sniegopilys.lt
Tai įvyko 2001 metais Kolumbijoje, visų šventųjų išvakarėse. Baruose ir kavinėse netrūko ir išgėrusių žmonių. Du paaugliai – Raynas Fergusonas ir Charlesas Ericksonas kurie mokėsi toje pačioje mokykloje taip pat užsuko į barą, kur vyko Helovino vakarėlis.
„Aš norėjau, kad man brolis tiesiog pasilinksmintų ir smagiai praleistų laiką, – sako Rayno sesuo Kelly Ferguson. – Bet visiems kartu nuėjus į barą, ten mes ir išsiskyrėme, kadangi aš buvau su savo kompanija, o jis su savo. Tiesiog padėjau broliui ir jo draugui įeiti į barą, pamelavusi kiek jiems metų, kadangi tuo metu jis dar buvo nepilnamečiai“.
Nužudytojo gyvenime buvo du svarbiausi dalykai – darbas ir šeima
Laikraščio „Columbia Daily Tribune“ pastatas tik pusantro kvartalo nuo to baro. Mat dar tą patį vakarą paaiškėjo, kad nužudytas šio laikraščio darbuotojas, sporto redaktorius Kentas Heitholtas, vos išėjęs iš redakcijos ir spėjęs prieiti prie savo automobilio. Jam buvo smogta geležiniu daiktu per galvą kelis kartus, kol vyras susmuko ir neteko sąmonės. Jį ir pamatė gulintį ant žemės kraujo klane. Ant vyro kaklo buvo aptiktas kraujo pėdsakas nuo smaugimo. Žudiko, sekant karštomis pėdomis, nepavyko rasti.
Kentas turėjo šeimą, labai mylėjo savo vaikus, kurių buvo trys. Tai buvo svarbiausia jo gyvenime – darbas ir šeima.
Bet praėjus dviem metams apie įvykdytą nusikaltimą prakalbo Ryano draugas Charlesas Ericksonas, su kuriuo jis ir buvo bare. Charlesas papasakojo, kad tuo metu, Helovyno naktį jis leido laiką su Raynu „By George“ klube. Vaikinas pasakė tyrėjui, kad jis susapnavo sapną apie įvykdytą žmogžudystę ir po to pradėjo po truputį prisiminti tos nakties įvykio nuotrupas. Tiksliau, Ericksonas pasakė, kad dalyvavo ir Raynas, nužudant leidinio „Columbia Daily Tribune“ sporto redaktorių. Tyrėjas sutriko: bet juk tai buvo sapnas.
Netrukus Raynas Fergusonas bus sulaikytas ir jam pateiktas kaltinimas dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės.
Kaip du gerokai išgėrę paaugliai galėjo įvykdyti tokį sunkų nusikaltimą?
„Aš neįsivaizduoju kaip tas galėjo atsitikti. Du kartus per savaitę mes su sūnumi žaidžiame krepšinį. Ne šiaip sau kokį, o tikrą, kaip profesionalūs krepšininkai, – pasakojo Rayno tėvas.
Tuo metu Rayno tėvai Billas ir Leslie Fergusonai buvo jau išsiskyrę, bet baisi nelaimė ir kaltinimai vėl juos suvienijo ir jie pradėjo nuožmią kovą dėl sūnaus, norėdami įrodyti, kad jis nekaltas.
„Mes netekome žado, viskas paskendo tarsi migloje, kai išgirdome šią žinią, Net į galvą negalėjo šauti mintis kad su mūsų sūnumi galėtų kažkas panašaus nutikti. Tai labai baisu ir liūdna – sakė tėvai.
Bet namiškiai neabejojo, kad buvo paskubėta su išvadomis.
Raynas užaugo Kolumbijoje, Misūrio valstijoje, nedideliame miestelyje, kur branginamos šeimos vertybės ir tradicijos. Tėvas užsiėmė nekilnojamojo turto verslu, motina mokė skaitymo technikos paslapčių. Raynas – tėvų mylimas, linkęs bendrauti, pasitikintis savimi, turintis gerą humoro jausmą paauglys. Gyveno ir mėgavosi gyvenimu. Tėvai sakė, kad su juo niekada neturėjo jokių problemų. Su juo buvo malonu visada bendrauti. Net Kelly galėjo papasakoti apie savo brolį vien gerus dalykus, nors jie retsykiais ir pasipešdavo.
„Jis labai geros širdies, – sakė Kelly. – Aš kaip vyresnioji sesuo dažnai prie jo kabinėdavausi, bet mes visada buvome draugai. Nors brolis ir negalėjo pasigirti puikiais mokymosi rezultatais, bet užtat jam niekada netrūko paauglių merginų dėmesio.
Bet nuo pat pradžių, jau atsidūręs už grotų, Raynas visą laiką tvirtino, kad jis buvo apkaltintas nepagrįstai ir, aišku, tikėjosi, kad artimieji padės jam tai įrodyti.
„Tėvai darė viską dėl manęs, ką galėjo ir aš už tai juos labai myliu“, – sakė Raynas. – Aš džiaugiuosi, kad jie tiki mano nekaltumu“.
2001 metais, kai buvo įvykdyta žmogžudystė, Raynas daug bendravo su Charlesu Ericksonu, savo mokyklos draugu, kuris, kaip ir Raynas, mėgo linksmybes.
Helovino vakarą Kelly pasiūlė vaikinams praleisti kartu vakarą šokių klube. Buvo daug žmonių, visi pasipuošę Helovino kostiumais, linksminosi.
Tuo metu, per daugiau nei kvartalą nuo to baro, leidinio „Columbia Daily Tribune redakcijoje sporto redaktorius Kentas Heitholtas neretai užsisėdėdavo iki vėlumos. Ir Helovino naktis nebuvo išimtis. Išėjęs iš redakcijos, jis pasuko į automobilių stovėjimo aikštelę, ruošėsi sėsti į mašiną ir važiuoti namo.
Vyras visada mašinoje vežiojosi maistą katėms, padėtą ant keleivio sėdynės. Mat Kentas mėgo maitinti benames valkataujančias kates. Jis kasdien paberdavo kačių pašaro automobilių stovėjimo aikštelės pašonėje.
Tą dieną Kentas dar spėjo pamaitinti kates, bet namo nebegrįžo. Namiškiai jau miegojo, kai į duris pabeldė policininkai. Jie pasakė žmonai, kad su jos vyru nutiko didelė nelaimė.
Po to nužudytojo šeima priglaudė savo namuose vieną benamę katę, kurią Kentas paskutinį kartą pamaitino žmogžudystės dieną.
„Jei tėvas maitino katę, rūpinosi ja, vadinasi, ji ir mums nėra svetima“, – dabar sako Kento duktė.
Policininkų klausinėjami, kolegos sakė, kad Kentas buvo draugiškas, taikaus ir ramaus būdo žmogus. Jis buvo tarsi didelis pliušinis meškinas, visą laiką šypsojosi. Jo ūgis – 190 cm. ir svėrė 148 kg. Todėl visada galvojo, kad kas benutiktų, bet jis tai tikrai sugebės apsiginti. Užtat negalėjo net įsivaizduoti, kad atsirastų bent kokia nors priežastis jį nužudyti. Visi kolegos jį gerbė ir mylėjo.
Kentą aptiko negyvą prie jo mašinos. Vyras buvo labai stipriai sumuštas kažkokiu buku daiktu. Ir kai jis jau gulėjo be sąmonės ant žemės, pasmaugtas jo paties diržu.
Pradžioje policininkai kažkodėl slėpė informaciją apie Kento diržą. Bet vėliau šis daiktas byloje bus vienas svarbiausių įkalčių. Bet policijos pareigūnai aptiko ir kitų svarbių įkalčių: kruviną bato atspaudą ir išpeštus nežinomo asmens plaukus Kento rankoje. Vyro piniginė buvo nepaliesta. Bet raktai ir laikrodis prapuolė.
Anot pareigūnų, vienas nusikaltimų motyvų galėjo būti apiplėšimas, bet šiuo atveju tai nebuvo tipinis apiplėšimas.
Vis dėlto policija atrado už ko užsikabinti. Vienas liudytojų, paskambinusių bendruoju pagalbos telefonu pasakė, kad prieš minutę ten buvo du vaikinai. Tiksliau kiemsargis pastebėjo du jaunus vyrus, nubėgančius iš nusikaltimo vietos. Beveik tuo pačiu metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas. Bet jis negalėjo jų apibūdinti.
Tyrėjus apsunkino ir tas faktas, kad nusikaltimas buvo įvykdytas per Helovino šventę. Kai dauguma vaikščioja „krauju“ išteptais drabužiais.
Papasakojo draugams susapnavęs sapną apie prieš kelerius metus įvykdytą žmogžudystę
Praėjo dveji metai, bet šis nusikaltimas dar nebuvo atskleistas. Nebuvo nei vieno įtariamojo. Policininkai vis dar tikėjosi, kad kas nors paskambins ir praneš, norėdamas „atsikratyti nuodėmės“. Tuo tarpu nužudytojo artimieji jau buvo beveik susitaikę su tuo – kad žudiko taip ir nepavyks rasti.
Bet 2004 metais sausio mėnesį policininkus pasiekė informacija, kad vienas žmogus papasakojo savo draugams neseniai susapnavęs sapną apie prieš kelerius metus įvykdytą žmogžudystę. Tyrėjai buvo įsitikinę, kad tai ir yra tas žmogus, kuris jiems padės atskleisti nusikaltimą.
Tai buvo Charlesas Ericksonas, kuris pasakė, kad nusikaltimo bendrininkas – Raynas Fergusonas. Nors tie vaikinai net nebuvo tarp įtariamųjų. Pasak prokuroro, tiek Chuckas Ericksonas, tiek ir Raynas Fergusonas iki tol nebuvo žinomi policijai, nebuvo kuo nors prasikaltę ir juo labiau teisti. Augo aprūpintose šeimose, gerai išauklėti. Nusikaltimo metu jie dar buvo nepilnamečiai, vyresnių klasių moksleiviai. Todėl kam gali šauti net mintis į galvą, kad tokį žiaurų nusikaltimą galėtų įvykdyti du 17 metų paaugliai iš gerų šeimų.
Kai policininkai iškvietė Chucką į apklausą, jis papasakojo tą patį, ką ir savo draugams. Kad nužudė sporto redaktorių Kentą Heitholtą.
- Kur jam smogėte?
- Per galvą.
- Kuo?
- Gelžgaliu. Ir jis iš karto nugriuvo.
Tą pačią dieną abu vaikinai buvo suimti ir tapo įtariamieji.
Nužudytojo duktė sakė, kad niekada nebūtų pagalvojusi, jog tai galėjo padaryti jos bendraamžiai. Ji negalėjo tuo patikėti sužinojusi.
Negana to, Chuckas Ericksonas pasakė, kad nužudyti vyrą buvo Rayno idėja. Tvirtino, kad kai baigėsi pinigai alkoholiui, Raynas ir pasiūlęs ką nors apiplėšti. Taip jie atsidūrė laikraščio „Columbia Daily Tribune“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Nusižiūrėjo auką ir situacija greitai tapo nekontroliuojama. Vaikinas sakė paėmęs iš kažkur gelžgalį ir tvojo juo aukai per galvą kelis kartus. Bet Raynas baigė šį nešvarų darbą: pasmaugė vyrą jo paties diržu.
Kai policijos pareigūnai suėmė Rayną, jo tėvai net negalėjo pagalvoti, kad prireiks advokato.
Vaikinas neneigė, kad buvo klube kartu su Ericksonu ir išėjo kartu iš ten. Bet Raynas primygtinai tvirtino, kad jie iš karto pasuko namo. Todėl sulaikytasis neteko žado, kai jam buvo pateiktas kaltinimas dėl Kento Heitholto nužudymo.
„Aš nieko panašaus niekada nebūčiau padaręs. Tai kažkokia nesąmonė“, – pasakė Raynas tyrėjui.
Vis dėlto pakako vien Ericksono parodymų ir abiem vaikinams buvo pateiktas kaltinimas dėl žmogžudystės.
Tuo tarpu Rayno tėvai laikėsi kitos nuomonės: kad tyrėjai paskubėjo su išvadomis.
„Tiems vaikinams iš policijos paprasčiausiai reikėjo kuo greičiau atskleisti tą nusikaltimą“, – įsitikinęs Rayno tėvas. Vyras galvojo, kad ne tik jo sūnus, bet ir Chuckas nekaltas dėl to nusikaltimo.
Bet jau per kitą apklausą vaikinas kalbėjo visai ką kita:
- Aš daug ko neprisimenu. Neprisimenu.
- Kiek kartų jam sudavei?
- Vieną kartą.
- Iš tikrųjų kelis kartus, – atsakė tyrėjas.
Pasak Rayno tėvo, Chuckas apklausinėjamas apskritai labai mažai ką galėjo pasakyti apie tą nusikaltimą. Todėl tyrėjams teko patiems nuvesti Ericksoną į nusikaltimo vietą ir pirštu parodyti, kaip viskas vyko.
- Tai stovėjimo aikštelė, kur stovėjo pono Kento Heitholto mašina, – aiškino vienas tyrėjų Ericksonui.
Rayno tėvas, peržiūrėdamas vaizdo įrašą, atkreipė dėmesį į tai, kad policininkas ne klausė įtariamojo, kur stovėjo nukentėjusiojo mašina, o pats parodė.
Per apklausą Chuckas paklaustas, kuo buvo pasmaugtas vyras – batų raišteliais ar kuo nors kitu, jis atsakė nežinantis.
Bet tyrėjai Charleso Ericksono susapnuotą sapną ir toliau laikė už gryną pinigą. Ir buvo įsitikinę, kad vaikinas pranešė dėl to, jog jį pradėjo kankinti sąžinės graužatis. Be to, paskatino tai padaryti ir po dviejų metų nuo įvykio pasirodęs straipsnis apie nužudytąjį ir kad vis dar nerasti nusikaltėliai. Ir Chuckas nusprendė prisipažinti policijai. Tuo tarpu draugai jį atkalbinėjo, kad tai buvo tik sapnas ir tikrai neverta dėl to eiti į policiją. Ir pasiūlė pagalvoti iki ryto.
Tuo tarpu Rayno tėvas tvirtino, kad jo sūnui pateikti kaltinimai labai silpni, galima sakyti, be jokių įrodymų, išskyrus vieno liudytojo, jo draugo, su kuriuo linksminosi klube.
- Manau, kad šie „įrodymai“ netrukus subliukš, sūnų pripažins nekaltu ir jis bus išteisintas, – optimistiškai kalbėjo Billas Fergusonas. – Nustebčiau, jei byla pasiektų teismą.
Iš tikrųjų byla jau ėjo į pabaigą ir atrodė, kad tuoj tuoj pasieks teismą, bet netikėtai buvo atkreiptas dėmesys į vieną įrašą per apklausą.
- Viskas vyko kaip per miglą, todėl aš galiu tik įsivaizduoti, kaip sėdžiu jo vietoje ir prigalvoju visokiausių dalykų, – pasakė Chuckas tyrėjui.
Todėl Rayno advokatams kilo mintis, kad tas Chuckas gali būti tiesiog probleminis paauglys, mėgstantis fantazuoti ir išsigalvoti. Ir tokiu būdu bandantis atkreipti į save dėmesį.
Rayno tėvas Billas Fergusonas irgi tvirtino, kad tam turi įrodymų.
Policijos užfiksuotose nuotraukose matyti nusikaltimo vietoje labai daug kraujo. Bet nėra jokių daiktinių įrodymų, susijusių su Raynu ir jo draugu Chucku.
Pasak Billo Fergusono pasamdyto privataus detektyvo, nebuvo jokių daiktinių įrodymų, patvirtinančių, kad Raynas Fergusonas buvo nusikaltimo vietoje. Nebuvo jo nei DNR, nei plaukų, kraujo, batų, pirštų atspaudų. Nieko.
- Neįmanoma įvykdyti ką nors panašaus, neišsitepus krauju, – tvirtino privatus detektyvas.
Mat tyrėjai apžiūrėjo Rayno drabužius, su kuriais jis buvo tą vakarą ir neaptiko jokių kraujo pėdsakų.
Be to, Kentas Heitholtas buvo taip žiauriai nužudytas, kad pradžioje tyrėjai laikėsi užsakomosios žmogžudystės versijos.
Galų gale ekspertai nustatė, kad aptiktas nusikaltimo vietoje kraujuotas bato atspaudas nepriklausė nei vienam iš vaikinų – nei Chuckui, nei Raynui. Taip pat kaip ir plaukų kuokštas, aptiktas nužudytojo rankoje.
Prokuroras neneigė, kad byla bus sudėtinga.
Paklaustas, ar rastas nužudymo ginklas, jis pakartojo klausimą ir atsakė:
- Ne.
Suprantama, tada Rayno tėvui kilo klausimas, jei nėra jokių įrodymų, kodėl prokuroras įsitikinęs vaikinų kaltumu ir buvo tvirtai pasiryžęs privesti bylą iki teismo.
Tėvas buvo įsitikinęs, kad sūnus bus išteisintas
2005 metai, spalio 17 diena. Praėjo beveik ketveri metai nuo nusikaltimo. Tuo metu Raynas Fergusonas ir Charelasas Ericksonas jau leido dienas už grotų.
Raynas pirmasis stojo prieš teismą, o jo draugas Charlesas iškviečiamas į teismo salę kaip liudytojas. Vaikinas patvirtino teisme, kad apiplėšė žurnalistą ir sumušė jį. Paklaustas, o koks buvo Rayno vaidmuo, Ericksonas pasakė, kad jis irgi apiplėšė, o paskui pasmaugė vyrą. Chuckas jau nebebuvo tas prieš pora metų vaikinas, kuris daug ko nežinojo ir neprisiminė. Šį kartą, praėjus keleriems metams, jis jau viską ramiai ir nuosekliai dėstė, kaip įvykdė nusikaltimą.
- Man patiko Rayno idėja ką nors apiplėšti, nes tada buvau jaunas, kvailas ir truputį girtas. Man tada atrodė, kad tai bus kieta, – šypsodamasis kalbėjo Ericksonas.
Po to vaikinas parodė ir kaip jis smogė, ir kaip užsimojo, ir kokiu stiprumu.
- Tuo metu aš greitai viską pamiršau, kas buvo, nes buvau girtas ir nenorėjau nieko prisiminti,- toliau dėstė vaikinas.
Nors dar prieš kelerius metus Ericksonas stebėjosi, kad nelaimėlis buvo pasmaugtas jo paties diržu. Bet klausiamas prokuroro teismo salėje vaikinas tvirtino:
- Taip, taip, buvo pasmaugtas jo paties diržu. Raynas pasilenkė prie Kento, ištraukė jo diržą iš kelnių, apvyniojo aplink aukos kaklą ir pasmaugė.
Ir parodė, kaip Raynas patempė už diržo.
Chuckas taip pat papasakojo prisiekusiesiems, kad kai jis su Raynu pabėgo iš nusikaltimo vietos ir grįžo į klubą, juos matė vienas draugų, kuris pasakė, kad Raynas parodė jam 20 dolerių kupiūrą, kurį radęs užkištą savo piniginėje ir pasakęs: „Štai, pasirodo, aš turėjau pinigų. Be reikalo mes tai padarėme“.
Tuo tarpu Raynas klausėsi Chucko parodymų teismo salėje be jokių emocijų.
Bet nerukus paaiškėjo, kad 21 metų Chuckas Ericksonas jau buvo įrašytas į alkoholikų ir narkomanų įskaitą. Jo draugai patvirtino vaikino nuo priklausomybių gyvenimo būdą. Jis jau buvo teisiamas ir dėl dokumentų klastojimo. Anot advokatų, o tai liudija ir jo polinkį meluoti. Bet Chuckas ir toliau laikėsi savo net ir tada, kai Rayno Fergusono advokatai teismo salėje parodė apklausos įrašus.
- Iš tikrųjų nežinau, ar aš teisingai kalbu, – suglumęs pasakė Chuckas.
- Jūs nežinote, ar tai padarėte?
teismo salėje pakibo tyla. Bet netrukus vaikinas pasakė, kad jį tiesiog užplūdo prisiminimai.
- Tada aš galvojau: „Dieve, aš nužudžiau žmogų. Aš turiu prisipažinti. Aš turiu viską papasakoti. Aš turiu pasakyti, kas dar tai padarė“. Patikėkit, tai buvo nelengva.
Teismo procesas artėja į pabaigą. Raynui gresia kalėjimas iki gyvos galvos, jei jis neįrodys prisiekusiesiems savo nekaltumo. Kita vertus, jei Chucko parodymų nepakaktų prisiekusiesiems, tai teismas taip pat negalėtų pripažinti Rayno kaltu. Todėl buvo labai svarbu, ar Rayno parodymai bus įtikinantys, kad jis nežudė Kento – gero ir nieko dėto žmogaus.
Klausiamas Raynas pasakė, kad jo draugas Chuckas pirmasis užsiminė jam apie Kento nužudymą. – Jis man pasakė, kad tai susapnavo. Aš pasakiau, kad tai nesąmonė ir kad jis daugiau nelįstu man į akis ir daugiau aš jo nemačiau. Aš neturiu ko slėpti. Paprasčiausiai noriu įrodyti teismui, kad esu normalus žmogus ir kad to nedariau.
Skirtingai nei Chuckas, Raynas niekada nekeitė savo parodymų nuo pirmosios jo apklausos policijos skyriuje.
- Manęs ten nebuvo, ko iš manęs norite? – tada sakė Raynas, kurį užfiksavo stebėjimo kameros.
- Ne, buvai – atsakė policininkas.
- Ne nebuvau, – tvirtino vaikinas.
- Mes turime tavo pirštų atspaudus iš nusikaltimo vietos, – sakė tyrėjas.
Nors iš tikrųjų ten nebuvo jokių pirštų atspaudų. Be to, Raynas siūlėsi duoti ir savo pirštų atspaudus, ir DNR, ir praeiti melo detektorių, tvirtindamas, kad tai tik padės įrodyti, jog jo ten nebuvo.
Net ir spaudžiamas tyrėjo ir keturias valandas trukusios apklausos, Raynas tvirtino:
- Nežinau, kiek kartų galiu jums kartoti, kad aš ten nebuvau ir nieko nedariau.
Rayno Fergusono advokatas taip pat pabrėžė teisme, kad jo ginamasis nė karto nepripažino savo kaltės.
- Tai akivaizdu, įtikinamai ir nesuvaidinta, – sakė advokatas.- Tyrėjai išbandė visus savo metodus ir gudrumus, norėdami priversti Rayną pripažinti kaltę. Bet jiems nepavyko tai padaryti, nors ir labai stengėsi.
Bet prokurorai kai įmanydami stengėsi paneigti Rayno versiją.
- Niekada nemaniau, kad būsiu suimtas už nusikaltimą, kurio neįvykdžiau, – sakė Raynas.
„Nežinau, iš kur pas jį tada buvo tiek jėgų, bet skaudu buvo žiūrėti į jį, – dabar sako Rayno sesuo Kelly. – Mes buvome taip arti, beveik šalia, bet niekuo negalėjome jam padėti. Net prisiliesti prie jo negalėjome, kad jis jaustų mūsų palaikymą. Buvo labai baisu. Žinoma, tai mano kaltė, kad aš padėjau praeiti savo broliui ir jo draugui į klubą, nes tada jie dar buvo nepilnamečiai. Jei ne aš, ten jų apskritai nebūtų buvę ir mano brolis nebūtų teisiamas“.
Advokatams pavyko paneigti pagrindinę Ericksono papasakotą istoriją, kuris tvirtino, kad jis su Raynu grįžo į barą po Kento žmogžudystės apie pusę trijų nakties. Mat tą vakarą dirbęs barmenas patvirtino, kad tai neįmanoma buvo, kadangi pagal įstatymą baras dirba iki pusę dviejų nakties.
Bet prisiekusiesiems nedavė ramybės pagrindinis klausimas: kam žmogui prisipažinti tai, ko jis nepadarė? Anot klinikinės psichologės, iškviestos į teismo salę, žmonės gali tikėti tuo, ko jie nepadarė. Jie net gali viską smulkiai apibūdinti, nors iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo. Tai vadinami netikri, suklastoti prisiminimai.
Be to netrukus paaiškėjo, kad tyrėjai patys pakišo Ericksonui daug įvykio detalių. Tai yra papasakojo, kaip viskas buvo.
Nepaisant to, prokuroras atkakliai laikėsi savo pozicijos: Ericksoną pradėjo kankinti sąžinė ir jis nusprendė prisipažinti.
Netrukus paaiškėjo ir tai, kad Ericksonui buvo pasiūlytas sandoris: jei jis prisipažins įvykdęs nusikaltimą, jo bausmė bus perkvalifikuota į antro laipsnio žmogžudystę ir nuteistas 25 metus kalėjimo, o ne iki gyvos galvos. Be to, galės paduoti prašymą dėl išankstinio paleidimo iš įkalinimo vietos mažiau nei po 13 metų.
Penktąją teismo dieną Rayno tėvas žiniasklaidai vis dar tvirtino, kad yra įsitikinęs, jog didžiulis jo šeimai tekęs išbandymas greitai baigsis ir sūnus bus išteisintas.
- Mes visi su nekantrumu laukiame prisiekusiųjų sprendimo ir manome, kad sūnus bus išteisintas, – sakė jis.
Prisiekusiųjų posėdis tęsėsi iki vėlaus vakaro.
– Tai buvo baisiausios valandos mano gyvenime, atrodė, kad daugiau neištversiu, – prisimena Raynas.
21.30 val., po penkias valandas trukusio prisiekusiųjų posėdžio, buvo paskelbtas nuosprendis.
Raynas Fergusonas buvo pripažintas kaltu dėl įvykdytos žmogžudystės ir paprašė teisėjo skirti jam 40 metų laisvės atėmimo bausmę.
Vaikino artimieji neteko žado. Mama ir sesuo puolė į ašaras.
- Mes labai užjaučiame nužudytojo šeimą. Tai buvo puikus žmogus. Bet mano sūnus jo nežudė, – sakė Rayno tėvas.
Kaip bebūtų keista, bet prisiekusieji buvo vieningi – visi įsitikinę, kad Raynas Fergusonas nužudė žmogų. Nors rėmėsi tik vieno liudytojo Charleso Ericksono parodymais ir nepaisant to, kad nebuvo nei vieno daiktinio ar kokio nors kito įrodymo.
Bet tai buvo tik atskaitos taškas, nuo kurio ir prasidėjo Rayno tėvų nuožmi kova dėl teisingumo.
Post scriptum
Prieš kelerius metus Ryanas Fergusonas buvo paleistas iš kalėjimo, kur jis atsėdėjo 10 metų už nusikaltimą, kurio, kaip jis sako, niekada nepadarė.
„Aš žinojau, kad išėjęs būsiu tikrai laimingas žmogus, nes nugalėjo teisingumas ir aš atgavau laisvę, – sakė Fergusonas savo interviu leidiniui „Today“. – Bet tai yra du skirtingi pasauliai – kalėjimas ir laisvė.
Dabar 30 metų Raynas Fergusonas buvo nuteistas 2005 metais kalėti 40 metų už laikraščio redaktoriaus Kento Heitholto sumušimą ir užmušimą. Tada Raynui buvo 19 metų.
Bet 2013 metais lapkričio 5 d. Misūrio Apeliacinis teismas Vakarų apygardoje panaikino apkaltinamąjį nuosprendį dėl nužudymo. Teisėja Cynthia Martin nutarė, kad Rayno Fergusono byla nebuvo teisingai nagrinėjama ir kad „jo nuosprendis nėra vertas pasitikėjimo“.
Mat Fergusonas buvo nuteistas tik remiantis jo vaikystės draugo Charleso Ericksono ir naktinio sargo Jerry Trumpo parodymais. Tai yra 2005 metais Eriksonas pripažino kaltę dėl antrojo laipsnio žmogžudystės ir pirmojo laipsnio apiplėšimo bei paliudijo, kad susapnavo nusikaltimą.
Bet 2012 metais Ericksonas ir Trumpas Žemesniojo teismo teisėjui prisipažino, kad Fergusono teismo proceso metu jie davė neteisingus parodymus.
Praėjus vieneriems metams nuo jo apkaltinimo panaikinimo, Fergusonas buvo pasiryžęs išnaudoti visas savo galimybes.
Po išlaisvinimo Raynas Fergusonas persikėlė iš Misūrio į Floridą, norėdamas būti arčiau su savo artimaisiais, su kuriais atšventė ir tris svarbiausias savo gyvenimo datas. Kai žiniasklaidos atstovai paklausė Rayno, kokios dovanos jis norėtų per savo 30-ąjį gimtadienį, spalio 19 dieną, vyras atsakė:
„Aš turiu savo norą. Tai šeima, draugai ir laisvė ( angl. – family, friends and freedom). Taigi, trys „F“).
Pranešama, kad Rayno Fergusono advokatė Kathleen Zellner pateikė 100 milijonų dolerių vertės federalinį civilinių teisių ieškinį, kuriame prašoma atlyginti ir priteisti žalą iš dabartinių ir buvusių Kolumbijos, Misūrio, Policijos departamento narių ir prokuroro, kuris dabar yra teisėjas, kišenių.
Raynas Fergusonas sako, kad nors ir įgijo patirties teisingumo sistemoje, bet laiką, kurį jis praleido už grotų, sunku pamiršti. „Man tikrai iki šiol sunku apie tai galvoti, – sakė jis. – Nors ir stengiuosi apie tai negalvoti, bet tai neįmanoma. Aš praleidau už grotų gražiausius savo jaunystės metus. Bet niekada nepraradau vilties ir aktyviai sportavau kalėjime“.
Raynas taip pat mano, kad jo istorija yra tik viena iš tūkstančių žmonių, kurie šiuo metu įkalinti dėl neteisėto įsitikinimo.
„Dabar aš turiu galimybę parodyti žmonėms, kad tai vyksta ne tik su manimi, – sakė Fergusonas. – Aš nesu anomalija. Tai vyksta visą laiką“.
Anot Fergusono, socialinė žiniasklaida, ypač „Facebook“, atliko svarbų vaidmenį išleidžiant jį iš kalėjimo ir skleidžiant teisingumą. Ironiška, bet Raynas niekada nebuvo „Facebook“ vartotojas, kol nebuvo paleistas iš kalėjimo.
Dabar Ryanas Fergusonas aktyviai bendradarbiauja su pelno nesiekiančia organizacija „Ava’s Grace“, teikiančia aukštojo mokslo stipendijas vaikams, kurių tėvai ar globėjai yra įkalinti. Kalėjime Raynui knygos rašymas ir sportavimas buvo dvi svarbiausios išeitys. Jis dalyvavo „Spartan“ lenktynėse, o sausio mėnesį išleido knygą pavadinimu „Stronger, Faster, Smarter“ („Tvirtesnis, greitesnis, protingesnis“) – apie tai, kaip įveikti gyvenimo kliūtis.
JAV apygardos teismo teisėja Nanette Laughrey priteisė Raynui Fergusonui 10 milijonų dolerių už padarytą psichologinę žalą, kai šeši buvę Kolumbijos policijos pareigūnai pažeidė pilietines teises ir dėl to 2001 metais Raynas Fergusonas buvo neteisingai apkaltintas dėl leidinio „Columbia Daily Tribune“ sporto redaktoriaus Kento Heitholto nužudymo. Tai yra po 1 milijoną dolerių už kiekvienus metus, kuriuos praleido už grotų ir apie 1 milijoną dolerių advokato honorarams.
Stop kadrai, socialinių tinklų nuotraukos
