sniegopilys.lt
Ketverius metus Victoria Arlen buvo užrakinta savo kūne. Jos tėvams buvo pasakyta, kad taip bus iki gyvenimo pabaigos. Bet kartą ji pramerkė akis, paskui prakalbo, o dar vėliau išmoko važiuoti neįgaliojo vežimėliu. Po to iškovoti trys medaliai parolimpinėse žaidynėse, o dar vėliau ir karjera televizijoje, projekte „Šok su žvaigždėmis“ kur ji išmoko šokti ir pakerėjo žiuri komisijos narius.
Kiekvieną vakarą bijojo, kad kitos dienos nebesulauks
Victoria Arlen buvo eilinė 11 metų mergaitė. Ji mėgo plaukti ir svajojo, kad kada nors ir ji laimės aukso medalį. Be to, mergaitė gerai mokėsi mokykloje ir dievino tris savo brolius.
Tačiau 2006 metais, balandžio 29 dieną viskas pasikeitė.
„Pabudau nuo skaudamo skrandžio skausmo. Mano tėvai ir aš manėme, kad viskas greitai praeis, o kitą dieną aš eisiu į mokyklą. Bet man buvo vis blogiau. Mane paguldė į ligoninę. Iš pradžių buvau paralyžiuota žemiau juosmens, o po to ir rankos nustojo man paklusti. Man buvo vis sunkiau ištarti žodžius bendraujant. Tarsi mano kūnas pamažu išsijungtų. Lėtai išnykau, virsdamas vegetatyvine būsena. Tam tikru metu tamsa prarijo mano pasaulį “, – dalijasi liūdnais prisiminimais Victoria Arlen.
Mergaitė pabudo po dvejų metų. Ji vis dar buvo savo kūno nelaisvėje. Girdėjo, ką kalba kiti, bet negalėjo pasakyti nė žodžio. Jai buvo sunku judėti, mirksėti ir duoti signalą: „Aš vis dar čia!“ Victoria sako tada nepaprastai norėjo pasikalbėti su savo artimaisiais. Ir be galo troško gyventi.
„Kiekvieną vakarą bijojau, kad kitos dienos nebesulauksiu. Bijojau, kad niekada nebeisiu į mokyklą, kad neturėsiu vaikino, kad negausiu diplomo. Tai yra viskas, apie ką mes svajojame būdami paaugliai. Bet jie neatėmė iš manęs teisę svajoti, – tęsia Victoria.
Gydytojams prireikė trejų metų išsiaiškinti, kas nutiko Victoriai. Jai buvo diagnozuotos dvi retos neurologinės ligos – skersinis mielitas ir ūmus išplitęs encefalomielitas, sukėlęs galvos ir nugaros smegenų patinimą.
„Gydytojai nedavė man jokių šansų. Jie pasakė mano šeimai, kad likusį gyvenimą būsiu daržovė. Aš pati girdėjau taip juos kalbant. Bet tėvai manimi tikėjo. Jie įrengė ligoninės kambarį mūsų name Naujajame Hampšyre ir patys manimi rūpinosi. Mano broliai su manimi kalbėjo kiekvieną dieną ir nuolat pranešdavo, kas vyksta už kambario ribų. Jie padėjo man kovoti ir stiprėti, nors ir nežinojo, kad aš juos girdžiu“, – pasakoja Victoria.
Anot jos, dvejus metus svajojo, kaip gyvens ir kaip išsilaisvins iš ligos gniaužtų. Victoria sako pažadėjusi Dievui: „Jei duosi man antrą šansą, pasinaudosiu tavo balsu ir stengsiuosi keisti pasaulį į geresnę pusę, negaišdama nė minutės. Kiekviena diena bus su tavo palaima ir niekada to nešvaistysiu tuščiai“.
Pasakė, kad bus paralyžiuota iki gyvenimo pabaigos
Bet kol Dievas išgirdo jos balsą, teko daug ką iškentėti. Victoriai prasidėjo traukuliai, kurie kartais trukdavo su nedidelėmis pertraukomis po 20 valandų per dieną. Ji buvo paguldyta į kliniką. Gydytojai bandė jai sukelti dirbtinę komą. Preparatai neužmigdė jos, tačiau traukuliai liovėsi. Ketverius metus paralyžiuota mergina, nors ir nedaug, bet vėl galėjo kontroliuoti ir valdyti savo kūną. „Prisimenu, kaip susitiko mamos ir mano žvilgsniai. Ji tada pasakė: „Jei mane girdi, pamirksėk du kartus“. Ir aš pamirksėjau! Tai leido man sugrįžti į gyvenimą, nors ir labai lėtai. Iš pradžių išmokau pajudinti vieną pirštą, paskui du … Bandžiau bendrauti su šeima akimis, garsais, o po to ir pirmaisiais žodžiais“, – pasakoja Victoria.
Praėjus dar šešiems mėnesiams, žodžiai virto sakiniais. Drebančius pirštus pakeitė užtikrinti rankos mostai, o nesibaigiančias tyres ir bulvių košes pakeitė pirmasis kepsnys per daugelį metų. Victoria Arlen prisimena, kad būdama 15 metų ji pirmą kartą sužinojo, kas yra Justinas Bieberis, pasiėmė mobilųjį telefoną ir užsiregistravo „Facebook‘e“.
Tik vienas dalykas liko nepakitęs – kojos vis dar nepakluso. Gydytojai buvo įsitikinę, kad navikas turėjo pražūtingą poveikį nugaros smegenims, todėl mergaitė bus paralyžiuota iki gyvenimo pabaigos. Jie pasakė jai trumpai ir aiškiai: „Reikia pratintis prie neįgaliojo vežimėlio“.
„Bet aš širdies gilumoje tikėjau, kad ir vėl eisiu, nes jau buvau padariusi didžiulį žingsnį į priekį – išėjau iš komos ir išmokau gyventi. Aš nenorėjau visą savo gyvenimą praleisti vežimėlyje. Tėvai pažadėjo padaryti viską, kad mane vėl pastatytų ant kojų. Jie ir toliau tikėjo manimi, – sako Victoria.
Po penkerių metų mergina grįžo į mokyklą. Tai nebuvo lengva. 2013 metais Victoria norėjo įgyti vidurinį išsilavinimą su broliais, todėl stengėsi kuo greičiau juos pasivyti pagal mokyklos ugdymo programą. Ir ji tai padarė.
Pagrindinis jos tikslas buvo priekyje
Vaikystėje Victoria labai mėgo plaukti. Jos šeima gyveno prie ežero. Be to, jų namo kieme buvo baseinas. Būdama dešimties metų Victoria Arlen laimėjo plaukimo varžybas mokykloje. Ir po to ji ėmė svajoti, kad vieną dieną iškovos aukso medalį ir olimpinėse žaidynėse.
„Pabudusi po komos maniau, kad niekada nebegalėsiu plaukti. Mano kojos buvo paralyžiuotos. Bet mano broliai galvojo kitaip. 2010 metais, kai man buvo 15 metų, jie įmetė mane į mūsų baseiną. Aš išsigandau. Bet tai buvo gydanti baimė. Vanduo tarsi pažadino mane. Aš plaukiau ir mano gyvenimas pasikeitė. Man nebereikėjo neįgaliojo vežimėlio baseine. Kūnas vėl pakluso man. Taigi aš tapau laisva“, – prisimena Victoria.
Ji daug treniravosi ir svajojo prisijungti prie parolimpinės komandos iki 2012 metų. Bet treneriai iš jos tik juokėsi ir pasakė: „Gaila, bet tau nepavyks“.
Dauguma Victorios bendraamžių treniruotes pradėjo 2008 metais, kai ji dar gulėjo ligoninės lovoje. Tačiau Arlen nepasidavė – susirado trenerį, kuris kartu su ja kovojo dėl pergalės. Po dvejų su puse metų 17-metė Victoria tapo jauniausia JAV komandos narė Londono parolimpinėse žaidynėse. Ji iškovojo tris sidabro ir vieną aukso medalį bei pasiekė naują pasaulio rekordą, plaukdama 100 metrų laisvuoju stiliumi.
Victoria Arlen tapo čempione, tačiau pagrindinis jos tikslas buvo priekyje – ji norėjo vėl atsistoti ant kojų. Jai buvo suteikta pagalba „Project Walk“ reabilitacijos centre San Diege. Tūkstančiai žmonių čia vėl išmoko vaikščioti, patyrę paralyžių. Bet dėl to Victoriai su mama teko persikelti į kitą miestą. Tačiau mergina nenorėjo gyventi atskirta šimtus kilometrų nuo savo brolių ir tėvo.
2013 metais Victorios Arlen tėvai atidarė reabilitacijos centrą „Project Walk Boston“, kad dukra galėtų gydytis gimtajame mieste, greta artimų žmonių. Dėl to jie turėjo užstatyti savo namą bankui. Užtat dabar Victoria galėjo treniruotis kiekvieną dieną. Kartu su ja galimybė atkurti judėjimo funkcijas buvo suteikta ir kitiems Bostono gyventojams, susidūrusiems su panašiomis problemomis.
„ Kiekvieną dieną treniruotėse liedavau prakaitą iš visų jėgų. Ten praleidau tūkstančius valandų. Norėjau, kad mano kojos vėl atgytų. Bet jos nejudėjo, kad ir kaip bandžiau tą padaryti. Gydytojai pasakė, kad jei kojos neatsigaus per dvejus metus, aš neturiu jokių šansų. Praėjo šešeri metai, kai aš atsigavau po komos. Bet nepaisant nepakeliamo nusivylimo, aš ir toliau kovojau, – prisimena Victoria. – Ir 2015 metais, lapkričio 11 dieną žengiau pirmą mažą žingsnį“.
Padėjo atrasti kūrybinį potencialą ir pamėgti šokius
Anot jos, buvo pririšta diržais ant bėgimo takelio, o du treneriai padėjo judinti jos kojas. Ir vienas iš jų pastebėjo, kaip pradėjo judėti merginos kojos raumenys. Tai buvo maža kibirkštis, iš kurios galėjo užsiliepsnoti ugnis. Pamažu Victoria išmoko valdyti raumenis. Kai kojos šiek tiek sustiprėjo, ji vežimėlį iškeitė į ramentus. O praėjus penkiems mėnesiams, 2016 metais, kovo 3 dieną, mergina bandė žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius … Ir nuo to laiko ji nebesustojo. Visas Victorios Arlen gyvenimas yra nepailstantis žingsnis į priekį.
„Aš turiu treniruotis mažiausiai dvi valandas per dieną, kad kojos dirbtų taip, kaip tikėtasi. Jei mažai judėsiu, viską prarasiu. Be to, niekas neužtikrino, kad mano kojos vėl nebus paralyžiuotos. Jaustis sveikai, valgyti sveiką maistą ir susitelkti į proto, kūno ir sielos harmoniją tapo vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime“, – sako ji.
Victoria Arlen vėl visus nustebino 2017 metais, tapus laidos „Šokiai su žvaigždėmis“ dalyve. Ji judėjo ir šoko užtikrintai, nors ir nejautė kojų.
„Buvau šio pasirodymo gerbėja, o kai atsirado galimybė dalyvauti šiame šokių projekte, su malonumu sutikau. Nors iš pradžių ir kaustė baimė, todėl susimąsčiau: „Ar aš apskritai galiu šokti?“ Tačiau svarbiausia, ką gyvenime padariau tikėjimo dėka: atsistojau ant kojų, laimėjau auksą parolimpinėse žaidynėse, išmokau vėl vaikščioti“, – sako Victoria.
Mergina kasdien treniravosi 4–6 valandas. Taip pat daug dirbo su treneriais bei terapeutais, norėdama įsitikinti, kad užsiėmimai jai nepadarė jokios žalos.
Tuo tarpu jos šokių partneris Valentinas Chmerkovskis padėjo atrasti kūrybinį potencialą ir pamėgti šokius. „Labiausiai prisimenu mūsų pirmąjį šokį: „ča ča ča“. Tai buvo nuostabi patirtis. Nors kiekvienas pasirodymas man buvo ypatingas, nes šokti yra didžiulis džiaugsmas“, – sako Victoria Arlen.
parengta pagal „Sioux Сity Journal“
