sniegopilys.lt
Jie prarado namus ir 14 metų gyveno sąvartyne už 20 km nuo Maskvos. Paauglės Julijos Melnikovos istorija, kuri gyveno sąvartyne, ir pagimdė būdama 15 metų, tarsi viesulas išplito visoje šalyje, rašo kp.ru.
Likimas šiai šeimai buvo žiaurus
Vienu metu neįprasta Julijos ir jos šeimos istorija griaudėjo visoje šalyje ir net užsienyje. 2015 metais buvo sukurtas lenkų režisierės ir žurnalistės Hannos Polak dokumentinis filmas „Žmogus gyvena dėl geriausio“. Filmas pasakoja apie atšiaurų benamių gyvenimą dideliame sąvartyne netoli Maskvos. Pagrindiniai dokumentinio filmo veikėjai yra Julija ir jos mama Tatjana. Likimas šiai šeimai buvo žiaurus. Sunku įsivaizduoti, kiek daugiau tokių šeimų šiuo metu yra šalyje.
Išeina, kad mergina 14 metų gyveno sąvartyne, kol apie ją buvo sukurtas filmas. Ką padarė valstybė ir ar pasikeitė jos gyvenimas?
Kartais nutinka situacijų, kurios viską pakeičia 180 laipsnių, o grįžti į ankstesnes vėžes tampa labai sunku. Tai atsitiko mažosios Julijos, kuri atsidūrė sąvartyne ir gyveno ten 14 metų, šeimos gyvenime. Niekas šios istorijos nebūtų žinojęs, jei ne režisierė iš Lenkijos Hanna Polak, sukūrusi dokumentinį filmą apie šią merginą. Taigi, kas nutiko jų gyvenime ir kodėl Julija visą vaikystę augo sąvartyne?
Kažkada Julija gyveno bute su mama ir tėvu. Kai mergaitei nebuvo nė 10 metų, namas buvo paskelbtas avariniu. Gyventojai buvo priversti laikinai išsikelti, tačiau šeima neturėjo kur dėtis. Padėti irgi niekas negalėjo.
Jiems teko įsikurti sąvartyne, kur iš po šiukšlių krūvų Maskva skaisčiai spindėjo šviesomis. Kremlius buvo tik 20 kilometrų nuo tos vietos. Tada į valdžią buvo ką tik atėjęs Putinas, šalyje buvo planuojami dideli pokyčiai. Diena iš dienos jie tikėjosi, kad netrukus jiems bus suteiktas žadėtas būstas. Tačiau bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, o paskui metai, bet niekas nesikeitė. Naujo būsto orderio niekas nedavė.
Julijos šeima sąvartyne gyveno ne viena. Buvo daug žmonių, kurie likimo valia ar dėl asmeninės kaltės atsidūrė be gyvenamosios vietos. Ten glaudėsi kone visa bendruomenė. Jie ten gyveno, rinkdavo metalą ir stiklą, kuriuos atiduodavo į surinkimo punktus. Už pinigus, kuriuos šeima gaudavo, net maistui neužtekdavo, todėl valgydavo, ką turėjo. Kaip pasakojo Julijos mama Tatjana, kad tik nemirtų iš bado, jie išsivirdavo bulvių lupenų.
Pažintis su lenkų režisiere Hanna Polak Julijai tapo lemtinga.
Hanna Polak atvyko į Rusiją įgyti režisūros patirties. Apie sąvartyne gyvenančias šeimas ji sužinojo atsitiktinai. Pirmasis susitikimas su Julija įvyko 2000 metais, kai mergaitei buvo tik 10. Vaikai ten mažai kuo skyrėsi nuo suaugusiųjų: gėrė, rūkė, ir jiems toks gyvenimas buvo norma.
Vietiniai gyveno trobelėse, kurias patys pasistatė iš to, ką rado sąvartyne. Žiemos buvo sunkios, bet buvo vienas pliusas: vandens buvo galima gauti bet kada, ištirpinus sniegą. Visa tai pamačiusi Hanna nusprendė sukurti dokumentinį filmą, kad parodytų kitokį pasaulį, apie kurį mažai kas žino.
Netrukus Julijos tėvas mirė, nes jis tiesiog negalėjo susitaikyti su tokiu gyvenimo būdu. Motina stipriai gėrė ir keikė valdžią. Tačiau, kaip vėliau prisipažino pati Julija, jei motina būtų aktyviai sprendusi šią problemą, galbūt jie jau turėtų savo būstą. Julijos mama tiesiog nuleido rankas ir laukė to pažadėto buto.
Atsisakė kūdikio, nes nenorėjo vežtis į sąvartyną
Hanna periodiškai juos lankydavo ir toliau rinko medžiagą filmui. Kartais ji padėdavo šeimai ir kitiems gyventojams vaistais ar maistu.
Kai Julijai suėjo 15 metų, ji pradėjo susitikinėti su vaikinu, kuris taip pat gyveno atliekų aikštelėje. Santykiai greitai rutuliojosi ir mergina pastojo. Mama dėl to pasipiktino, nes jie patys vos išgyveno, o kūdikis tokiomis sąlygomis galėjo tiesiog mirti.
Kai atėjo laikas gimdyti, Hanna nuvežė paauglę į ligoninę. Dar prieš gimdymą Julija buvo pasiryžusi parašyti atsisakymo laišką, nes nenorėjo kūdikį išvežti į sąvartyną. Vis dėlto parašė pareiškimą, tikėdamasi, kad šeima gaus būstą ir ji galės pasiimti dukrą.
Praėjo metai, bet niekas nepasikeitė. Praėjo visi 14 metų, kai Hanna rūpinosi ir neišleido iš akių Julijos šeimos.
Žinia apie ilgai lauktą būstą atėjo netikėtai. Kartą Hannos draugas susisiekė su jais ir pasakė, kad yra orderis ir jie turi teisę į butą. Jie negalėjo patikėti savo sėkme, nes dabar viskas turėtų susitvarkyti.
Už valstybės skirtas lėšas jie galėjo nusipirkti butą. Tiesa, jis buvo senas ir reikėjo remonto. Tačiau tai jų nenuliūdino, nes žmonės nežmoniškomis sąlygomis pragyveno daugiau nei 10 metų.
Tatjana pradėjo mažiau gerti, susirado darbą. Kartu su jais į butą persikėlė ir Julijos vaikinas, už kurio ji ištekėjo ir netrukus vėl pastojo bei pagimdė sveiką kūdikį.
Julija bandė susirasti savo pirmąjį vaiką, tačiau jai buvo duota suprasti, kad tai neturėtų būti daroma, nes mergaitė jau buvo įvaikinta. Jai belieka tikėtis, kad dukra pati kada nors norės ją susirasti.
Hannai baigus projektą, kuris truko 2000–2014 metais, informacija apie Juliją ir jos šeimą nebepasiekia. Kaip ji dabar gyvena su mama, vaikais ir vyru, nežinoma.
Nežinia, kaip jiems pavyko ten išgyventi tiek metų, tačiau ši istorija, panašu baigėsi laimingai. Belieka tikėtis, kad Julijai ir jos šeimai dabar viskas gerai.
