Jurijus, nepaisant to, kad jis pats buvo 17 metų vaikinas, nusprendė bet kokia kaina tapti jo tėvu. Įvaikinti jis prašė savo mamos, tačiau planas žlugo: nepavyko gauti tėvo sutikimo. Asmeninio albumo nuotrauka

Įvaikinti vaiką nėra lengvas sprendimas. Padėtis dar keblesnė, jei būsimasis įtėvis yra nesusituokęs vyras, o be viso kito – dar ir studentas. Jurijaus Zinčuko istorija įrodo, kad nieko nėra neįmanomo, ir jei jau gyvenime sutikote „savo“ vaiką, būtinai turite už jį kovoti. Net jei tai kupina pašalinių žvilgsnių pasmerkimo ir ar net  gresia pašalinimas iš universiteto, ar atleidimas iš darbo, rašo kulturologia.ru.

 

Nusprendė bet kokia kaina tapti jo tėvu

Jurijus Zinčukas vaikystę ir jaunystę praleido kaime, netoli Donecko. Kai atėjo laikas galvoti apie būsimą karjerą, jis sumanė studijuoti VGIK (Visasąjunginis valstybinis kinematografijos institutas) ir tapti kino režisieriumi. Tiesa, likimas lėmė kitaip: vietoj teatro jis atsidūrė medicinos mokykloje, į kurią kaip tik ėjo būrys studentų. Norinčių studijuoti šią specialybę neužteko, tad priėmė visus, net ir tuos, kurių mokyklos baigimo atestate buvo gana žemi pažymiai.

Studijuoti Jurijui buvo lengva, jis su susidomėjimu praktikavosi ligoninės vaikų skyriuje, kol pradėjo pastebėti, kad vienas iš vaikų aiškiai parodė jam ypatingą malonę. Berniukas, vardu Serioža, buvo gydomas palatoje su kitais vaikais, kurių atsisakė tėvai. Tačiau Jurijus, nepaisant to, kad jis pats buvo 17 metų vaikinas, nusprendė bet kokia kaina tapti jo tėvu. Įvaikinti jis prašė savo mamos, tačiau planas žlugo: nepavyko gauti tėvo sutikimo.

Atskirai reikėtų pasakyti, kad Jurijaus tėvas vedė asocialų gyvenimo būdą. Kartą susižeidė dirbdamas kalnakasiu, galiausiai neteko darbo ir pamažu virto alkoholiku. Kai jis buvo išsiųstas gydytis, Jurijaus šeima persikėlė gyventi  į Magadano sritį. Čia, Šiaurėje, jo žinios pravertė kaip niekur kitur. Kaime, kuriame Jurijus apsigyveno, trūko gydytojų, jis pasirinko gydytojo pareigas vaikų darželyje (jautė meilę vaikams) ir papildomai dirbo kaimo ligoninėje sanitaru.

Po to Jurijus įstojo į Chabarovsko institutą, kur mokėsi akušerijos specialybės. Tačiau atlikdamas praktiką susirūpino, kad, deja, vien  teorijos nepakanka. Kol  vieną dieną atsitiko taip, kad teko priimti gimdymą darbo vietoje. Po to vyras prisipažino, kad tą akimirką buvo baisu, tačiau naujos gyvybės gimimo procesas jį taip sužavėjo, jog nulėmė būsimą profesiją. Ir jam pavyko.

Taip atsitiko, kad viena iš gimdančių moterų paliko kūdikį, pabėgusi iš ligoninės. Jurijus bet kokia kaina nusprendė tapti jo tėvu. Norėdamas tai padaryti, jis konsultavosi su advokatu, pasiūlė nelaimingajai motinai nedelsiant sudaryti fiktyvią santuoką ir išsiskirti, paliekant vaiką jam.  Tokiam poelgiui pritarė draugai ir artimieji, tačiau universitete prasidėjo persekiojimas. Į studentų bendrabutį, kur Jurijus gyveno, nuolat ateidavo inspektoriai, stebėdavo, kokiomis sąlygomis gyvena kūdikis, tačiau priežasčių atimti jį nebuvo. Jį net bandė apkaltinti vaiko vagyste, norėta kreiptis dėl pašalinimo iš universiteto, bet Jurijus visada buvo pasiruošęs pateikti dokumentus, kurie visus kaltinimus sudaužė į šipulius.

 

Ji buvo pasiruošusi imtis mamos vaidmens

Kai paaiškėjo, kad Jurijus puikiai atlieka jauno tėvo pareigas, apie jį net parašė iš pradžių vietinis laikraštis. Po to straipsniai ir interviu iš Chabarovsko, kuriame gyvena vienišas tėtis, tarsi iš gausybės rago pasipylė ir kituose sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Netrukus Jurijus susipažino su mergina, kuri buvo pasiruošusi imtis mamos vaidmens. Pamačiusi rūpestingą tėtį, ji pati pasisiūlė ištekėti už jo. Žinia, kad Jurijus sugrįžo į universitetą su vestuviniu žiedu ant piršto tapo tikra sensacija.

Antrąjį sūnų Jurijus įsivaikino po daugelio metų, kai su šeima jau buvo persikėlęs gyventi į Donecko sritį. Iki to laiko, be įvaikinto sūnaus Bogdano, šeimoje gimė  ir paties Jurijaus vaikai – sūnus Ruslanas ir dukra Sonia.

Jurijus stačia galva  pasinėrė į darbą, užsiėmė poliklinikos tvarkymu. Kartą jam teko susipažinti su  šeima, kuri tapo „juodųjų maklerių“ auka, praradusi butą. Šioje šeimoje augo paauglys berniukas, su kuriuo Jurijus susipažino iš arčiau ir kurio akys iškart priminė tą patį kūdikį, kurio įvaikinimo teko atsisakyti prieš daugelį metų. Paauglys buvo pasirengęs užmegzti ryšį, o netrukus Jurijus padarė viską taip, kad  ištrauktų jį iš alkoholikų tėvų  ir parsivežtų į savo namus.

Tiesa, Jurijus turėjo sunkius santykius su antruoju įvaikintu sūnumi Saša. Vaikinas bandė palikti jį įvaikinusią šeimą ir gyventi savo malonumui. Tėvas net turėjo imtis griežtų priemonių. Šis metodas pasiteisino: Saša suprato, kad negali būti abejingas diena iš dienos jį prižiūrintiems ir globojantiems žmonėms.

Dabar Jurijus Zinčukas su šeima gyvena Kijeve. Jis džiaugiasi, kad kažkada nepabijojo prisiimti atsakomybės už įvaikintų sūnų auginimą. Padėti kitiems yra jo pašaukimas. Šios taisyklės jis nuolat laikosi tiek darbe, tiek gyvenime. Už tai gavo apdovanojimą – stiprią ir draugišką šeimą. Jurijus Zinčukas visą gyvenimą dirbo medicinos srityje.

Asmeninio albumo nuotraukos

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą