Ar tiesa, kad žmogaus kūne yra tam tikras „savęs sunaikinimo“ genas?

Ne genas, o mechanizmas ir ne savęs sunaikinimas, o mechanizmas, kuriuo tikslus ląstelės (chromosomų) kopijavimas gali būti atliekamas tik aiškiai ribotą skaičių kartų, visi vėlesni bus su „informacijos praradimu“ ir atitinkamais šalutiniais poveikiais, kurie, kaupdamiesi, tampa griaunantys.

Norint gauti populiacijos naudą, būtina užtikrinti tik sugebėjimą perkelti genus – tai yra poruojantis ir  laukiantis palikuonių. Ir viskas.  O kas vyksta toliau su kūnu, neturi jokios reikšmės, nes visos sistemos teikia sveikatą  laikotarpiui, per kurį susilaukiama įpėdinių. Mums dar pasisekė, nes gamtoje nemažai rūšių miršta iškart po poravimosi ar susilaukus palikuonių.

Taigi nėra įmontuotos savęs naikinimo sistemos, yra tik įmontuota apsauga nuo senėjimo, kurios ląstelių dalijimosi skaičius yra ribotas. Būtent, chromosomos sutrumpėja kiekvieno ląstelės dalijimosi metu. Sutrumpintose srityse prarandama genetinė informacija. Norint išsaugoti reikiamą informaciją chromosomų galuose, yra vadinamųjų sekcijų – telomerų. Tai yra, kad sutrumpėjus jie būtų nukirpti, nepažeidžiant reikalingų genų. Bet pasibaigus tam tikram skaičiui pasidalijimų, senatvei artėjant į pabaigą, telomerai baigiasi, kiekvienas ląstelių dalijimasis veda prie kai kurių genų pašalinimo, o tai sukelia daug neigiamų pasekmių ir, anksčiau ar vėliau, viskas baigiasi mirtimi.  Šių chromosomų sutrumpėjimo priežastis slypi  dėl DNR kopijos kūrimo proceso nesugebėjimo pradėti nuo pačios esamos grandinės pabaigos. Tai yra iš pradžių.

Taigi, senėjimo mechanizmas vis dar yra genetiniame lygyje. Priežastis yra ląstelių dalijimosi mechanizmo (ir DNR kopijavimo) netobulumas ir ribotas „apsaugos“ nuo šio netobulumo šaltinis.

Tiesą sakant, rūpestingų tėvų ir senelių buvimas turi įtakos išgyvenamumui ir gyvenimo trukmė tampa svarbiu atrankos veiksniu.

Na, tai, kad tai supaprastinta, kad toks „formatas“ – reikia rasti kompromisą tarp paprastumo ir formuluotės tikslumo.

Senėjimo mechanizmas yra susietas tik su žmogaus ląstelių dalijimosi skaičiumi, kuris priklauso nuo laiko.

Pasak Freudo, žmogaus psichikoje gyvena dvi energijos. Viena iš jų yra libido (seksualinio potraukio ir gyvenimo energija), o kita – mortido ( mirties ir agresijos energija). Jos gali veikti tiek save, tiek kitus. Anot Freudo, pastarosios energijos aukščiausias taškas yra savižudybė ar žmogžudystė. Bet tai, žinoma, nėra susiję su genais.

Iš tikrųjų nereikia bijoti mortido energijos. Be jos visi būtume seniai mirę, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų.