sniegopilys.lt
Ko gero bus jau dešimtmetis, kaip esu įsimylėjusi savo pusbrolį. Jaučiu, kad ir jis man nėra abejingas, bet mes niekada nesame to prisipažinę vienas kitam. O gal ir bijome. Prieš kiek laiko susipažinau su vienu vaikinu, pradėjome draugauti. Po kiek laiko vaikinas pasiūlė tekėti už jo. Aš sutikau. Bet iš tikrųjų nežinau, ką daryti. Juk aš nemyliu jo. Tiesiog draugas ir tiek. Rašau ir verkiu, todėl, kad nenoriu suteikti skausmo savo pusbroliui. Jam 29 metai ir jis iki šiol nesukūrė šeimos. Jaučiau, laukia, kol aš ką nors susirasiu ir sukursiu šeimą. Nors mes su juo gana dažnai matomės, bet retai bendraujame. Aš niekada neidealizavau savo pusbrolio, bet meilės jausmas jam nepraeina ir gana. Buvau net nuėjusi pas psichologą, kuris pasakė: „Jūs mylite žmogų, kurį susikūrėte savo vaizduotėje“. Tai netiesa. Aš žinau visus jo trūkumus, bet vis tiek labai myliu jį. Nors ir suprantu, kad mes niekada negalėsime būti kartu. Pirmiausiai pasmerktų aplinkiniai ir kiti giminės sužinoję. Nors man norisi normalios šeimos, vaikų, bet nieko negaliu padaryti su savimi. Bijau, kad net po vestuvių negalėsiu pamiršti jo. Baisiausia, kad visada žinosiu kur ir su kuo jis gyvena. Patarkite, ką man daryti? Gal iki vestuvių atskleisti jam savo jausmus? Ar niekada nekalbėti su juo apie tai? Noriu, kad jis būtų laimingas.
Pusseserė
Žinomas ne vienas atvejis, kai sukuriamos šeimos tarp antros ar trečios kartos pusbrolių ir pusseserių. Tačiau įstatymas draudžia kurti santuokas tarp asmenų, susijusių kraujo ryšiais: vaikų ir tėvų, brolių ir seserų. Nors oficialiai ir nėra draudžiama įteisinti santykius su pusbroliais ir pusseserėmis, bet iš esmės tai nėra priimtina. Kadangi iškyla etikos, dorovės, moralės klausimai. Be to, daug kas grindžiama biologiniais instinktais. Žinia, žmogus paveldėjo biologinius mechanizmus iš savo protėvių, kurie ne tik vengė apvaisinti artimus pagal kraujo ryšius žmones, bet apskritai turėti lytinių santykių su tais, kurie gimė, augo ir buvo auklėjami kartu. Tai vadinamasis „Westermacko“ efektas. Šį reiškinį pirmas formaliai aprašė suomių antropologas Edvardas Westermarckas. Vestermarko efektas buvo pastebėtas daugelyje vietovių ir kultūrų. Vaikai, užaugę toje pačioje šeimoje, paprastai neturi seksualinio potraukio kitiems šeimos nariams, susijusiems su jais genetiniais giminystės santykiais.
Tačiau, kai tarp brolių ir seserų nebūna glaudaus bendravimo, (pavyzdžiui, brolis ir sesuo augo atskirai ir iki užaugo niekada nesutiko vienas kito) , susitikę jau suaugus, jie gali laikyti vienas kitą seksualiai labai patraukliais. Šis efektas žinomas kaip genetinis seksualinis potraukis (angl. genetic sexual attraction).
Akivaizdu, kad jūsų laiške kalbama apie jausmus, bet šie jausmai, galima sakyti, neatsiejami nuo seksualinio patrauklumo ir susidomėjimo. Westermarcko teigimu, kartu gyvenant nuo ankstyvos vaikystės – pakankamas liudijimas, kad giminiškos santuokos yra žalingos. Tokių santykių baimė paaiškinama tuo, kad dar mūsų protėviai žinojo ne tik apie artimai susijusių santuokų žalą, bet ir gamtos atrankos „įstatymo“ veikimą.
Buvo laikai, kai santuokos tarp artimų giminaičių nebuvo draudžiami, tačiau tie, kurie nepraktikavo giminiškų santuokų – išgyveno, o kiti degradavo ir išmirė. Taip vystėsi instinktas, neleidžiantis intymiai suartėti su giminaičiais, susijusiais kraujo ryšiais.
„Nėra įgimto priešiškumo santuokai su artimaisiais. Manau, kad egzistuoja įgimtas nenoras turėti seksualinių santykių su žmogumi, gyvenančiu šalia nuo mažumės. Ir kadangi tokie asmenys dažniausiai būna giminaičiai, šis jausmas veikia daugiausia kaip lytinių santykių baimė tarp artimų giminaičių“, – rašė suomių antropologas E. Westermarckas.
Anot jo, vien mintis turėti lytinių santykių su broliu ar seserimi, naikina seksualinį norą, todėl žmonijai nereikėjo konkrečiai nustatyti šio draudimo, kuris tiesiog legalizavo jau galiojančią nuostatą.
Nors žvelgiant iš kitos pusės – psichologiniu požiūriu, laiško autorė, panašu, jaučiasi labiausiai saugi su giminaičiu (pusbroliu). Tai žmogus, kurį ji gerai pažįsta ir pasitiki. Be to, yra užtikrinta, kad jis niekada nepakenks jai. (Nors iš tikrųjų gyvenime būna visko ir tai negali būti bendra visiems nuostata – red.).
Tai gali būti ir viena saugiausių galimybių, paslėptas būdas mylėti jį, jausti seksualinę trauką, norėti suartėti, nes žino, kad jis niekada nepaliks jos ir nesuteiks skausmo. Skirtingai nei visi kiti nepažįstami, nauji, nežinomi vyrai.
Bet prieš atskleidžiant savo jausmus pusbroliui, pirmiausiai vertėtų išsiaiškinti priežastis, kurios atsirado ir palaiko šį jausmą giminaičio atžvilgiu.
psichologė Angelė Kazlauskienė
