Niekaip negaliu suprasti, kodėl tėvai taip su manimi elgiasi!  Tėvas amžinai  nepatenkintas mano svoriu (esu kiek apkūnoka) ir nuolat primena tai. O mama kiekvieną dieną rėkia ant manęs, kad ir dėl menkiausios klaidelės- kad kažko nepadariau arba blogai padariau. Neįsivaizduoju, kokia būsiu ateityje, jei jau dabar nežmoniškai bijau suklysti.  Tėvai kasdien nepatenkinti manimi ir nutaikę mažiausią progą, pradėjus konfliktuoti, primena, kad esu nedėkingas padaras ir kad esu jų išlaikytinė.

Nežinau, kaip su tuo susitaikyti. Gal jau antri metai, kai mėginu įveikti depresiją, o tėvai net nepastebi to. Dėl jų visos mano svajonės žlunga. Ir apskritai aš nematau šviesios ateities…

                                                                                        Toma, 15 metų

 

Kaip bebūtų gaila, bet ko gero tavo tėvai negali ar nemoka kitaip. Tokių tėvų didžiausia problema ta, nes jie galvoja, kad geriausias būdas auklėti ir palaikyt ryšius su savo atžalomis… kritikuojant ir menkinant juos. Mat jie įsitikinę puikiai žinantys, kaip geriau jų vaikui. Ir su savo nesibaigiančiais priekabiais ir pamokslavimais, kaip bebūtų keista, išreiškia savo susirūpinimą ir nerimą. Juk jie nori „kaip geriau“ ir nuoširdžiai tiki, kad jų nepasitenkinimas ir kritikavimas  yra naudingi vaikui, užgrūdina jį. Galvoja, kad taip prisideda prie teisingo auklėjimo ir tuo pačiu „investuoja“ į savo vaiko ateitį: jis įrodys, kad gali daug daugiau, nei tėvai galvojo.

Deja, bet tėvai net neįsivaizduoja, kad tai visai ne tas, ko  dabar labiausiai reikia vaikui. Nes nuolat kritikuojant ir menkinant, galima privesti dar nesubrendusio paauglio psichiką prie rimtų ir ilgalaikių neigiamų pasekmių.  Greičiausiai dažnai galvoji, kad visos problemos kyla būtent dėl tavo kaltės, dėl to, kokia esi. Tada žmogus pradeda kapstytis savo viduje ir pirmiausiai ieško savyje priežasčių. Pradeda analizuoti, kas su juo yra ne taip. Rezultatas paprastai būna neguodžiantis:  nukenčia savivertė ir pasitikėjimas savimi. Ir tai iš tikrųjų gali privesti ir iki gilios bei ilgai trunkančios depresijos,  savęs nenaudingumo ir nereikalingumo pojūčio.

Patarčiau atlikti Beko depresijos testą, kurį galima lengvai susirasti internete. Priklausomai nuo jo rezultatų, gal vertėtų kreiptis ir į specialistą. Bet gali pasinaudoti ir nemokamai tarnybų, pagalbos paaugliams, teikiamomis konsultacijomis.

Be to, greičiausiai dėl pernelyg dažno tėvų kritikavimo, tavyje susikaupė pakankamai apmaudo ir nuoskaudos jų atžvilgiu. Paprastai tokios nuoskaudos atitolina vaikų ir tėvų artimus santykius, kuriems atšalus, artimi žmonės pamažu susvetimėja.  Be to, tada vaikai apskritai užsisklendžia savyje ar užsidaro savo kambaryje ir nenori bet kuo dalintis su mama ir tėčiu, nes ir nebepasitiki jais.

Paauglių problema ta, kad jie negali „pabėgti“  nuo tokių santykių šeimoje, kol taps suaugę ir savarankiški.  Taip atsirandą spąstų pojūtis. Kaip ten bebūtų, bet  tėveliai vis tiek lieka brangūs, tačiau toks  „susidvejinimas“ tik dar labiau pagilina vidinį konfliktą: paauglys supranta, kad myli žmones, kurie suteikėjam skausmą. Jis, negalėdamas išsiveržti iš „toksiškos“ aplinkos, užsisklendžia savyje, tampa uždaras ir jaučiasi labai vieniši, gyvendamas po vienu stogu su savo gimdytojais.

Depresija ir nerimas gali lydėti  ir suaugus. Įdomu tai, kad net ir praėjus nemažai metų, tokie vaikai neriasi iš kailio norėdami įrodyti tėvams, esantys tobuli. O tai iš esmės neįmanoma.

 

psichologė Angelė Kazlauskienė

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą