Kuo puikybė skiriasi nuo išdidumo?

Kodėl puikybė laikoma viena iš mirtinų nuodėmių? Kuo ji skiriasi nuo išdidumo ir kaip ją galima nugalėti?

                                                                                                skaitytojas

Išdidumas visada siejamas su savigarba, savarankiškumu ir sąžiningumu. Tokį žmogų galima kritikuoti, bet jis ne iš tų, kuris pradės teisintis arba kažkam ką nors įrodinėti. Žmogus kartu su išdidumu turi saviironiją ir, svarbiausia, teisę klysti.

Puikybė yra įsitikinimas savimi, kad jis yra visada teisingas, geresnis už kitus. Toks požiūris neleidžia net šešėlio abejonių dėl savo neklystamumo. Ir, žinoma, toks žmogus piktai ir garsiai smerkia kitų klaidas.

Tuo tarpu išdidumas visada asocijuojasi su žema saviverte. Nesugebantis savimi (ar kitais) didžiuotis žmogus, dažnai mėgina pakelti savivertę kitais būdais. Pavyzdžiui, realizuoja savo kompleksus žemindamas kitus žmones. Kartais išdidus žmogus net nesuvokia, kiek jis turi baimių: jos yra užslopintos ir paslėptos labai giliai. Net pats požiūris į juos sukelia skausmą ir pyktį, bet geriau, žinoma, juos ištraukti į  dienos šviesą.

Kita vertus, išdidus žmogus yra atviras pasauliui ir moka būti nuoširdus.  Bet išdidus žmogus visada  laukia ir nuolat tikisi laimikio. Jis negali būti laimingas ir tikrai laisvas. Visa tai trukdo vystytis ir augti – juk tik pripažinęs savo teisę klysti, gali pasiekti augimo tašką.

Išdidus žmogus  dažnai nepasitiki kitais žmonėmis. Kitas svarbus dalykas, kurį verta paminėti, yra tai, kad išdidus žmogus netiki savimi ir savo jausmais. Giliai širdyje jis žino (nors ir nesąmoningai), kad apgaudinėja save. Tai atima tikėjimą kitais. Toks žmogus apskritai negali tikėti ir pasitikėti kitais, todėl nuolat visus įtaria, kad nori jį apgauti. Šis nepasitikėjimas atima daug energijos, trukdo kurti normalius partnerystės santykius.

Išdidus žmogus nemoka prašyti atleidimo – jei jis „visada teisus“, tai jis savo klaidas projektuos ant kitų, o savo neigiamų savybių paprasčiausiai nepripažins.  Žinoma, visa tai kartu nesuteiks jam galimybės nuoširdžiai atleisti kitiems – ir jis visą laiką gyvens su skausmo ir nepasitikėjimo jausmu.

Ką daryti su savo puikybe? Pirmiausiai pabandykite tai pamatyti savyje. Pabandykite paanalizuoti – ar tikrai jūs toks tobulas žmogus, ar kategoriškumas ir išdidumas trukdo jums pripažinti savo klaidas? Patartina kreiptis į psichologą, jei giliai viduje laikote save daug geresniu už kitus žmones,

kitų klaidos jus pykdo, jums sunku atleisti ir prašyti atleidimo, niekuo nesididžiuojate – nei savimi, nei kitais, neigiamai kalbate apie savo tėvus ir buvusius partnerius.

O jei esate išdidus žmogus, kai kitą kartą norėsite sukritikuoti partnerį ar vaiką dėl jo klaidų, įtarę nesąžiningumu ar kitomis nuodėmėmis, sustokite ir pagalvokite: ar jūs  niekada nebuvote tokie?..

psichologė Angelė Kazlauskienė