sniegopilys.lt
Kaltės jausmas gali sukelti abejonių savimi, nerimo, nepasitenkinimo kitais ir apskritai gyvenimu pojūčius. Todėl labai svarbu išmokti atpažinti problemą ir pamažu bandyti jos atsikratyti.
Kaltės jausmas (neigiamas požiūris, kai mums atrodo, jog veiksmai, kuriuos padarėme, o kai kuriais atvejais ir patys esame kitų žmonių bėdų priežastis) turi įvairių apraiškų ir ne visada yra tiesiogiai susiję su kalte. Kitaip tariant, šis jausmas gali atsirasti ir tada, kai žmogus iš tikrųjų nėra kaltas. Tai gali atsirasti bet kurioje situacijoje, pavyzdžiui, patyrus didelį stresą (psichologijos kalba – traumą).
Kaltės jausmas gali atsirasti nesąmoningame lygmenyje
Atsiradęs kaltės jausmas, atlieka svarbią funkciją – padeda prisitaikyti prie sunkios situacijos, kad ją išgyventų su mažesne žala. Bet neretai užuot sutelkus dėmesį į trauminę situaciją, ieškoma kaltų, nes tai reikalauja mažiau vidinio darbo. Galima sakyti, kad pati kaltė gali būti ir beveik atsitiktinė, o jos vietoje galėjo susiformuoti bet koks kitas neigiamas pojūtis. Bet kodėl kaltė yra tokia populiari ir mes apie tai dažnai kalbame?
Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kaip atsiranda kaltės jausmas?
Manoma, kad kaltės jausmas gali atsirasti nesąmoningame lygmenyje. Tai yra, šis mechanizmas mums pažįstamas iš tų laikų, kai mes negalėjome pasakyti ko nors žodžiais nei iki galo suprasti, kas vyksta. Atsiradus brandžiam mąstymui, įrankį „kaltės jausmas“ naudoti daug patogiau.
Žinia, tėvai mažam vaikui yra saugumo, stiprybės ir stabilumo garantas. Jie užtikrina jo išlikimą ir vystymąsi. Maži vaikai nesąmoningai ir besąlygiškai pasitiki savo tėvais.
Bet jei dėl kokių nors priežasčių vaikas kenčia nuo tėvų elgesio, jis susiduria su dilema: kas neteisus? Jo visagaliai tėvai, kuriuos jis iki šiol dievina ir garbina, ar jis (vaikas) pats dėl ko nors kaltas? Todėl nenorėdamas sugadinti savo santykių stabilumo su tėvais, vaikas nesąmoningai prisiima kaltę dėl to, kad tarp jo ir tėvų kažkas nutiko. Kai kuriose situacijose toks požiūris išlieka daugelį metų ir tai gali paveikti jo elgesį ateityje.
Geros žinios yra tai, kad psichoterapija padeda išspręsti šią problemą. Priešingai nei sklando gandai, psichoterapija nėra skirta įsiskverbti į kiekvieną pasąmonės kertelę ir kapstytis po žmogaus atmintį. Dažnai pakanka atkreipti dėmesį į išorines problemos apraiškas, kad būtų greičiau išsiaiškintos ir išspręstos kaltės jausmo priežastys ir žmogus galėtų saugiai jaustis ir elgtis.
Kaltės jausmas yra daugialypis ir be tiesioginio „savo kaltės“ jutimo, pasireiškia ir kitos įvairios formos.
Pirmiausiai atkreipkite dėmesį į tai, ar turite įprotį per daug atsiprašinėti. Pavyzdžiui, „Atsiprašau, ar galiu atvykti?“, „Atsiprašau, ar galiu trumpai sutrukdyti? „Atsiprašau, sakykit prašom, gal žinote kiek valandų?“ ir panašiai. Tokiose situacijose atsiprašydamas žmogus stengiasi sušvelninti savo įsikišimą, nors tai galima padaryti ir kitomis mandagumo formomis.
Todėl patartina pirmiau pabandyti apmąstyti, ko iš tikrųjų atsiprašote. Netinkamo atsiprašymo, neproporcingų situacijų mechanizmą dažniau linkę naudoti perdėtai „teisingi“ žmonės, tarsi visada gyventų prieš kameras ir būtų filmuojami.
Vienas atviros agresijos pavyzdžių – įprotis kritikuoti kitus
Kaltės jausmas gali atsirasti ir dėl nesutapimo su išsikeltais idealais. Tai yra, kai verčia susimąstyti, kad nesate nei vertas pagyrų, nei laimingo gyvenimo ir apskritai to, ko iš tikrųjų norėtumėte. Pavyzdžiui, nepasitenkinimas santykiais ar santuokos tęsimas „vardan vaikų“. Arba nesiskirti su vyru ar moterimi tik dėl to, jog mama nebūtų nusiminusi, palaikyti teigiamą įvaizdį kitų akyse ir panašiai. Tokiems žmonėms vien mintis, kad gali ginti savo interesus ir būti laimingi, yra beveik nuodėminga, kadangi jų pačių gerovė užima paskutinę vietą tarp visų kitų „svarbesnių“ motyvų. Buvimas greta nemylimo žmogaus vardan kažko, aiškiai atspindi vidinį požiūrį: „Aš nesu vertas laimės“, kuris tiesiogiai susijęs su kalte.
Kitas kaltės polius yra agresija, nukreipta tiek į kitus žmones, tiek į save.
Agresija gali atsirasti jei skriaudėjas pakenkė kieno nors savivertei, pakirto pasitikėjimą jo jėgomis ir teigiamą savęs suvokimą. Čia kalbama apie nesąmoningą suvokimą ir jei žmogus negali pasakyti, kokia yra problema arba kaip ją pašalinti, tada jo psichikoje ilgam išlieka vidinis konfliktas.
O jei greta konflikto atsiranda ir keršto jausmas, tikėtina, kad pasąmoningas noras nubausti priešą nepraeis tol, kol atranda išeitį arba atsilygina tuo pačiu – nubaudžia.
Iš akivaizdžių atviros agresijos pavyzdžių galima įvardyti įprotį kritikuoti kitus ir norą būti teisiems bei turėti lemiamą žodį bet kurioje situacijoje. Toks elgesys būdingas tiems žmonėms, kurie niekina klystančius ir kurie net mažiausią savo netobulumą laiko savo silpnybe. Kritikuodami kitus, žmonės dažnai galvoja, kad kas nors, jų manymu, gali pamatyti jų netobulumą. Arba jie kelia sau pernelyg griežtus reikalavimus, griežtai jų laikosi ir negali atleisti kitiems už kitokį elgesį.
Todėl, jei pastebėjote įprotį kritikuoti kitus (sau ar garsiai), įsidėmėkite jausmą, kurį patiriate tai darydami. Pabandykite suprasti, kuo šis jausmas jums naudingas, ką jis suteikia, dėl kokių priežasčių vėl ir vėl jį patiriate.
Gana dažnai kaltę lydi neišreikšta agresija. Jei įpročio kritikuoti atveju matome akivaizdų jo pasireiškimą, tada slopinama agresija nėra tokia tiesmukiška. Tai gali pasireikšti nedideliu priešiškumu. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms, atsidūrusiems stresinėje situacijoje: kilus konfliktams darbe, agresyviam vairavimo stiliui ir panašiai. Tai yra apraiškoms, kurias žmogus paprastai žino, supranta ir gali kontroliuoti. Tačiau kartais gniaužiamos emocijos gali pasireikšti paradoksaliai. Pavyzdžiui, dėl perdėto draugiškumo ar baimės reikšti savo nepasitenkinimą, baimės ginti savo poreikius ir ieškoti konstruktyvaus dialogo. Baimė išsakyti agresiją bei nesugebėjimas ją pašalinti, lemia, kad žmogus ieško būdų, kaip prisitaikyti ir būti patogus kitiems.
Kitu, bet ne pačiu akivaizdžiausiu būdu, kaltė pasireiškia per didelį nerimą. Kai kuriais gyvenimo laikotarpiais mes visi nerimaujame dėl artimųjų ligų, darbe konfliktuojant su kolegomis, kai girdime liūdnas naujienas ir panašiai. Tačiau sveiko žmogaus nerimas yra proporcingas situacijai ir laikui bėgant praeina.
Didelis nerimas apima, kai atsiranda daugybė skausmingų situacijų, kurias sunku kontroliuoti ir kurias kartais sunku atsekti. Pavyzdžiui, žmogus galvoja: „Kažkas mane kankina, nors objektyviai viskas gyvenime gerai“. Dėl didelio nerimo gali pablogėti sveikata, kurios priežasties gydytojai neranda, sutrikti miegas, atsiranda „nepagrįsti“ staigūs nuotaikų svyravimai. Žmogus gali būti linkęs persivalgyti arba atvirkščiai – prarasti apetitą, pervargti ir prarasti jėgas. Nerimas turi daug simptomų ir jei kuris nors iš aukščiau išvardytų dalykų jums yra žinomas, tai yra proga susimąstyti ir mėginti išsiaiškinti priežastis.
Gyventi su kaltės jausmu yra nepaprastai sunku ir sudėtinga
Nerimo jausmas, įtampa gali kilti iš pagrindinės problemos – kaltės jausmo. Tai atsitinka, kai ji tampa nepakeliama arba su ja siejama tokia sunki patirtis, jog psichika atsisako su tuo susitaikyti. Taigi atsiranda nerimas: pasirenkamas nerimo objektas ir visos jėgos siunčiamos kovoti su juo. Bet norint pašalinti nerimą, reikia pašalinti pagrindinę priežastį. Tai padaryti kartu su psichologu yra daug lengviau. Todėl, jei esate susipažinęs su nerimu, bet nežinote, kas jį sukėlė, pasakykite apie tai specialistui. Jis yra susipažinęs su šiuo mechanizmu ir būtinai padės atrasti išeitį iš šios nerimastingos ir įtemptos būsenos. Tuo pačiu terapeutas gali padėti atsikratyti ir kaltės jausmo, siurbiančio žmogaus energiją.
Gyventi su kaltės jausmu yra nepaprastai sunku ir sudėtinga. Tai gali privesti ir prie žlugimo, todėl labai svarbu susitvarkyti su nerimą keliančiais simptomais ir juos išspręsti savarankiškai ar pasitelkiant psichoterapiją. Tarp šių simptomų tai ir pakrikę nervai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais, lėtinės ligos ir daugelis kitų priežasčių, dėl kurių gyvenimas tampa sunkus, varginantis ir nelaimingas.
Kaip „išgydyti“ kaltės jausmą? Veiksmingiausias būdas, be abejo, yra psichoterapija: ilgalaikis ar trumpalaikis, individualus ar grupėje.
Norėdami patys suprasti problemą, galite pasitelkti kelis pažinimo psichologijos metodus.
Stebėkite, kokiomis aplinkybėmis ir su kokiais žmonėmis dažniausiai jaučiate kaltę. Ir tada pamėginkite prisiminti, ar anksčiau su jumis buvo panaši situacija. Galbūt jūsų vaikystėje ar paauglystėje.
Po to pabandykite atsekti, kas jums nutinka kūniškai ir psichologiškai. Stebėkite kūno ir proto reakcijas. Ugdyti tokį jautrumą yra naudinga, norint išmokti atsiriboti nuo savo reakcijų ir galiausiai jas valdyti.
Patartina padirbėti su savimi. Priminkite, ar panaši situacija buvo praeityje, bet jei ji persikėlė į dabarties periodą, jums tikrai nereikia vadovautis šiuo scenarijumi. Dažniau sau kartokite, kad nėra tobulo pasaulio, nėra idealių situacijų, nėra tobulų žmonių. Mat noras ir siekimas būti tobulam sukelia neurozę. Geriau stengtis būti pakankamai geram ir suteikti sau teisę suklysti. Nepamirškite, kad viskas jūsų rankose ir tik jūs patys galite įveikti nemalonius pojūčius.
Svarbu kruopščiai ir nuosekliai užsiimti šia praktika, norint, kad laikui bėgant pastebėtumėte teigiamus pokyčius.
Galiausiai gyvuoja labai paprastas mechanizmą, kurį naudoja beveik visi žmonės, bandantys išsiaiškinti, kas vyksta jų viduje. Tai savo savijautos ir būsenos intelektualizavimas ir racionalizavimas, bandymas gyventi ne vien jausmais ir emocijomis, o su „galva“.
Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kai mintys nesuteikia tikro palengvėjimo. Daug ir ilgai galvoti apie problemą dar nereiškia, kad taip ją pavyks išspręsti. Dažnai tai reiškia visiškai priešingai: „Aš daug galvoju apie tai, bet nieko nedarau“.
Žmogaus mąstymas nėra susijęs su jutimu, bet jo „siurbimas“ yra geras būdas, norint suprasti problemą ir sukurti jos sprendimo strategiją. Bet pats sprendimas visada slypi jausmų ir emocijų srityje. Todėl labai svarbu tyrinėti ir kitą savo asmenybės pusę – nesąmoningus jutimo procesus, kurie kažkada buvo pažeisti traumos ir vis dar nesulaukė deramo dėmesio.
parengta pagal psychologytoday.com
