sniegopilys.lt
Lana Istomina – dvylikos vaikų mama. Trys savi ir devyni įvaikiai. Ši šeima iš esmės įsivaikina jau paauglius. Ir tuos, kurie vadinami sunkiais. Vieni jų maištauja, kiti meluoja, skundžiasi policijai… Vienas jų nežinia dėl ko supykęs, pranešė, kad „girtas globėjas“ jį išvijo iš namų. Kai įtėvis Igoris sužinojo, kad buvo apkalbėtas, nepyko ir nesmerkė įsūnio, o jam grįžus namo, iškart apsikabino. Sutuoktiniai Istominai žino kaip mylėti ir atleisti. Žino, kad pirmiau reikia keistis pačiam, o ne bandyti pakeisti kitą, palaikyti, o ne smerkti.
Kad vyras yra jos gyvenimo meilė ir svajonė, galutinai įsitikino per vestuves
Prieš susitikdama su Lana Istomina, žurnalistė visus vaikų vardus užsirašė ant popieriaus lapo, kad nesusipainiotų.
„Kažkuriuo metu nusprendėme, kad įvaikinsime vaiką pagal klasikinę schemą: susilauksime savo dviejų, o įvaikiname trečią, – sako Lana. – Bet taip nėra todėl, kad norėjau didelės šeimos. Tiesiog supratau: vaikai neturėtų būti vaikų globos namuose“.
Trys vyresni Istominų įvaikinti vaikai gyvena jau atskirai: pirmoji, Nastia, baigusis kirpėjų kolegiją, nusprendė, kad jai reikia aukštojo išsilavinimo ir išvyko į universitetą studijuoti vadybą. Levas studijuoja Finansų universitete, Olegas baigė medienos apdirbimo kolegiją.
Erdvaus namo kieme pasitinka du šunys – didelis sodriai rudos spalvos ir mažesnis. Tai yra namas, kuriame viskas byloja apie vaikų buvimą: didelė rašymo lenta su žymekliais ir darbo stalai.
Bekalbant su Lana, ateina vienas iš vyresniųjų, kažką pasiima ir išskuba į mokyklą. Po to ir kiti vaikai taip pat ateina, išeina, bėgioja tai šen tai ten. Galų gale pasirodo verkianti aštuonerių metų Stella, motina ją ramina: „Aš labai tave užjaučiu. Bet tikrai nieko negaliu padaryti!“.
Paaiškėjo, kad mergaitė norėjo to, ko kitiems vaikams nebuvo leista. Mama pasielgė teisingai: jei visiems tai visiems ir negali būti jokių išimčių.
Su vyru Lana susipažino darbe: būdama teisininke, ji bendradarbiavo su jo įmone. Po kiek laiko judu pradėjo bendrauti artimiau. Bet ilgą laiką moteris buvo tikra, kad jų bendravimas buvo tiesiog draugiškas. Kai Igoris pagaliau ryžosi pasakyti, kad ji patinka jam, Lana net supyko: sugriovė tokią gražią bičiulystę! Tačiau laikui bėgant moteris suprato, kad tai jos artimas širdžiai žmogus.
Kad vyras yra jos gyvenimo meilė ir svajonė, Lana galutinai įsitikino per vestuves. Ceremonija vyko lauke – graži pavėsinė, nuotaka ilga balta suknele, apsiavusi tokiais pat baltais aukštakulniais. O vyras, tiesiogine prasme, atjojo ant balto žirgo.
Pirmojo vaiko gimimas apvertė Lanos pasaulėžiūrą aukštyn kojomis. Ji galvojo, kad vaikai atsiranda tik dėl to, kad suaugusiems to reikia. Tai yra moteris pagimdo ir toliau tęsia savo karjerą. Lana iš tiesų tęsė darbą, ji net neišėjo motinystės atostogų, tačiau pradėjo kitaip žiūrėti į pasaulį ir į vaikus. „Vis dėlto man labai pasisekė su vyru. Pirmus šešis mėnesius kalbėjau tik apie vaiką, tiesiog nenorėjau kalbėti apie nieką kitą. Po darbo jis, kaip ir anksčiau, mėgino dalytis kai kuriais verslo klausimais ir aš pagalvojau: kaip aš galiu net apie tai kalbėti? Juk daug svarbiau yra tai, kaip mano dukrelė miegojo ar ėjo į tualetą, kaip ji šiandien sakė „agu“ ir panašiai. Bet vyras visa tai atlaikė!
Po šešių mėnesių Lanos interesų ratas tapo platesnis, tik dabar vaikai buvo tvirtai įrašyti į jį!
„Kai mūsų dukrelei suėjo vieneri metai, Igoris pasiūlė paimti įvaikintą vaiką. Iš pradžių buvo minčių apie kūdikį, bet taip atsitiko, kad įsivaikinome paauglę mergaitę“, – sako Lana.
„Aš nebijojau paauglių problemų, – tęsia moteris. – Pati maištavau paauglystėje, bet būdama 18-kos metų sėkmingai baigiau mokyklą ir įstojau į institutą, kurį baigiau su pagyrimu. Kad ir kokia paauglystė bebūtų, supratau, kad tai laikinas reiškinys. Pirmoji įvaikinta dukra iš karto tapo sava, be jokios specialios adaptacijos, kuri gąsdino įtėvius mokykloje, jokių demaršų ir savavališkų veiksmų“.
Anot jos, vienintelis dalykas, ko nesitikėjo, tai mergaitės žemas žinių lygis. Ji nesuprato kai kurių elementarių dalykų, nežinojo, kokiame amžiuje buvo paskutinis Rusijos caras, kas pirmą kartą skrido į kosmosą. Svarbiausia, ir visai nejuto žinių troškulio.
Tačiau su kitu vaiku, Levu, buvo dar sunkiau rasti bendrą kalbą. Jo elgesys kartais nebuvo adekvatus. Galėdavo išeiti ir nieko nepasakyti – nei kur, nei kada grįš. Po to mamai paklausus: „ Levai, kaip tau kilo mintis staiga išeiti ir nieko nepasakyti? “ , paauglys nuleisdavo galvą ir tylėdavo. Arba supykęs galėdavo sudaužyti, sulaužyti viską aplinkui. Viską, kas tik patekdavo į jo rankas!
Vaikai labiau jaučia skirtumą ir patys pasirenka su kuo jiems geriau gyventi
Po to Istominai susilaukė antrosios dukters. Bet Levas aiškiai nebuvo laimingas. „Jis man ir visiems aplinkiniams sakydavo, kad neteisingai auginu vaikus, kad per daug lepinu. Nieko baisaus, kad vaikas ir parėkia, o paskui sustos, pripras. Vaikų globos namuose vaikai taip dažnai neverkia… – pasakoja Lana. – O tėčiui grįžus iš darbo, Levas pasakė: „Tėti, aš noriu su tavimi aptarti temą, kodėl mama netinkamai augina vaikus“. Tuomet atėjo mano uošvė ir Levas jai pasakė: „Močiute, leisk man dabar tau pasakyti …“ .
Lana neslepia, kad nebuvo lengva įveikti atstūmimo ir susierzinimo jausmą.
„Jei kas nors tada būtų pasakęs, kad aš jį kada nors mylėsiu taip, kaip dabar myliu, nebūčiau patikėjusi. Dabar tai yra brangus mylimas sūnus, – atvirauja Lana. – Aš tiesiog pasakiau sau: jam dabar 15, iki 18-kos liko treji metai. Aš ištversiu tuos trejus metus, nors tai mane erzina. Galų gale gal jo gyvenimas pasisuks kitaip. Bet kokiu atveju aš jau pasiėmiau jį ir nebegaliu išsiųsti atgal į vaikų globos namus.
Anot jos, kai kalbėjo su Levu, negalėjo pažvelgti jam į akis, žvelgė kažkur į šoną, nes buvo gėda.
„Visada stengiausi susitaikyti su tuo, kad ramiai pasikalbėsiu su juo ir nebūsiu pikta. Bet jis atsakydavo taip, kad man ne visada pavykdavo išlikti gera mama. Aš jam žodį, o jis man dešimt, aš jam dešimt, o jis dvidešimt, trisdešimt… Tada vyras nueidavo su juo pasikalbėti – jam pavykdavo kantriai išklausyti“, – pasakoja Lana.
Praėjo beveik metai, padėtis ėmė kaisti. Levas tapo beveik nesukalbamas. Moteris suprato, kad santykiai su ja gali nutrūkti. „Pažvelgiau į save objektyviai: esu suaugęs žmogus, o tai reiškia, kad turiu keistis“, – sako 12 vaikų mama.
Ir Levas pamažu pradėjo reaguoti net ir į menkiausius jos pokyčius. „Man atrodo, kad aš tiek nepasikeičiau, kiek jis stengėsi elgtis teigiamai. Aišku, toliau buvo lengviau. Kartą, kai mes su visa šeima buvome paplūdimyje, žiūriu, kažkas tolumoje plaukia gražiai, ir aš galvoju: „Tai turbūt Levočka“. Ir tą akimirką supratau: „O, adaptacija baigėsi!“
Anot Lanos, Levas yra našlaitis. Visi kiti jų vaikai, augę vaikų globos namuose, turi kažkokius giminaičius, o kai kurie jų net krūvą: mamą, tėvą, senelius, dėdžių, tetų. Bet Istominai netrukdo vaikams susitikti su artimaisiais. Vaikai dažniau jaučia skirtumą ir patys pasirenka su kuo jiems geriau gyventi.
„O dar įvaikintiems vaikams, ypač tiems, kurie, prieš atsidurdami vaikų globos namuose, gyveno šeimoje, rūpi klausimas – kas yra biologinis ir ne biologinis. Nors mums nėra jokio skirtumo, bet mes stengiamės tai išsiaiškinti, – sako Lana. – Mano nuoširdi nuomonė, kad savas ar įvaikintas vaikas – nėra jokio skirtumo. Artimiausias žmogus yra mano vyras, nors mes su juo ir nesame susiję kraujo ryšiais. Aš dažniau bendrauju su draugais nei su savo giminaičiais. Todėl man nesvarbu, iš kur atsirado tas ar kitas vaikas. Vaikai, kurie ilgą laiką buvo su mumis, žino, kad mano jausmai biologiniam vaikui niekuo nesiskiria nuo mano jausmų ne biologiniams vaikams“.
Anot moters, ji neprašanti jų meilės iš karto, nes tai neįmanoma, bet ilgainiui viskas ateina tarsi savaime. Aišku, iš pradžių buvo sunku, o paskui net pradėjo džiaugtis vienas kitu!
Bet jei sutuoktiniai nepajėgia vienas kito palaikyti, tada bus sunku sutarti ir su įvaikiais. Lana prisipažįsta, kad visą laiką jaučia palaikymą ir netgi stebėjosi vyru, matydama, kaip jis sugeba bendrauti su sunkiais paaugliais sudėtingose situacijose. „Vienas iš įvaikintų vaikų pradėjo praleidinėti pamokas mokykloje ir neatsakinėdavo į skambučius savo mobiliajame telefone. Igoris pareikalavo atiduoti telefoną, nes jis buvo nupirktas tam, kad vaikas būtų visuomet pasiekiamas. Į vaiko grasinimus, kad tokiu atveju jis išeis iš namų, Igoris ramiai atsakė: „Jei išeisi, kreipsimės į policiją“. „O kam, vis tiek niekas manęs neieškos! Aš daugybę kartų bėgau iš savo biologinių tėvų namų ir nieko… , – atsakė įsūnis. Ir pabėgo.
„Ruošėmės atostogauti: aš surengiau vyrui gimtadienio dovaną – išvyką su palapinėmis. Bet pirmiau reikėjo atrasti pabėgusį paauglį. Suprasdama, kad atostogos gali dingti pasakiau vyrui: „Vis tiek susikraukime daiktus, galbūt kol surasime jį, dar spėsime paatostogauti“, – pasakoja Lana.
Ji pati nuėjo į policiją, o Igoris likęs namuose peržiūrinėjo korespondenciją ir siuntė į policiją: gal turės už ko užsikabinti. Policininkai kone iki vidurnakčio važinėjo po vietines apylinkes ir po penkių valandų rado paauglį rūsyje ir atvežė į policiją. Policininkas klausia Lanos: „Dabar jūs jį mušite?“. „Pirmiausiai jis matė tai savo gyvenime, todėl jo neišgąsdinsi. Kita vertus, mes norime parodyti jam kitą gyvenimo pusę“, – atsakė moteris.
Kita kartą vienas įsūnių policijai pranešė, kad jį iš namų išmetė girtas globėjas. Laimė, kad su šiuo „girtu“ globėju policininkas visą naktį praleido socialiniuose tinkluose kalbėdami apie sudėtingas galimybes atidaryti programėles, kokias programas reikia įdiegti, kad tai galima būtų padaryti. Tuo pačiu įsitikino, kad globėjas buvo blaivutėlis. Bet vis tiek policininkas pasakė: „Aš turiu patikrinti šią informaciją“.
Kai Igoris nuėjo pasiimti vaiko iš policijos, jis apkabino jį. Aišku, paauglys tikėjosi kitokios reakcijos. Jis daugiau nebėgo iš namų…
Labai džiaugėsi, kai vaikas pirmą kartą kreipėsi į juos „mama“ arba „tėti“
Ketverius metus vienas įvaikintų vaikų nelaikė savęs Istominų šeimos nariu, kaip kiti vaikai. Jis paliko Istominų namus būdamas 18 metų ir daugiau su juo jokių ryšių nebepalaiko.
„Manau, kad tikriausiai ne visiems galime padėti ir ne visi gali mums padėti. Kai daug metų vaikas gyveno sistemoje „žmogus žmogui vilkas“, nėra nei meilės sau, nei pasitikėjimo kitais. Vieni sugeba peržengti šią sistemą ir įveikti, bet kažkam ir nepavyksta, – sako Lana. – Žinoma, gaila jo ir pastangų, kurių buvo nemažai įdėta. Kažkuriuo metu, kai visa šeima „kopė į kalnus“, man atrodė, kad viskas gerai. Nežinau, o gal tai buvo iliuzija…“.
Anot jos, suprantanti, kad vienas iš dešimties, augęs vaikų globos namuose, paprastai prisitaiko prie naujo gyvenimo. Nepaisant to, Istominai ir toliau plačiai atverdavo duris sudėtingiems paaugliams, ir beveik nesirinkdami. „Mūsų santykiai su vaikais yra šilti ir geri. Ir žinote, kai vaikas pirmą kartą kreipėsi į mus: „mama“ arba „tėti“ – mes džiaugėmės. Išoriškai – tai labai patogu, tačiau mums svarbu, kad žmogui būtų ne patogu, bet ramu su savimi ir pasitikėtų mumis“, – įsitikinusi Lana.
Didelė šeima, daug žmonių – sunku palaikyti tvarką. Iš pradžių Lana tiesiog dalijosi namų ruošos darbais, bet tada suprato, kad tai ne išeitis.
„ Iš pradžių maniau, kad vaikai ir be manęs sutvarkys namus. Grįžusi iš darbo padėdavau paruošti pamokas, paskui ruošdavau dokumentus. Tuo tarpu patys vaikai per daug nesistengė palaikyti švaros. Tekdavo pačiai… Jaučiausi kaip nuvarytas arklys, neturintis jėgų tiesiog atsisėsti ir pasikalbėti. Kai persikėlėme į didesnį namą, ten buvo dar daugiau vaikų, bet taip pat buvo ir netvarka. Vakare grįždavau, vaikai pribėgdavo, apkabindavo mane, bet vietoj abipusio džiaugsmo pavargusi sumurmėdavau: „Ar leisite man pailsėti?!“, – pasakoja Lana.
Todėl moteris nusprendė valgio gaminimo ir skalbimo „prievolę“ pasilikti sau, o vyras ir vaikai buvo atsakingi už namų valymą.
„Mes turime tokią tvarkymosi budėjimo sistemą: svetainė ir virtuvė valomos du kartus per dieną. Pirmasis budi iki šešių, antrasis budi vakare – iki dešimtos valandos. Jei pirmasis budėtojas išvalė mažiau nei antrasis arba kažko nepabaigė, tada jis paliekamas ir antram budėjimui. Tuo tarpu antrasis budėtojas patikrina savo darbą: jam yra naudinga rasti numestas striukes, nes tada kitą kartą jis gali ir nebūti budintis. Vakaro budėtoją paprastai tikrina tas, kuris bus kitą rytą. Bet jei vakaro budėtojas nepadaro ko nors, tai kitą dieną jis budės visą dieną. Pavyzdžiui, nurinks indus nuo stalo, sudės juos į indaplovę, išsiurbs kilimus ar iššluostys grindis. Mūsų tvarkymosi budėjimo sistema veikia nuostabiai. Aš nekontroliuoju, jei matau, kad svetainėje ir virtuvėje yra švaru, vadinasi, viskas gerai. Kartą per savaitę darome namų generalinę tvarką, kurioje dalyvauja visi. Tai yra kas nors plauna pirmo aukšto grindis, kas nors siurbia antrame aukšte esančius kilimus ir panašiai“, – dalijasi Lana savo šeimos rūpesčiais.
Anot jos, kartais tenka daryti ir nuolaidų.
Lana yra sveikos mitybos šalininkė. Anot jos, tai yra maistas turi būti minimaliai kenksmingas: sriuba, kotletai, kompotas, salotų užpilas su naminiu padažu ar alyvuogių aliejumi, jei saldus, tada naminis. Jokio majonezo, traškučių ir jokių nesveikų parduotuvių sausainių.
„Olegas buvo pirmasis, kurį mėginau „perlaužti“ sveikai maitintis, – šypsosi Lana. – Jis mėgo tik makaronus su majonezu, ryžius su majonezu ir tuos bjaurius sausainius pakuotėse. Todėl atidaręs šaldytuvą, liūdnai pažiūrėdavo ir uždaręs nueidavo į kambarį. Po penkių minučių jis vėl ateidavo, vėl atidarydavo šaldytuvą, o ten – jokio maisto jam, išskyrus kotletus, keptą žuvį, salotas ir panašiai. Jokio majonezo. Jis nieko neprašydavo, tik liūdnai atsidusdavo ir nužingsniuodavo į savo kambarį. Po kurio laiko supratau, kad vargu ar įpratinsiu 16-metį Olegą tinkamai maitintis, todėl namuose atsirado majonezo. Olegas buvo labai laimingas, kad pagaliau galės pavalgyti kaip žmogus!“.
Istominų šeima paprastai poilsiauja kartu. Iš pradžių tėvai bandė ilsėtis Egipte režimu „viskas įskaičiuota“, todėl vaikai nuolat leisdavo laiką prie televizoriaus, nesvarbu, kad jis transliuodavo arabų kalba. Todėl jie nusprendė atsisakyti šio formato.
Kitą kartą į Gruziją važiavo automobiliais su palapinėmis. Tai bent kelionė! Ryte išardo palapinę, vakare pasistato. Po to kas žaidžia badmintoną, kas maudosi, kas kepą žuvį ant laužo. „Ne kartą įsitikinau, kad bendras poilsis padeda „naujokams“ geriau įsitvirtinti šeimoje, vaikai labiau supranta vienas kitą, – sako Lana. – Apskritai mes mėgstame užsiėmimus lauke“.
Kai nepažįstami žmonės mato tokią didelę šeimą, jie bando išoriškai palyginti, kažką apskaičiuoti. Iki paskutiniųjų Lana stengiasi nesakyti, kiek vaikų turi, kad neišgąsdintų nepasiruošusių tam atsitiktinių kaimynų. Todėl į klausimą „Ar tai visi tavo? Kiek tu jų turi?“, Lana atsako: „Mano. Turiu daug vaikų“.
Užtat vaikai mielai papildo: „Dabar mūsų yra devyni, bet ir Levas, Nastia ir Olegas vis dar yra namuose“.
„Manau, kad tai šiek tiek šokiruoja žmones“, – šypsosi Lana.
Po to moteris neskubėdama vardija: Nataša, Ania, Maša, Vladas,Veronika, Dima…
„Vienas mūsų šeimos draugas taip pat yra įtėvis. Jis sakė, kad įvaikinimas yra tada, kai tu paimi vaiką ir laikui bėgant atiduodi jam viską, kas sukaupta per sunkų gyvenimą. Ir tada jis tampa tikruoju, tokiu, kokį Dievas jį ir sukūrė, – sako Lana. – Aš visiškai su juo sutinku. Tai iš tikrųjų turėtų būti kaip stebuklas. Jau su mūsų pirmaisiais įvaikiais – Nastia ir Levu, neturėjau net iliuzijų, kad pavyks ką nors padaryti. Mes tiesiog leidome jiems gyventi kartu su mumis ir nieko daugiau. O, pažiūrėkit, kokie nuostabūs žmonės užaugo“.
“Instagram” nuotraukos
