sniegopilys.lt
Jei trumpai, greitai priprantama prie gerų dalykų ir visada norisi to, ko iš tikrųjų nėra.
Psichinis mechanizmas, kuriuo grindžiama ši „keistenybė“, yra gana paprastas. Pripratimo procesas yra natūrali biologinė funkcija.
Mes priprantame prie visko – ir gero, ir net blogo. O jei kas nors vyksta nuolat, tai mūsų elgesį lemiančiam savisaugos instinktui tai nustoja būti įdomu.
Pagal tą patį mechanizmą greitai priprantame prie sėkmės, kuri mums anksčiau atrodė nepasiekiama. Taip pat mes priprantame prie gėrio kuri formuojama mūsų sąmonėje.
O kai jau pasiekiame savo tikslą – nei sėkmė, nei gauta nauda nedžiugina, norisi kažko daugiau, ko dar neturime. Taigi paaiškėja, kad mums kažko visuomet neužteks, visada ko nors trūks.
Kitaip tariant, mes atsiduriame lėtinio trūkumo būsenoje, tiksliau, jaučiame, kad mums nuolat ko nors trūksta.
Kita vertus, ar tokia būsena įmanoma, kai esame sotūs ir visiškai patenkiname visus savo poreikius, kai esame visiškai ir viskuo patenkinti ir nenorime nieko kito iki amžiaus galo. Na, žinoma, tai neįmanoma.
Todėl mes nuolat jausime nepasitenkinimą, kad ir koks geras būtų mūsų gyvenimas!
Matyt, visa bėda slypi mūsų natūraliame nepasotinamume, mums visada ir visko mažai ir niekada nepakanka. Jei esame sotūs vienu dalyku, tačiau tuo pat metu pradedame jausti alkį kitoje mūsų gyvenimo sferoje.
Darbe viskas gerai, o tai reiškia, kad namuose ieškome problemų. Namuose viskas gerai, tada pradeda šlubuoti sveikata. Su sveikata viskas tvarkoje, o tada paaiškėja, kad nematome gyvenimo prasmės.
Nesame įpratę matyti gėrio, neturime kuo užsiimti, kam eikvoti savo jėgas ir už ką pakovoti!
Todėl mes kovojame – arba su vėjo malūnais, tada su darbuotojais darbe, tada su tėvais, vaikais ir sutuoktiniais. Galų gale patys su savimi.
Bėda ta, kad žmogus tiesiog nežino žodžio „pakankamai“, nes jam visada ko nors nepakanka, visada kažkuo nepatenkintas. Žinoma, tam tikru momentu jam gali atrodyti, kad viskas, ko jis nori, jau pasiekta, tačiau net ir ši akimirka truks neilgai.
Ką darytumėte, jei jums pasisektų loterijoje ir išloštumėte pasakiškų pinigų, pavyzdžiui, 100 milijonų? Ar manote, kad tada ateitų ilgai laukta laimė ir nusiramintumėte? Ne, iš tikrųjų po kurio laiko norėsis dar 100 milijonų, o paskui dar vieno…
Atrodo nedžiuginančiai, bet turi būti kokia nors išeitis. Ir ji yra – jums reikia atsikratyti laimės iliuzijos.
Laimės iliuzija yra tik iliuzija. Laikydamiesi jos, laikysitės iliuzijos, o ne laimės. Laimė būna tik akimirką ir ji išnyksta, kaip ir išsisklaidęs rūkas.
Atsikratydami laimės iliuzijos, jūs ne nuskurdinsite, o praturtinsite save.
psichologė Angelė Kazlauskienė
