sniegopilys.lt
Savitarpio santykiai yra sudėtinga algoritmų sistema, kuri, kaip ir pavara, įjungiama, norint, kad mašina pajudėtų iš vietos. Vienas tipinių tarpusavio santykių mechanizmų yra įvairios situacijos, kurias galima sąlygiškai suskirstyti į fazes. Kiekvienai fazei būdingas tam tikras emocijų rinkinys, rašoma psichologytoday.com.
Tokiose situacijose svarbu suprasti, kad žmogus kartais jaučiasi tarsi kalėjime
Jei partnerio svarba yra mažesnė už artumą jūsų santykiuose, tada jums kartais reikia laisvės.
Dažniausiai pasitaikanti situacija yra ta, kad su kiekvienu kivirču moteris nori pasiguosti draugėms ar motinai. O vyras, kiekvieno kivirčo metu, nustoja atsakyti į žinutes ir susisiekti.
Santykiuose, kur žmogus tik kartais neprieštarauja bendraujant, bet laikas nuo laiko jam reikia atsipalaidavimo ir asmeninės erdvės. Bet jei jis to negauna ilgesnį laiką, tada santykiai tampa nuodingi arba ir nebeįmanomi, kurie nutrūksta pagal šią formulę: skausmingas išsiskyrimas + vienatvės baimė = didelė tikimybė nesėkmingai užmegzti naujus santykius.
Tokiose situacijose svarbu suprasti, kad žmogus kartais jaučiasi tarsi kalėjime – jį slegia, jam ankšta, nenori būti arti partnerės/io, bet yra priverstas.
Tai jo emocijos, o tikslas yra nutraukti bendravimą, įkvėpti gryno oro ir trumpam nutolti. Per kivirčą jis tiesiogine prasme jaučia, kad buvo uždaras, yra vergijoje, o antroji pusė jį kankina.
Padėtis gali pasikeisti iš esmės, jei asmuo, atsidūręs tam tikroje situacijoje, bando pamatyti žmogų kitame žmoguje ir bando į jį investuoti dalį savo energijos. Deja, bet dažniausiai tai neįmanoma padaryti būtent dėl stereotipinių antrosios pusės reakcijų.
Standartinė antrosios pusės reakcija yra grįžti ir įtikinti, kad kivirčai turi būti išspręsti poroje, jie turėtų miegoti kartu ir problemų nebeliks. Iš tikrųjų, turite suprasti, kad tai yra blogiausias košmaras žmogui tokiomis akimirkomis – žodžiai „pora“ ir „miegoti kartu“.
Dovanoti meilę nereiškia duoti mažai ir prašyti daugiau
Bet jei antrosios pusės svarba yra didesnė už emocinį artumą tarp jūsų dabar, kyla kančia ir lūkesčiai. Paprastas pavyzdys – merginai patiko vyras, ir atrodo, kad jie turi kažką bendro, tačiau jis kartais dingsta. Kažkur viduje mergina supranta, kad norėtų daugiau emocinio artumo, tačiau taip nėra. Lygiai taip pat vyras, kuris myli merginą, tačiau mato, kad ji nori kažko vis daugiau ir vis dažniau kažkuo nepatenkinta.
Tokie santykiai paprastai prasideda nuo noro „suteikti geriems šansą“. Tai yra, į žmogų žvelgiama vartotojo žvilgsniu ir supranta, kad iš esmės jis ar ji tinkami santykiams. Ypatingo noro nėra, bet mato, kad kiti tą patį daro ir aš tą darysiu. Ir gana greitai santykiai tampa artimi, kurie lygiai taip pat greitai ir išsisemia.
Pavyzdžiui, du žmonės pradeda gyventi toje pačioje teritorijoje, ir vienas iš jų kenčia, nes negauna iš antrosios pusės to, ką jai duoda. Pati kančia sukelia iniciatyvų kompleksą – bandyti išspausti daugiau meilės, išmokyti žmogų ir parodyti, kaip teisingai mylėti. Bet žmogus nemyli, visai ne todėl, kad nemoka to daryti – nemyli, nes jūsų svarba yra jam per menka, o intymumas nėra svarbiausias dalykas.
Dovanoti meilę nereiškia duoti mažai ir prašyti daugiau. Tai nereiškia duoti kreditą ir būti šokiruotam, kai jis negrąžinamas. Tiesiog duokite, nieko neprašydami mainais. Kaip manote, yra skirtumas tarp „gaminti maistą ir paduoti žmogui“ ir „gaminti maistą ir tikėtis, kad jis pats pasiims“? Pastarasis gali sukelti nepasitenkinimą, pyktį ir net konfliktus. Tuo tarpu pirmasis stipriną meilę.
Bet koks nukrypimas nuo pusiausvyros (reikšmingumas = fizinis artumas, kurio negalima painioti su emociniu) sukelia jausmą, kad santykiuose kažkas negerai, o kas tiksliai sunku suprasti. Įdomiausia, kad taip nutinka 80 proc. žmonių santykiuose.
Atrodo, kad pora, bet potraukio nėra
Pažvelkime į šiaurės vakarus – tai geriausias pavyzdys. Du žmonės, neturintys jokios bendros istorijos, trečią pažinties dieną jie nusprendžia, kad turi susitikti, o penktą dieną nusprendžia gyventi kartu. Čia emocinis artumas yra painiojamas su prasmingumu. Pavyzdžiui, paprastas vaikinas ir graži, protinga mergina. Šiam vaikinui ši mergina yra laimė, ir jam atrodo, kad jie vienas kitą pažinojo visą gyvenimą ir buvo sukurti vienas kitam, nes jos svarba objektyviai yra didesnė už tas, kurias jis pažinojo anksčiau. Tuo tarpu mergina tiesiog supranta, kad jai reikia su kuo nors susitikti, ir atrodo, kad šis vaikinas yra tinkamas. Vaikinas mano, kad jie yra emociškai artimi, tačiau iš tikrųjų didelė tik merginos reikšmė.
Ši pora pradeda gyventi kartu per dvi savaites, ir pakankamai greitai mergina praregi. Atrodo, kad yra pora, bet potraukio nėra. Taip atsitinka todėl, kad svarba auga lėtai, o artumas būna dirbtinis ir priverstinis.
Tai yra, gyvenimas kartu yra tik geros dinamikos rezultatas, nes emocinis artumas neatsilieka nuo dinamikos. Taigi, atrodo, kad viskas yra blogai, nors objektyviai du žmonės gali vienas kitam tikti.
Kitas pavyzdys yra paprastesnis – prasideda susirašinėjimas, o po dienos vyras pasiūlo susitikti. Mergina galvoja: „Atrodo, kad jis nejuokauja“, ir sutinka. Dabar jai atrodo, kad jie jau yra pora, ir ateina pirmasis pasimatymas.
Bet ji pajunta, kad viskas negerai. Taip nutinka dėl to, kad iš karto pradėdami kasdienį gyvenimą, prarandame galimybę prisirišti prie žmogaus. Teisybės dėlei galima pasakyti, kad tokiuose santykiuose atmetimas dažniausiai būdingas vienam iš partnerių, kuris būna ir išsiskyrimo iniciatorius. Kadangi didžiausia problema yra artumo ir reikšmingumo neatitikimas. Tai yra, žmogaus reikšmė augo, tačiau pagreitėjęs fizinis artumas sulėtino reikšmingumą.
