Vaikai maugliai: gyvūnai ir žvėrys atstoja jiems tėvus, draugus ir padeda išgyventi (N-18)

Šiuolaikinis mokslas šį reiškinį vadina pačiu paslaptingiausiu pasaulyje. Iki šiol pasaulio mokslininkai negali paaiškinti tų dalykų, kurių neįmanoma suvokti sveiku protu. Tai gyvūnus primenantys vaikai arba vaikai maugliai.

 

Dažnai pabėgdavo iš namų ir savaitėmis gyvendavo vilkų kaimenėje

Žmonės, kurie gyveno kartu su gyvūnais visada buvo laikomi sensacija. Per keturis amžius visame pasaulyje žinomi tik 53 tokie atvejai. Ir palyginti ne taip seniai vaikai maugliai atsirado ir Rusijoje. Susipažinkite: Saša, Antonas, Oksana, Valia… Kaip jie pateko į gyvūnijos pasaulį?

Kodėl gyvūnai pradėjo jais rūpintis? Ar vaikai maugliai gali grįžti į  žmonių pasaulį ir toliau normaliai gyventi? O gal jų laukia mirtis?

Kalbama, kad pati paslaptingiausia  patogeninė zona Rusijoje yra Saratovo srityje. Čia vyksta mistiniai dalykai, todėl žmonės bėgo iš kaimo vietovių. O dar prie 40 metų kaimo gyventojai pasakojo legendą apie mergaitę, kuri buvo panaši į vilką. Ją vadino Valia. Likę gyvi liudytojai pasakojo, kad tai buvo ne šiaip sau mergaitė, o labiau panaši į pasakos personažą, kurią kažkada skaitė pasakose ir kad tokių dalykų realiame gyvenime negali būti.

Pokario metais šiose vietovėse buvo tiek daug alkanų vilkų, kad jie ėmė puldinėti žmones. Valia dažnai pabėgdavo iš namų ir savaitėmis gyvendavo vilkų kaimenėje. Šie žvėrys atstojo jai draugus ir greičiausiai šeimos narius, tėvus. Vilkų apsuptyje Valia jautėsi visiškai saugiai.

Vieną kartą mergaitė grįžo namo į kaimą ir po to šeima tarsi prasmego kiaurai žemę.

Anot mokslininkų, vaikai maugliai – tai ne mokslinė fantastika, o savotiškas paralelinis pasaulis, kurio visuomenė stengiasi nepastebėti. Vaikai maugliai nekelia aplinkinių gailesčio ir išgyvena tik padedant gyvūnams.

2002 metai. Kursko pakraštys. Vienoje jo gatvių gyvenanti Valentina Tokareva išgyveno tikrą siaubą. Sako, iki šiol negalinti atsigauti. Moteris pasakojo, kad ją užpuolė trys ar keturi šunys iš visų pusių. Vienas jų perkando kojos kraujagyslę. Kraujas pradėjo purkšti fontanu. Netrukus kojinės ir šlepetės persisunkė krauju.

• Einu gatve ir išgirdau lojimą, pagalvojau, kad šuo. Atsisukau ir pamačiau šuoliuojantį keturiomis ir lojantį kaip šuva. Sakau: „Eik šalin! Iš pradžių net nesupratau, kad tai žmogus, – pasakoja Valentina.

Bet pagyvenusią moterį išgąsdino ne tiek šunys, kiek  jų vedlys – 8 metų berniukas Saša Sabelnikovas. Jis pirmiausiai kaip šuva sulojo, o moteriai atsisukus, šoko ant jos, o paskui jį ir kiti šunys.

Paaiškėjo, kad berniukas gyvena netoliese. Jo tėvų namelis sudegė prieš 10 metų, kai Sašos dar ir nebuvo. Nuo to laiko šeima ir gyvena tarp degėsių.  O Saša gyveno šuns būdoje, kur užtekdavo vietos abiem. Berniuko senelis pasakoja, kad anūkas tarsi juokais išmoko tiksliai pamėgdžioti šuns lojimą.

Sašos senelis Vladimiras Sabelnikovas baigė Tarptautinių ryšių institutą ir puikiai moka anglų kalbą, o jo anūkas tobulai moka tik šunų kalbą. Jis nė karto nebuvo mokykloje. Mama neleido.

Senelis sakė dėl to, kad buvo blogai apsirengęs, neturėjo kuo apsiauti ar dar dėl kokių nors kitų priežasčių.

Visus tuos metus kaimynai abejingai stebėjo, kaip vaikas pamažu tampa panašus į gyvūną

Po to Saša Sabelnikovas buvo išgabentas į vaikų internatą. Netrukus vaikas buvo „pakrikštytas“ gumbu ant kaktos. Jis kaip šuva užpuolė vieną savo bendraamžių, šis gynėsi pagaliu. Internato darbuotojus ištiko šokas pamačius, kaip Saša pradėjo loti ir nubėgo šuoliuodamas ant keturių.

Nuotraukose: Saša Sabelnikovas ir jo mylimas šuo, su kuriuo gyveno šioje “palapinėje”

 

Katinas išmokė bejėgį  ir be pagalbos paliktą berniuką išgyventi

2004 metai. Ivanovsko srities vaikų internatas. Per pamokėles vaikai su malonumu žaidžia žaidimą: „Tapk gyvūnėliu“.

Vienas neseniai čia  vienas atvežtas berniukas iki keturių metų buvo „katė“. Jo vardas Antonas  Adamovas. Psichiatrai nustatė jam itin retą „mauglio sindromą“.

• Tai buvo žvėrelis žmogaus veidu, – sako vaikų internato direktorė Irina Kočina. – Antonas visiškai nekalbėjo. Jam buvo patogu vaikščioti tik keturiomis. Pajutęs pavojų, pradėdavo agresyviai murkti, atstatydamas rankas, kaip katė letenas.

Po to dvejus metus Antonas buvo mokomas būti žmogumi. Bet jo plastiški judesiai, lyginant su kitais vaikais, iki šiol primena katės judesius. Berniukas lengvai užšoka ant kėdės, po to nuo kėdės ant stalo kaip katė. Savo nepasitenkinimą berniukas išreiškia lygiai taip pat kaip katė: griebdamas nagais ir murkdamas. Išvestas pasivaikščioti su kitais vaikais į kiemą, Antonas mėgsta vaikščioti vienas kaip katinas. Ir karstytis medžiais. Tik išėjęs, iš karto žiūri į kokį medį užšokti. Berniukas  išsiskiria iš savo bendraamžių katės vikrumu ir lankstumu. Nespėsi apsižvalgyti, o jis, žiūrėk, jau medžio viršūnėje ir niekada nenukrenta: mikliai išsirangydamas tarp šakų nusileidžia žemyn. Auklėtojai beliko aikčioti, susiėmus už širdies. Internato darbuotojai sakė, kad Antonas  su niekuo nenori draugauti. Ir su juo niekas nenorėjo draugauti.

Iki pietų dar buvo gabalas laiko, bet Antono – berniuko katės mama Natalija jau sunkiai bepastovėjo ant kojų. Bet ji nė kiek ir nesielvartauja praradusi motinystės teises.

• Mane apkakojo, kaip nežinia ką. Mano vaikas normalus. Ko jūs iš manęs norite? – vos apversdama liežuvį kalbėjo Natalija žurnalistams.

Namuose ant lovos girta miega ir berniuko močiutė. Prie stalo geria tėvas ir senelis. Vienintelis blaivus padaras šiuos namuose – katinas, kuris ir rūpinosi berniuku. Tik šio gyvūno nežmoniškų pastangų dėka berniukas nemirė iš bado. Katinas išmokė bejėgį  ir be pagalbos paliktą berniuką ne tik lakti iš lėkštės, bet ir trintis nugara į svetimų žmonių kojas. Antonas gyveno kartu su kate  vienoje būdoje.

Auklėtoja, kitą kartą išvedusi vaikus pasivaikščioti į lauką, pastebėjo, kad Antonas ėmė saujomis plėšti žolę. Prisirovęs jos, nusinešė į verandą ir ėmė perrinkti žiedus bei valgyti juos.

Dar būnant pas tėvus, greičiausiai ir kiaulpienės žiedai padėjo berniukui nemirti iš bado.

Kaimynė pasakojo, kad Antoną išvežus į vaikų namus, katė vis kažkur bėgiojo, bėgiojo, kol vieną  dieną pradingo ir daugiau nebegrįžo.

Dingus katei, Antonas susirgo plaučių uždegimu. Vaikas buvo kone prie mirties, bet iškvietus greitąją pagalbą, medikai jį išgelbėjo.

Mokytoja neslepia, kad Antonas – vienas sunkiausių jos mokinių. Jis būna nuolat užsisklendęs savyje.

– Antonai, ar mėgsti gyvūnus? – paklausė žurnalistas

– Taip.

– Kokie labiausiai patinka?

– Gyvatės.

– Kodėl?

– Jos nekanda. Jas galiu paglostyti.

– O katės tau patinka?

– Patinka.

 

Nuotraukose: Antono tėvų namas. Berniukas iki šiol mėgsta vaikštinėti keturiomis kaip katinas.

 

Augdama mergaitė perėmė iš šuns daugelį įpročių

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje aštuonmetė Oksana Malaja iš mažo Ukrainos kaimelio išgarsėjo visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tada visos žiniasklaidos priemonės, be išimties, trimitavo atradusios mauglį mergaitę, kurią užaugino šunys. Oksana labiau panėšėjo į šunį nei mergaitę: bėgiojo keturiomis, lojo, kaukė kaip šuva ir net kandžiojosi.

Oksana Malaja gimė 1983 metais Novaja Blagoveščenkos kaime, Chersono srityje. Nepaisant to, kad Oksanos tėvai visą laiką piktnaudžiavo alkoholiu, gimusiai merginai jokių matomų nukrypimų nebuvo nustatyta. Pasak ekspertų, tinkamai prižiūrint, auklėjant ir mokant, vaikas galėjo užaugti visapusiškai gebančia asmenybe.

Maža to, girti tėvai tiesiog pamiršo ir paliko savo 2 metų dukrelę gatvėje. Tuo metu lauke jau buvo pakankamai šalta, todėl ieškodama šilumos, mergytė įlindo į šuns būdą ir užmigo, apsikabinusi  šunelį vardu Naida. Alkana mergytė žįsdavo kačių ir šunų pieną. Tėvai ištisai gerdavo ir miegodavo, o didesni vaikai irgi miegojo nekūrentoje troboje ir verkdavo alkani.

Kitus 5-6 metus Oksana praktiškai gyveno su gyvūnais. Mergaitei nedrąsiai pasibeldus į tėvų namų duris ir bandymas grįžti baigdavosi tuo, kad girtas tėvas tvodavo jai su batu per galvą ir išspirdavo lauk. Netrukus Oksana susitaikė su savo likimu: su šuneliu Naida ji pasidalino ne tik stogu virš galvos, bet ir kukliu ėdalu. Augdama Oksana perėmė iš šuns daugelį įpročių: mergaitė lakstė ir šokinėjo per rąstus keturiomis, lojo, kaukė, kandžiojosi, lakė iš dubenėlio ir net dantimis gaudydavo blusas.

Tokią ją jau ir atrado globos pareigūnai.

Oksana buvo išgabenta į Odesos internatinę mokyklą. Jos darbuotojai, pamatę mergaitę šunį, patyrė šoką. Per visą savo praktiką jie niekada nieko panašaus nebuvo matę. Oksana turėjo mokytis visko: miegoti ant lovos, o ne ant grindų, naudotis dantų šepetėliu ir rankšluosčiu.

Naujoji mokinė net nemokėjo laikyti šaukšto. Pradžioje mergaitei stalo įrankių neprireikė: ji tiesiog susipildavo sriubą ir kompotą į lėkštę kartu su antruoju patiekalu ir lakdavo tokią putrą.

Vaikų namuose, prižiūrint auklėtojoms, vis dėlto Oksanai teko mokytis elementarių dalykų: valgyti su šaukštu, gerti iš puodelio. Iš pradžių būdavo labai sunku. Mergaitė paimdavo šaukštą, pasemdavo kartą, du ir padėdavo ant stalo. Tada burna valgydavo iš dubenėlio košę.

Paaiškėjo, kad mergaitė nė karto gyvenime nebuvo užsivilkusi suknelės.

Internato darbuotojai užrašė mergaitę į chorą, papuošė ją balta suknele. Mergaitei prireikė nepaprastai daug pastangų, kad bent kažkiek išstovėtų tiesiai.

Iki pilnametystės Oksana Malaja gyveno Odesos internatinėje mokykloje, skirtą turintiems raidos negalią. Ten, personalo pastangų dėka, ji pagaliau pradėjo kalbėti, išmoko skaičiuoti, skaityti, rašyti ir įgijo reikiamus įgūdžius. Nepaisant to, kaip prisipažino pati Oksana, jai nepavyko visiškai atsikratyti šuns įpročių. Pavyzdžiui, jei kas nors ją įžeisdavo ar įskaudindavo, Oksana imdavo garsiai ir agresyviai loti arba įkasdavo. Be to, buvusi mergaitė šuo vis dar atsiliko psichine ir protine raida nuo savo bendraamžių.

Nepaisant to, kad Oksana aiškiai suprato žmonių kalbą, ji visada  atsakydavo į visus klausimus labai trumpai: „taip“ arba „ne“. Po to išmoko bendrauti.

• Kai pamatau nepažįstamus žmones, pradedu loti, – neslepia Oksana
• O kodėl tu taip darai? – paklausė žurnalistas.
• Todėl, kad aš nesu žmogus.
• O kas tu esi?
• Esu tvarinys.
• O kas yra tvarinys?
• Tvarinys – tai gyvūnas.
• Tai gerai ar blogai?
• Gerai, – atsakė Oksana.

Bet iki šiol taip ir liko neaišku, kodėl tiek metų niekas iš kaimynų  neskambino pavojaus varpais ir nesikreipė į atitinkamas valdžios institucijas.

Baigusi internatą mokyklą, Oksana iš pradžių norėjo grįžti pas savo tėvą, kuris jautėsi kaltas, atgailavo ir neprieštaravo, kad dukra gyventų pas jį. Tačiau mergina persigalvojo ir apsigyveno neuropsichiatrinėje internatinėje mokykloje, esančioje Odesos regione. Dabar 35-erių Oksana ten prižiūri arklius ir karves.

Oksanos tėvas jau seniai turi kitą šeimą, nes pirmoji žmona (Oksanos motina) mirė nuo alkoholizmo. Bet vyras nenori prisiminti savo vyresnės dukters Oksanos.

• Nežinau, gyveno ji ar negyveno šuns būdoje, gal gyveno, o gal ir negyveno, – sunkiai apversdamas liežuvį aiškino tėvas.

Paviešinus šią istoriją visoje šalyje, Oksana  net sulaukė vaikino, vardu Fiodoras, dėmesio.

• Aš nesikandžioju ir ant nieko nepuolu, – sako Oksana. – Vis dėlto būna, kad jie mane labai stipriai užknisa.

Ir nuostabiausia, kad Fiodoras pasipiršo Oksanai. Vaikinas dirba Kazanės gamykloje. Sakė pamatęs Oksaną per televiziją  ir įsimylėjo ją.  Po to paskambino merginai, o vėliau laiške prisipažino apie savo meilę. Fiodoras jau tris kartus buvo nuvykęs į pasimatymą su Oksana.

• Pirmą kartą išleidau kelionei savo pusės metų atlyginimą. Antrą kartą paėmiau paskolą, – prisipažįsta Fiodoras.

Bet Oksana Malaja nepriėmė Fiodoro pasiūlymo ir nesutiko tapti jo žmona. Mergina žurnalistams paaiškino, kad jaunikis netiko jai pagal ūgį.

Labiau išsivystę nei paprastai žmogus, bet ilgai negyvena

„Anksčiau vaikus atrasdavo miškuose ir juos auklėjo žvėrys. Dabar mauglius galima sutikti ir miestuose – valkataujančių gyvūnų bandose. Tokie vaikai paprastai būna agresyvūs, impulsyvūs. Juose daug pykčio, neapykantos, žiaurumo. Jie elgiasi neadekvačiai“, – sako amerikiečių mokslininkas Douglas Candlandas, daug metų tyrinėjantis vaikus mauglius. Anot mokslininko, vaikai maugliai būna labiau išsivystę nei paprastai žmogus, bet maugliai neišgyvena ir 40 metų. D. Candlando tvirtinimu, pirmas mauglis vaikas užfiksuotas 1681 metais Vokietijoje. Po to Prancūzijoje ir dabartinėje Čekijoje.

Prieš kiek laiko profesorius  nuskrido į Ugandą, kur irgi susitiko su tokiu vaiku. Dabar jau 13 metų berniuku Johnu Sebunia. Kai berniukui buvo šešeri metai, tėvas jo akyse nušovė mamą. Johnas iš išgąsčio pabėgo iš namų. Praėjus ketveriems metams to kaimo gyventojai pastebėjo kažkokį keistą gyvūną, tupintį ant medžių kartu su beždžionėmis. Pradžioje galvojo, kad leopardas.

• Mes ne iš karto supratome, kad tai ne leopardas, o žmogus, – pasakojo viena kaimo gyventoja. – Priėjome arčiau ir norėjome jį nukelti, bet beždžionės ėmė jį ginti. Tada pasiėmiau pagalį ir priverčiau jas atsitraukti. Ir mes paėmėme berniuką.

Berniukas buvo panašus į pusiau žmogų ir į pusiau beždžionę, kurį pradžioje laikė uždarę daržinėje. Moterys pagalvojo, kad jis yra labai purvinas, daug laiko nesiprausęs, bet paaiškėjo, kad berniuko visas kūnas buvo apaugęs tankiais ir vešliais plaukais „kailiu“.

Bet Johnui grįžtant į žmogišką gyvenimą, „kailis“ pamažu nunyko ir liko lygi oda. Dabar paauglys neblogai mokosi ir šoka nacionaliniame ansamblyje. Specialistai tvirtina, kad Johnui pavyko grįžti į normalų gyvenimą.

„Maugliai  vaikai paprastai nebesugeba atsikratyti gyvūno savybių ir elgesio. Dažniausiai jų sėkmės rezultatas būna įprasta dresiruotė, – sako profesorius Douglas Candlandas. – Ugandos berniuko atvejis – unikalus, nes jis sugebėjo grįžti į normalų žmonių gyvenimą”.

Bet kaip ir dauguma vaikų mauglių, Antonas taip pat negali atsikratyti katiniškos prigimties. Iki šiol, kiek pavaikščiojęs ant dviejų kojų, ima grakščiai lakioti ir šokinėti keturiomis kaip katė.

Praėjus keleriems metams gydytojai paskelbė savo išvadas ir apie Oksaną. Nepaisant pedagogų ir medikų pastangų, mergina pamažu degraduoja. Ji jau pamiršo tai, ko jos mokė. Nepadėjo ir mėginimai išmokyti  merginą siuvėjos amato. Tik niekur nedingo Oksanos šuniški įgūdžiai. Kai tik pasitaiko proga, ji keturiomis išlekia į kiemą palakstyti.

• Ką veiki laisvu laiku, kai nieko nereikia daryti? – paklausė žurnalistas.
• Amsiu ir loju.
• Tikrai?
• Tikrai, garbės žodis, – atsakė Oksana.

Saša Sabelnikovas taip pat savo kailiu patyrė, kad būti žmogumi – nepaprastai sunkus mokslas.

Tai suprasti žmogui, kuris save laiko gyvūnu, yra labai sunku. Kas dedasi mažojo mauglio širdelėje – tai ir yra pati didžiausia paslaptis.

 

 

Šalytinis: YouTube/Telekanalas 1+1, NTV, stop kadrai