sniegopilys.lt
Žagsėjimas, „žąsies oda“ ar raukšlės ant šlapių pirštų turi konkretų tikslą.
- Kutenimo reakcija
Žinomi mokslininkai Charlesas Darwinas ir Francisas Baconas kadaise manė, kad kutenimas kažkaip susijęs su humoro jausmu ir žmogaus gebėjimu linksmintis bei užmegzti socialinius ryšius. Tačiau šiuolaikiniai tyrėjai padarė išvadą, kad tai labiau dirginantis pojūtis. Nenuostabu, kad kutenimas viduramžiais buvo naudojamas kaip kankinimas, rašo „Psychology Today“.
Mokslas kutenimą laiko apsaugine reakcija, kuri atsiranda liečiant odą. Tai padeda mums atsikratyti nemalonių ir potencialiai pavojingų padarų, tokių kaip vorai ir vabzdžiai.
Kai žmonės gyveno medžiuose, kuriuose ropoja pūkuoti aštuonkojai padarai, galintys vienu įkandimu užmušti dramblį, kutenimas buvo ypač svarbus. Beje, būtent todėl negalima kutenti savęs: jūsų kūnas žino, kad nesate voras.
Nors iš principo, pasitelkus specialų Londono universiteto koledže sukonstruotą robotą, galima apgauti savo instinktus ir užsiimti savęs kutenimu.
Kutenimas taip pat gali padėti lavinti kovos įgūdžius. Pasak psichiatrų J. K. Gregory‘io ir Donaldo W. Blacko, jautriausios kutenimo vietos žmogaus kūne yra tos, kurios yra labiausiai pažeidžiamos atakoms.
Tuo tarpu psichiatrė Christine Harris teigia, kad kai tėvai ar vyresni broliai ir seserys kutena vaikus, jie išmoksta išsisukinėti ir išvengti nemalonaus prisilietimo.
- „Žąsies oda“
„Žąsies oda“ (dar vadinama piloerekcija) yra mūsų protėvių žinduolių reliktas. Kai žmonės buvo šiek tiek plaukuotesni nei šiandien, pilomotorinis refleksas padėdavo jiems „papurenti kailį“.
Pajutus grėsmę, susijaudinimą ar šaltį, plaukų folikulų raumenys susitraukdavo, todėl plaukai tiesiogine prasme stovėdavo stačiai ant viso kūno.
Šis reiškinys praeityje turėjo keletą naudingų pritaikymų. Pirma, supurentas kailis padeda išlaikyti kūną šiltą.
Antra, dėl jo padaras atrodo didesnis, o tai gali pasėti abejonių plėšrūno galvoje: ar jie turėtų suėsti tokį grėsmingai atrodantį padarą, ar ieškoti mažesnio grobio?
Ir trečia, pūkuotas kailis padeda pritraukti priešingos lyties atstovus – galbūt todėl moterys su prabangiais plaukais yra populiaresnės.
Tarp mūsų primatų giminaičių, pavyzdžiui, šimpanzės ir tamarinai šeriasi kailiu. Visi žinduoliai tai daro tam tikru mastu – net ir jūsų katė.
Žmonės, savaime suprantama, neturi pakankamai kailio, kad sušiltų ir atbaidytų plėšrūnus. Taigi dabar pilomotorinis refleksas tėra priminimas, kad kažkada turėjome kailį, kaip ir visi gerbiami primatai. Ir taip, kai kurie gali kada panorėję sukelti „žąsies odą“. Prieš porą milijonų metų tai tikriausiai būtų buvęs gana šaunus įgūdis, bet šiais laikais jis beveik nepastebimas.
- Žagsėjimas
Paplitusi prietarų versija byloja, kad jei žagsite, kažkas apie jus galvoja. Tačiau iš tikrųjų žagsėjimas yra refleksas, skirtas išstumti iš skrandžio įstrigusį orą.
Žmonės ir kiti žinduoliai žagsi gimdoje. Šis refleksas tampa ypač svarbus, kai kūdikis pradeda žįsti. Tai leidžia kūdikiui efektyviau įsisavinti maistą.
Žagsėjimas leidžia kūdikiui suvartoti 15–25 proc. daugiau pieno, o žindomi kūdikiai žagsi 2,5 proc. savo laiko (taip, kažkas tai apskaičiavo).
Įdomu tai, kad žagsi tik žinduoliai; varliagyviai, o paukščiai ir ropliai – ne. Tačiau varliagyviai turi kvėpavimo refleksą, panašų į žagsėjimą, kuris padeda buožgalviams nuryti orą per žiaunas, neleisdamas vandeniui patekti į jų plaučius.
Yra svarių priežasčių žagsėjimą laikyti evoliucijos reliktu, šio reflekso, paveldėto iš mūsų varliagyvių protėvių, variantu. Užuot atsisakę šio reflekso, žinduoliai jį panaudojo savo naudai. Nors žagsėjimas kartais irgi gali sukelti problemų.
Žinomas atvejis, kai vyras iš Ajovos, vardu Charlesas Osborne‘as, sugebėjo be perstojo žagsėti 68 metus iš eilės.
Jis pradėjo tai daryti po to, kai bandė pakelti kiaulę – Charlesas dirbo skerdykloje. Pirmuosius kelis dešimtmečius Osborne‘as žagsėjo 40 kartų per minutę, bet vėliau šis skaičius sumažėjo iki 20. Charlesas kitais atžvilgiais gyveno gana normalų gyvenimą, buvo vedęs ir turėjo vaikų. Jis mirė sulaukęs 96 metų.
Ir galiausiai, įdomus faktas: yra eksperimentinių įrodymų, kad žagsėjimą galima išgydyti tiesiosios žarnos masažu. Galbūt Charlesui nebūtų tekę taip ilgai kentėti, jei jis būtų apie tai žinojęs.
- Raukšlėti pirštai
Ilgą laiką panardinus į vandenį rankas ar kojas jų oda susiraukšlėja. Ir tam yra priežastis.
Šiurkštūs pirštų galiukai padeda žmonėms mažiau slysti ant šlapios žemės einant. Prie tokios išvados priėjo Niukaslio universiteto Boise, Aidaho valstijoje, evoliucijos neurobiologas Tomas Smuldersas ir Markas Changizis.
Be to, Smuldersas eksperimentiškai įrodė, kad pirštų raukšlės leido žmonėms geriau suimti šlapius daiktus. 2020 metais atliktas tyrimas tai patvirtino. Mančesterio Metropoliteno universiteto mokslininkai nustatė, kad raukšlėti pirštų galiukai maždaug 20 proc. sumažina pastangas, reikalingas norint suimti šlapius daiktus.
Anksčiau manyta, kad oda, veikiama vandens, patinsta dėl cheminės reakcijos arba osmoso – skysčio prasiskverbimo į poras. Tačiau 1935 metais gydytojai Lewisas ir Pickeringas atrado, kad pažeidus tam tikrus pirštų nervus, jie nustoja raukšlėtis. Tai rodo, kad tai ne atsitiktinis šalutinis poveikis, o naudinga evoliucinė reakcija.
Dėl to mūsų protėviai geriau galėjo lipti šlapiomis šakomis ir išlaikyti pusiausvyrą eidami per lietų.
- Žiovulys
Žiovulys yra užkrečiamas. Kai kurie žmonės gali žiovauti pamatę, kad kažkas tai daro, arba net tiesiog perskaitę žodį.
Yra daug teorijų apie tai, kodėl žmonės žiovauja. Anksčiau manyta, kad žiovavimas suteikia deguonies, kai padidėjęs anglies dioksido kiekis kraujyje. Tačiau Merilendo universiteto mokslininkai atliko eksperimentą, keisdami gryno ir pasenusio oro lygius patalpoje, kurioje tiriamieji buvo veikiami žiovulio, ir nustatė, kad žiovavimo dažnumui deguonies lygis įtakos neturėjo.
Iš tiesų, žiovavimas atlieka dvi funkcijas. Pirma, jis veikia kaip termoreguliacijos mechanizmas smegenims, jas vėsinantis, kai reikia. Štai kodėl žmonės su šaltu kompresu ant kaktos žiovauja daug rečiau nei įprastai.
Antra, šis refleksas padaro žmogų budresnį. Jei jums nuobodu, esate pasinėrę į mintis ar snaudžiate, žiovavimas privers jus atsigauti ir susikaupti. Štai kodėl parašiutininkai ir ekstremalūs sportininkai žiovauja stresinėse situacijose.
Psichologiškai „užkrečiamas“ žiovavimas žmonėms ir kitiems socialiems gyvūnams išsivystė kaip būdas palaikyti grupės budrumą. Tai signalas pavargusiems bandos nariams išlikti budriais.
- Drebulys
Drebulys yra termoreguliacijos mechanizmas, padedantis mums sušilti. Skeleto raumenų audinys susitraukia reaguodamas į šaltį, ir ši veikla padeda organizmui gaminti daugiau šilumos.
Pagumburis, smegenų dalis, jungianti nervų sistemą su endokrinine sistema, siunčia komandas skeleto raumenims.
Įdomu tai, kad kūdikiai nedreba. Todėl jie labiau kenčia nuo šalčio nei suaugusieji. Padidėjęs rudojo riebalinio audinio kiekis kūdikiams šiek tiek palengvina šią problemą, tačiau palikti vaikus šaltyje vis tiek yra bloga mintis.
