sniegopilys.lt
Šveicarija. Nedidelis Saint-Sulpice miestelis, esantis vakarinėje Lozanos rajono dalyje. Kanadietis Matthiasas Scheppas ir iš Italijos kilusi Irina Lucidi susituokė 2004 metais. Po kiek laiko pora susilaukė nuostabių dvynukių: Alessios ir Livios. Abu tėvai myli savo dukras, negaili joms dėmesio, rūpinasi. Tačiau sutuoktiniai pradeda vis dažniau konfliktuoti ir 2010 metais Irina Lucidi nusprendžia, kad neįmanoma išgelbėti šeimos. Bet moteris net baisiausiame sapne nesapnavo, kas jos laukia, priėmus tokį sprendimą…
Motina niekada netrukdė vyrui susitikinėti su dukromis
2010 metais sutuoktiniai išsiskyrė: Mathiasas Schappas liko šeimos name, o Irina su dukrelėmis, kurioms tuo metu buvo 5 metai, persikėlė gyventi į kitą namą, esantį tame pačiame miestelyje.
Bet sutuoktiniai ir toliau palaikė gana draugiškus santykius. Skandalų vengė. Tuo metu jie dirbo vadybininkais vienoje didžiulėje pasaulio kompanijoje. Žinoma, ir tai įpareigojo kontroliuoti savo emocijas bei reikiamai elgtis viešumoje. Mat Matthiasas pasižymėjo gana impulsyviu charakteriu: buvo karštakošis, galėjo nepagalvojęs ką nors pasakyti, bet jis niekada neparodė agresyvumo ar net žiaurumo.
Irina taip pat niekada netrukdė vyrui susitikinėti su dukromis. Matthiasas buvo „sekmadieninis“ tėtis. Ne tik išeigines, bet ir atostogas jis stengėsi praleisti su savo dukrelėmis.
2010 metais jis taip pat turėjo su jomis praleisti beveik mėnesį atostogų. Kad jis buvo rūpestingas ir mylintis tėvas niekada neneigė ir mergaičių motina. Be to, Matthiasas, matydamas, kad šeima griūva ne kartą mėgino atstatyti santykius. Irinai sakė neįsivaizduojantis gyvenimo be jos ir savo dukrelių. Ir buvo pasiryžęs keistis. Bet Irina buvo nusiteikusi ryžtingai ir norėjo skirtis. Todėl galima tik spėlioti, kokius tada jausmus išgyveno Matthiasas. Jis nekėlė skandalų, negrasino ir negąsdino, bet kaip vėliau nustatys policija, ėmė galvoti kaip vis dėlto būtų galima išspręsti šią problemą. Kol galų gale pradėjo regzti savo planą, kurio niekas nesitikėjo iš tokio normalaus ir adekvataus žmogaus.
2011 metai. Sausio 29 diena. Penktadienis. Matthiasas atvyko pas buvusią žmoną pasiimti dukrelių, su kuriomis, kaip visada, turėjo kartu praleisti savaitgalį. Jie susitarė, kad mergaitės turi būti namuose sekmadienį vakare. Bet atėjus sekmadienio vakarui, Irina sulaukė iš buvusio sutuoktinio pranešimą, kad Livia ir Alessia grįš į namus pirmadienio ryte. prieš pat mokyklą. Tuo metu mergytėms jau buvo šešeri metai ir jos lankė pradinės mokyklos parengiamąją klasę.
Irinai nepatiko įprasto susitarimo nesilaikymas. Be to, reikėjo mergaites suruošti į mokyklą, išmaudyti jas, ištrinkti galveles, o pirmadienio rytą tai jau nebus galima padaryti. Todėl moteris iš karto pamėgino prisiskambinti savo buvusiam vyrui ir paprašyti, kad mergytės būtų atvežtos sekmadienį vakare. Vyras atsiliepė, bet kalbėjo gana keistu, kiek prislopintu balsu ir neišklausęs iki galo žmonos monologo bei priekaištų, pasakė, kad padarys taip, kaip jis parašė SMS, pridūręs, kad ginčytis neturi laiko. Be to, jis dabar yra vieno savo bičiulio kompanijoje ir nenori, ir negali daugiau kalbėti šia tema. Kai Irina mėgino sužinoti, kur dabar yra jos vaikai, vyras išjungė telefoną.
Po to Irina vėl mėgino jam prisiskambinti, bet vyras daugiau nebeatsiliepė. Tuo metu moteris suprato, kad gali nutikti kažkas baisaus. Bet pradžioje nusprendė pati nuvykti ten. Moteris sėdo į mašiną ir išvyko ieškoti vyro su vaikais pas draugus, pažįstamus, galvodama, kad jie yra ten. Nuvyko ir į Matthiaso namus, kur ji aptiko gana keistą vaizdą. Namuose buvo betvarkė. Vaikų lovelės nepaklotos, o jų daiktų nėra. Motina nustebo, kad vaikų mėgstami žaisliukai liko. Moteris suprato, kad buvęs vyras pagrobė vaikus ir kažkur dingo. Ji paskambino į policiją ir praėjus kelioms valandoms, per Šengeno informacijos sistemą Interpolas išsiuntinėjo duomenis į 180 pasaulio šalis.
Apklausus kaimynus paaiškėjo, kad paskutinį kartą Alessią ir Livią matė ryte, sausio 30 dieną. Po to mergaitės buvo susodintos į tėvo mašiną ir jie kažkur išvažiavo. Bet Šveicarijos policija nė sekundei neabejojo kad reikia kuo greičiau vaikus ieškoti. Todėl vos gavę informaciją apie dingusias mergaites, šalies teisėsaugos institucijos išsiuntė paklausimus į gretimas šalis. Ir jau vasario 1 dieną buvo sudarytas operatyvinis štabas, į kuri įėjo 30 specialistų, dingusių mergaičių paieškoms.
Norėjo suklaidinti policininkus, nes ir toliau nuolat mėtė pėdas
Abiejų tėvų namai buvo kruopščiai apieškoti. Apklausti visi kaimynai. Netrukus paaiškėjo, kad mieste vaikų nėra. Taip pat paaiškėjo kad vaikai buvo išvežti vyro juodos spalvos automobiliu „Audi A-6“. Tada mėgino atsekti kelią, kuriuo jie važiavo. Policija pirmiausiai apklausė degalinių darbuotojus dėl šio automobilio. Ir pamažu paaiškėjo maršrutas, kuriuo važiavo tėvas su dukterimis.
Paaiškėjo, kad pradžioje jis užvažiavo į vieną mažą miestelį, prie Ženevos ežero. Maždaug pusvalandis kelio nuo jų namų. Prie šio ežero krantų buvo prišvartuota keletas valčių ir katerių, kurios priklausė tai kompanijai, kurioje ir dirbo sutuoktiniai. Matthiasas galėjo į jas patekti. Bet kokiu tikslu jis ten važiavo ir ką jis ten veikė, policijos pareigūnams buvo paslaptis. Policininkai apėjo visus katerius, bet nerado jokių pėdsakų, kad ten galėjo būti vaikai. Ežeras buvo apžiūrėtas iš oro. O tai, kad Matthiasas buvo tame miestelyje, pavyko nustatyti pagal jo telefono signalą. Po to paaiškėjo, kad vyras iš miestelio pasuko Prancūzijos link. Jo kelionė buvo užfiksuota pasienyje su Prancūzija, kai kirto sieną ir įvažiavo į kaimyninę šalį.
Vėliau atsirado ir liudytojai, kurie patvirtino, kad tą sekmadienį, sausio 30 dieną jie matė vyrą su mergaitėmis. Tačiau toliau Šveicarijos policija pametė Scheppo ir jo dukterų pėdsakus.
Ir tik praėjus kiek laiko, iš Prancūzijos policijos atskriejo pranešimas, kad vakare, sausio 31 dieną vyrą matė Marselyje. Bet jis buvo vienas ir apsilankė vienoje kelionių agentūroje, kur įsigijo tris bilietus į keltą, vykstantį iš Marselio į Propriano miestą, Korsikos saloje.
Būtent Marselyje įvyko dar vienas įdomus dalykas. Vyras iš penkių bankomatų išsiėmė gana didelę sumą šeimos pinigų – 7,5 tūkst. Eurų. Po to policija paviešino Scheppo nuotrauką, kurią užfiksavo bankomatų stebėjimo kameros, kai jis ėmė pinigus.
Pareigūnai svarstė, kodėl vyras išsiėmė pinigus iš penkių skirtingų bankomatų, o ne vieno. Gal norėjo suklaidinti policininkus, nes ir toliau vyras nuolat mėtė pėdas.
Nors Korsikos sala yra kurortas, garsėjantis savo nepaprasto grožio paplūdimiais, bet tai ir viena labiausiai kalnuotų vietovių. Dar būdamas Marselyje Matthiasas išsiuntė atvirutę Irinai, kur parašė, kad negali gyventi be jos ir vaikų. Moteris tą atvirutę gaus, kai jau nebebus jokių galimybių ką nors pakeisti.
Anksti ryte, sausio 31 dieną vyras sėdo į keltą. Ten pat buvo pakrautas ir jo automobilis.
Vėliau Irina papasakos policijai, kad prieš kelerius metus jie lankėsi su visa šeima Korsikoje, kur atostogavo. Tada jie aktyviai keliavo ir poilsiavo, išmaišę vietovę skersai ir išilgai. Ir liko labai šiltai prisiminimai iš to, ką pamatė. Be to, vyras puikiai pažinojo Korsikos salą, kadangi gana dažnai vykdavo ten į komandiruotes.
Vasario 1 dieną, antradienį Matthiasas Scheppas išsilaipino saloje. Kad tuo metu mergaitės dar buvo su tėvu patvirtino ir tai, kad juos matė vienas vietos gyventojas. O štai toliau, pabuvęs tik vieną dieną saloje, vyras savo automobiliu nuvyko ir nusipirko bilietus į kitą keltą, vežantį į Neapolį, Italiją.
Bet jau tą patį vakarą Scheppas palieka salą jau vienas, be dukterų ir jis plaukia keltu ne atgal į Marselį, iš kur ir atvyko, bet į Neapolį. Iš ten vyras išsiunčia Irina 4 tūkst. 400 Eurų. Vėlgi, nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas poelgis: išsiimti pinigus, o po to dalį jų išsiųsti. Ką jis veikė su likusiais pinigais. Be to, iš Neapolio vyras išsiuntė dar vieną laišką žmonai. Jau paskutinį. Moteris laišką gavo vasario 3 dieną, ketvirtadienį. Tą pačią dieną vyrą pastebės vieną, vakarieniaujantį restorane. Po to jis vėl sėdo į automobilį ir nuvyko maždaug 250 km. nuo Neapolio miesto. Geležinkelio stotyje, automobilių mokomoje aikštelėje pasistatė savo mašiną, nuėmė navigatorių ir kartu su juo puolė po atvažiuojančiu traukiniu.
Tą patį vakarą, 22.25 val. vyro kūną aptiko vietos policininkai. Kišenėje atrado sulaužytą navigatorių ir 100 Eurų. Kur prapuolė dar apie 3 tūkst. Eurų, taip ir liko neaišku. Bet svarbiausia – kur mergaitės?
Jo laiškas buvo savotiškas laidotuvių maršas
Apie vyro tragišką žūtį Irina sužinojo perskaičiusi internete. Tai buvo jai didžiulis smūgis, nes tirpo viltis atrasti dukreles. Visi paskutiniai vyro poelgiai buvo sveiku protu nesuvokiami ir nepaaiškinami. Pradžioje susidarė įspūdis, kad jis veikė chaotiškai, impulsyviai ir nelogiškai. Bet labiau įsigilinus į įvykio aplinkybes paaiškėjo, kad jo poelgiai buvo iš anksto apgalvoti. Jei pradžioje buvo galima pamanyti, kad išsiimti pinigai buvo reikalingi norint pradėti gyvenimą naujoje vietoje su vaikais, tai jų dalies grąžinimas žmonai paneigė šią versiją. Be to, Irina turėjo vilties, kad išimti pinigai vyrui buvo reikalingi auklei nusamdyti Patikrinus jo kompiuterį, paaiškėjo, kad jis baisius dalykus pradėjo planuoti dar sėdėdamas namuose, kol vaikai buvo su motina. Be to, atstačius ištrintą vyro informaciją, paaiškėjo, kad ir kelionę į Korsikos salą jis planavo iš anksto, ištyrinėjęs kelionės maršrutą bei keltų laiką.
Tyrėjai spėliojo, kad greičiausiai tokį pasitraukimo iš gyvenimo būdą jis pasirinko kaip labiausiai sau priimtiną. Bet, nepaisant to, stengėsi sumėtyti savo ketinimų pėdas. Tai rodo, kad jis sąmoningai sunaikino navigatorių, pagal kurį policininkai būtų galėję atkurti visą jo judėjimo maršrutą. Taip pat paaiškėjo, kad jam buvo labai svarbu, jog niekas negalėtų atsketi, kur jis paliko mergaites.
Sužinojusi, kad vyras žuvo, Irina puolė į neviltį. Nes galvojo, kad savo mergaičių daugiau niekada nebepamatys. „Kodėl jos ne su tėvu? Kur jos dabar?“, – galvojo moteris. Ir nerado nei vieno atsakymo į šiuos klausimus. Ji daug kartų skaitė savo vyro laišką, kurį jis parašė savo mirties išvakarėse. O jo laiškas buvo savotiškas laidotuvių maršas. Laiške vyras parašė, kad jis labai gerai pasirūpino, jog jų mergaičių niekas ir niekada neatrastų. Bet moteris nenorėjo tuo tikėti.
Policija taip pat manė, kad kol nebus atrasti kūnai, rusena maža viltis, kad mergaitės yra gyvos.
Šveicarijos ir Prancūzijos policijos pareigūnai pradėjo bendras paieškas tose teritorijose, kur buvo Scheppas su dukromis. Buvo aišku, kad jas matė Korsikos saloje, o toliau jų kelias nežinomas. Sala buvo iššukuota visa: namai, paplūdimiai, kalnai, parkai, net kanalizacijos dangčiai buvo pakelti.
Į Korsikos salą privačiu sraigtasparniu atskrido ir Irina su savo broliu, kuris ją visą laiką palaikė. Moteris vis dėlto turėjo vilties, kad vyras galėjo paslėpti mergaites šioje vietovėje. Ji tikėjosi rasti jas gyvas, bet jų niekur nerado. Užtat netrūko melagingų pranešimų. Žmonės tvirtino matę Scheppą, matė jo mašiną, mergaites, kažkokius žmones su jais, su kuriais kalbėjo vyras. Bet šie duomenys nepasitvirtino. Žinia, bet koks melagingas pranešimas suteikia artimiesiems vilčių. Be to, kiekvieno pranešimo patikrinimui buvo gaištamas ir taip brangus laikas bei atitraukdavo policininkų dėmesį nuo labai svarbių detalių. O Irinai teko išgyventi dvejopus jausmus: moteris tai jau atsisveikindavo mintyse su dukterimis, tai vėl jas apkabindavo, kai išgirsdavo vilčių teikiančių žinių.
Tuo tarpu pareigūnai ėmė dvejoti, ar mergytės apskritai išvyko iš Šveicarijos.
Bet iki šiol taip ir nerado vaikų. Daugelio liudininkų parodymai prieštarauja vienas kitam ir jų neįmanoma patikrinti. Svarbiausia, neįmanoma suprasti to žmogaus tokio elgesio tikrosios priežasties ir motyvų. Kodėl jis taip pasielgė? Nužudyti savo artimiausius žmones ir nusižudyti. Kas tai – egoizmas ar tai, kad negalėjo gyventi be mylimo žmogaus? Kaip iš anksto atspėti ir sužinoti, kad kadaise buvęs protingas žmogus, rūpestingas šeimos galva gali pavirsti žvėrimi, žudiku, monstru. Ir kas dėl to kaltas? O jei Irina nebūtų išsiskyrusi su juo, būtų išvengusi šios baisios tragedijos? O gal geriau eiti už pavadėlio žmogui, kuris yra pasirengęs atimti iš jūsų patį brangiausią?
Vytautė Jogailaitė
