsėjęs papasakotomis puikiomis istorijomis apie karus prieš Japoniją ir olandų kolonizatorius.

Seniausias žmogus žemėje prisiminė savo gyvenimą ir sakė, kad jis per visus savo gyvenimo metus prarado daugybę artimųjų.

Vos pabudęs iš karto prisiminė savo vaikus, žmonas ir brolius, apie kuriuos liko tik prisiminimai. Jis stengėsi prisiminti geriausius dalykus, ir šis džiaugsmas užpildė jo gyvenimą. Jis taip pat nuolatos klausė: kodėl likimas jam skyrė pergyventi visus savo artimuosius?

Tačiau senoliui niekada netrūko meilės – jį supo anūkai ir daugybė proanūkių bei proproanūkių. Jie nuolat lankydavosi pas senelį, kuris su jais dalijosi savo ilgaamžiškumo paslaptimis.

Pasak indoneziečio, šalia jo visada buvo žmonių, kurie jį mylėjo, jo šeima. O meilės pripildyta širdis suteikia jėgų gyventi. Tai yra didžiausia paslaptis.

Kovojo su japonais, o paskui sunkiai dirbo, kad išmaitintų savo šeimą

Yra dar viena aplinkybė: visi Javos salos, kurioje gimė ir augo ilgamečiai, gyventojai išsiskiria kantrybe. Mbhatas sakė, kad nuo vaikystės buvo įpratęs džiaugtis tuo, ką turi. Jis ramiai priėmė ir džiaugsmus, ir vargus, nesiskundė ir likimu, nors ji ne visada buvo jam palanki.

Paskutiniai senolio gyvenimo metai nebuvo lengvi. Jis praktiškai prarado regėjimą ir negalėjo savimi pasirūpinti, tačiau jo protas liko aiškus, kaip ir atmintis. Ilgaamžis kalbėjo apie tolimos praeities įvykius, kurių beveik niekas neprisiminė.

Pasirodo, Mbhatas kovojo su japonais, o paskui sunkiai dirbo, kad išmaitintų savo šeimą. Su artimaisiais ir kaimynais ilgametis dalijosi per daugelį metų kaupta išmintimi. Taip pat mėgo klausytis radijo. Kartais vaikščiodavo po kiemą norėdamas „praminkyti“ senus kaulus.

Mbhatas užsisakė antkapį sau likus 25 metams iki mirties, tačiau ilgai laukė, kol anūkai galės jį ant kapo sumontuoti. Vienintelis šimtamečio troškimas buvo išeiti paskui artimuosius, kuriuos jis gana ilgai pragyveno.

„Senelis Gotho“ (taip jį meiliai vadino artimieji ir kaimynai) mirė prieš 5 metus. Namuose jis atsisakė valgyti ir gerti, o paskui užmigo ir daugiau nebeprabudo.

Įdomu tai, kad ilgaamžis rūkė iki paskutinės dienos ir neketino atsisakyti žalingo įpročio. Tuo pačiu metu jis nesirgo plaučių ligomis, tačiau tai yra taisyklės išimtis.

Anūkas Suryanto sakė, kad jo senelis buvo palaidotas vietinėse kapinėse, kurias nusipirko prieš daugelį metų. Virš kapo buvo padėtas antkapis, daug metų stovėjęs prie jo namų.

„Jis daug neprašė. Prieš mirtį jis tiesiog norėjo, kad mes, jo šeima, jį paleistume“, – sakė anūkas.