sniegopilys.lt
Kai 2016 metais po sunkaus astmos priepuolio mirė Peterio DeMarco žmona Laura, vyras parašė nuoširdų ir kupiną dėkingumo laišką Kembridžo ligoninės personalui, pasibaigiantį tokiais žodžiais: „Su amžinu dėkingumu ir meile…“. Laiškas buvo toks dvasingas ir griebiantis už širdies, kad jį paskelbė „The New York Times“.
Peterio DeMarco artimieji jo laišką paskelbė ir socialiniuose tinkluose, kuriame rašoma:
„Kai draugams ir artimiesiems pasakoju apie septynias dienas, kurias mano žmona praleido jūsų ligoninėje ir kurios buvo paskutinės jos gyvenime, prisimenu visų penkiolikos ją prižiūrėjusių medikų vardus. Tame sąraše yra gydytojų, slaugytojų, kvėpavimo specialistų, socialinių darbuotojų ir net sanitarių, kurie buvo be galo rūpestingi mano žmonai.
Visi stebisi, kaip aš galėjau prisiminti tiek daug vardų. Visus jūsų vardus. Bet kaip man jūsų neprisiminti?!
Kiekvienas jūsų su mano žmona Laura elgėsi su tokiu atsidavimu, profesionalumu, gerumu ir rūpestingumu, kai ji gulėjo be sąmonės.
Švirkšdami injekciją, jūs atsiprašėte, kad jai šiek tiek skaudės. Nepaisant to, kad ji ir negalėjo to jausti.
Kai stetoskopu klausėtės mano žmonos širdies plakimo ir plaučių, o jos drabužius netyčia atitraukėte per daug, jūs švelniai juos pataisėte. Po to jūs atsargiai apklojote ją antklode, kad jai būtų šilta ir patogu miegoti.
Jūs globojote ir jos tėvus, padėjote jiems atsisėsti ant gremėzdiškos kėdės palatoje ir atsakinėjote į kiekvieną jų klausimą nepaprastai kantriai.
Jos tėvas, pats gydytojas, jautė, kad jūs rūpinatės jo dukterimi ir tai jam buvo labai svarbu. O kokie jūs buvote dėmesingi ir man! Ką aš būčiau padaręs be jūsų?!
Kiek kartų jūs įėjote į palatą, kurioje aš, šluostydamas ašaras, laikiau jos ranką, ramiai atlikdami savo darbą ir stengdamiesi būti nematomi!
Kiek kartų jūs man padėjote kėdę pastatyti kuo arčiau jos lovos, nepaisant aplink ją besiraizgančių laidų ir vamzdelių?
Kiek kartų jūs klausėte, ar man reikia ko nors: maisto ar gėrimo, švarių drabužių ar karšto dušo, paaiškinimų apie atliekamas medicinines procedūras ar tiesiog nuoširdaus pokalbio!
Kiek kartų jūs mane guodėte ir klausėte apie Lauros gyvenimą, žiūrėjote jos nuotraukas ir net perskaitėte, ką aš apie ją parašiau!
Kiek kartų pranešėte nedžiuginančias naujienas su užuojautos ir kupinomis liūdesio akimis!
Kai man reikėjo kompiuterio, kad galėčiau skubiai išsiųsti elektroninius laiškus, jūs man jį davėte.
Kai aš nelegaliai įsinešiau mūsų katę į palatą, kad ji galėtų paskutinį kartą palaižyti Lauros rankas, jūs apsimetėte nieko nepastebėję.
O vieną ypatingą vakarą jūs leidote į intensyviosios terapijos skyrių įeiti 50 žmonių – jos artimų draugių, buvusių klasės draugų ir šeimos narių. Tai buvo parodyta jų meilė grojant gitara ir dainuojant. Mačiau, kaip žmonės gražiai elgiasi su mano žmona. Tai buvo paskutinė naktis mums abiem ir ji nebūtų įvykusi be jūsų palaikymo.
Valanda, kurios niekada nepamiršiu, buvo ypač brangi. Paskutinę dieną norėjau tik vieno – būti vienas su ja. Bet artimieji ir draugai visą laiką ateidavo atsisveikinti ir tam prireikė nemažai laiko.
Apie ketvirtą valandą popiet pagaliau visi išvažiavo, buvau emociniai ir fiziškai išsekęs ir norėjau tik miegoti. Todėl paprašiau slaugytojų Donos ir Jenos padėti man perkelti kėdę arčiau Lauros. Jos turėjo geresnę idėją. Paprašiusios manęs trumpam išeiti iš kambario, perkėlė Laurą į dešinę lovos pusę, palikdamos pakankamai vietos man greta jos.
Paklausiau, ar gali mums skirti valandą laiko, jos linktelėjo, užtraukė užuolaidas, išjungė šviesas ir išeidamos uždarė duris. Aš atsiguliau šalia žmonos. Ji atrodė tokia graži ir aš pasakiau tai, glostydamas jos plaukus ir veidą. Tai buvo mūsų bendro gyvenimo metų paskutinė valanda ir ji buvo kaip niekada šviesi, jauki, paguodžianti. Ir tada aš užsnūdau.
Prisiminsiu šią valandą visą likusį gyvenimą. Tai buvo brangi dovana, už kurią dėkoju gydytojams ir likimui.
Su amžinuoju dėkingumu ir meile, Peteris DeMarco “.
„Facebook“ tekstas ir nuotraukos
