Kaip suprasti, kad žmogus jums meluoja

Mes visi savo gyvenime patyrėme melą. Neretai žmogus jaučia, kad prieš jį yra melagis, tačiau jis negali žodžiais paaiškinti, kodėl taip mano. Visa tai susiję su nekontroliuojama mimika, būtent ji padeda atpažinti apgaulę. O kaip su aktoriais? Juk žinome, kad jų veiksmai scenoje ar kine yra išgalvoti, bet vis tiek esame persmelkti siužeto ir išgyvename jį iš tikrųjų. Kodėl mes patikime jų vaidyba? O kaip suprasti, kad žmogus tau meluoja?- rašo psychologytoday.com.

Bando blokuoti melagingos informacijos perdavimą

Melagis visada supranta, kuo nors rizikuoja meluodamas. Nesąmoningai melą suvokiame kaip nusikaltimą. Ir nors už  melą nėra baudžiamosios ar administracinės atsakomybės, melagį persekioja baimė būti atskleistam. Net jei žmogui labai nerūpi jo nuomonė  ar požiūris, bet kokiu atveju jis nesąmoningai padarys du dalykus. Bandys blokuoti melagingos informacijos perdavimą. Tai aiškiai matyti iš vaikų gestų: gulintis vaikas rankomis bando užsidengti burną.

Žmogus pradeda vertinti poveikio pasekmes jau tada, kai tai neišvengiama arba jau įvyko. Kol melas nebus atskleistas, net visiškas nebaudžiamumas ateityje neišgelbės žmogaus nuo baimės būti atskleistam.

Melagis stengsis nuslėpti susijaudinimą prisidengdamas netikromis emocijomis. Tačiau problema ta, kad susijaudinimas turi visiškai fiziologines formas, pasireiškiančias pagreitėjusiu pulsu, padidėjusiu prakaitavimu, burnos džiūvimu – visa tai sunku nuslėpti. Kita problema yra ta, kad  emocijos  gali būti klaidingos.

Taigi, melagis gali būti atskleistas iš akių, veido išraiškos, balso, kalbėjimo, gestų.

Pažvelkime į kiekvieną dalyką atidžiau.

Melagio žvilgsnis

Žinia, padedant veido išraiškai, o pirmiausia žvilgsniui, bendraujant pasiekiamas grįžtamasis ryšys. Jūsų gestai ir žodžiai gali atrodyti labai įtikinamai, tačiau jei tuo pačiu žvilgsnis išreiškia kitokią emociją, pašnekovas intuityviai atpažįsta melą.

Yra žinoma, kad akys pirmiausia viską išduoda. Iš akių galima suprasti, kada žmogus meluoja.

Žmogaus akys reaguoja ne tik veikiamos šviesos,  bet ir į pašnekovo žodžius, konkrečiau – į susitarimą ir nesutarimą. Jeigu žmogus jums pritars, jo vyzdžiai bus platesni, jei nesutiks – siauresni. Taigi, žmoguje su siaurais vyzdžiais nesunku atpažinti apgaviką.

Vizualinis kontaktas

Melagis arba vengia užmegzti akių kontaktą, arba, priešingai, žiūri į veidą daug dažniau, nei to reikalauja situacija. Be to, kai žmogus bando padaryti „sąžiningas akis“, jis rečiau mirksi iš įtampos.

Bėgantis žvilgsnis

Tai akivaizdžiausias melo ženklas. Galima pridurti, kad mes instinktyviai nepasitikime žmogumi, kurio akys „bėgioja“,  net jei tai jam įprastas būdas.

Reakcija į klausimą

Žmogus, kuris tikrai ką nors prisimena, visada žiūri į šalį, žemyn arba aukštyn, net jei tai trunka tik sekundę. Faktas yra tas, kad melas visada reikalauja papildomų atminties pastangų. Pavyzdžiui, reikia atsiminti iki smulkmenų dvi įvykių versijas – tikrą ir išgalvotą. Žmogus, išklausęs klausimą ir į jį atsakęs, gali žiūrėti jums į akis, nors nieko neprisimins. Galbūt todėl, kad nebuvo ką prisiminti.

Melagio balsas ir kalba

Yra žinoma daugybę gudrybių, kaip atpažinti melagį. Jį dažnai išduoda balsas ir kalba. Žmogus, kuris sako netiesą, stengiasi greičiau ištarti žodžius, kad neišsiduotų. Melą lengviau parepetuoti,  bet pasiruošti dialogui beveik neįmanoma: juk nežinome, kokius klausimus pašnekovas gali užduoti.

Būtent klausimai dažniausiai glumina melagius: verčia dvejoti, murmėti, susipainioti parodymuose ir pasakyti per daug. Todėl per patyrusių policijos pareigūnų apklausas kelia nerimą, kai du ar daugiau įtariamųjų beveik pažodžiui pasakoja tą pačią, iki smulkmenų surepetuotą istoriją.

Kiekvienas, kurį teko apklausti kaip tardomąjį, ilgai prisimins gerklės sausumo jausmą. Tai kyla dėl stipraus susijaudinimo ir labai trukdo kalbėti.

Melagis iš visų jėgų stengiasi neišsiduoti. Į akis krenta perdėtos pastangos, pavyzdžiui, įkyrus noras pabrėžti savo žodžių teisingumą, net jei šiuo tikrumu niekas neabejoja. Tada jis naudoja tam reikalui būdingas frazes: „prisiekiu“, „duodu dantį“, „kad šioje vietoje man nepavyktų“. Tuo pačiu metu melagio balsas išduoda jo susijaudinimą ir pastangas atrodyti sąžiningam. Balsas tampa garsesnis, tonas šiek tiek aukštesnis nei įprastai. Neretai melagis pats pastebi, kad jo žodžiai nuskambėjo klaidingai, ir ima nerimauti dar labiau: pradeda kone mikčioti, pasako papildomų nereikalingų žodžių, o tai dar labiau apsunkina jo keblią padėtį.

Melagio kūno kalba ir laikysena

Žmonės, nutolę nuo teatro meno pasaulio, nesugeba suvaldyti neverbalinės bendravimo kalbos, ją sąmoningai vartoti. Nepaisant to, tam tikra informacija yra įdėta į gestus, kuriais keičiamės su pašnekovu. Galima sakyti, kad dialogas visada vyksta dviem lygiais – kalbos ir neverbalinių ženklų lygmeniu. Yra gestų, kuriais galime atpažinti melą. Užtenka keisto žvilgsnio, galvos pasukimo, rankos judesio – ir dabar nebepasitikime pašnekovu, net nesuprasdami tokios reakcijos priežasčių.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Net geriausias aktorius nesugeba visiškai valdyti savo neverbalinės kūno kalbos. Norėdamas pasiekti norimą efektą, jis valios pastangomis sukelia savyje tam tikrą emocinę būseną, kurioje reikalingi neverbaliniai signalai atsiranda savaime.

Straipsnio pradžioje paminėjome vaikų gestą – užsidengti burną rankomis. Žinoma, suaugusieji to nedaro, tačiau, pavyzdžiui, lengvi prisilietimai prie lūpų ar nosies – mūsų pasąmonė tokiu būdu bando sutramdyti apgaulingą kalbą. Būdingas bruožas: jei žmogui labai niežti nosį, jis ją pasikasys, o jei žmogus atlieka tokį gestą gulėdamas, tada jis lengvai ir staigiai, nepagrįstai liečia veidą. Tai pasakytina ir apie kitus gestus. Pavyzdžiui, užsidengiame burną ranka, kai žiovaujame, pajuntame čiaudulį ar kosulį. Nors kai kurie šį gestą užmaskuoja netikru kosuliu.

Būdingi melo požymiai yra kai kurios pozos, kurių žmogus gali nesąmoningai laikytis. Pavyzdžiui,

sukryžiuoti rankas ant krūtinės. Tai gali rodyti bandymą ką nors nuslėpti, nenorą kalbėtis, žmogaus nemeilę ar baimę.

Tačiau išmokę atpažinti melagį, lengviau pasieksite tarpusavio supratimą su žmonėmis – darbe, asmeniniuose ir draugiškuose santykiuose.