sniegopilys.lt
1994 metais Teksaso valstijos policijos departamente suskambėjo telefonas, tačiau balsas tiesiog tylėjo. Nepaisant to, policija išsiaiškino namo, iš kurio buvo skambinta, adresą ir nuvyko tuo adresu. Atvykę jie atrado seną apleistą namą, kuris iš išorės visiškai nieko netraukė, tačiau vos tik policija pateko į namo vidų, kiekvienas savo esybe pajuto, kas yra tikra mistika…
Jis buvo šviesos spindulėlis abiem tėvams
Ši istorija, kaip ir daugelis, prasidėjo nuo meilės ir laimingos šeimos. Olivia Mabel su vyru svajojo turėti didelę šeimą – daug vaikų ir ieškojo tam tinkamos vietos, kur jų vaikai galėtų žaisti laisvai ir bėgioti gryname ore. O paskui visa šeimyna susėstų vakarieniauti ir pasakotų, kaip kiekvienas praleido dieną.
Kai gimė pirmagimis sūnus Aidenas, jie nusprendė nusipirkti namą rančą tykiame Selino mieste, Teksaso valstijoje. Sutuoktiniai galvojo, kad tai bus kone tobula vieta augti jų mažamečiui sūnui. Taip pat bus puiki vieta ir jų būsimiems vaikams.
1983 metais šeima persikėlė į naujuosius namus. Nors jaunieji tėvai ir planavo didelę šeimą, bet pirmuosius septynerius metus jie nusprendė pašvęsti savo pirmagimiui Aidenui. Jis buvo šviesos spindulėlis abiem tėvams, todėl kaip vienintelis vaikas gavo visko, ko norėjo, nes buvo lepinamas.
Nors jaunos šeimos namas buvo didelis, bet didesnę laiko dalį visi praleisdavo didžiuliame kieme ir gamtoje, nes namas stovėjo netoli miško.
1993 metų kovo 13- ąją berniukas kaip paprastai išėjo žaisti į kiemą. Vienintelė jam taisyklė buvo – visada grįžti laiku namo pietums.
Kabantis laikrodis ant sienos rodė 17.30 val., o Aideno vis nebuvo. Tada tėvai – Travis ir Olivia nusprendė, kad sūnus užsižaidė ir nebežino kiek valandų. Taip kartais nutikdavo ir anksčiau, kai berniukas, įsitraukęs į žaidimus, pavėluodavo pietauti.
Sutuoktiniai išėjo ieškoti sūnaus, kol pietūs nespėjo atvėsti.
Bet tą lemtingą dieną šeimą ištiko didžiulė tragedija. Netoli savo namų tėvai aptiko negyvą savo vienintelį sūnų, plaukiojantį veidu žemyn vietos tvenkinyje. Kaip vėliau paaiškėjo, septynmetis berniukas nuslydo nuo šlaito, atsidūrė vandenyje ir nesugebėjo išsikapstyti. Tėvams sūnaus mirtis buvo nepakeliama kančia ir netektis. Po to sutuoktinių santykiai labai pašlijo. Jie atitolo vienas nuo kito, kol galų gale išsiskyrė. Vyras išvyko iš tos vietovės į kitą miestą, norėdamas greičiau pamiršti tragediją ir pradėti naujo gyvenimo etapą.
Bet Oliviai nepavyko pradėti naujo gyvenimo. Po sūnaus mirties moteris liko gyventi tame pačiame name. Bet moteris nustojo eiti į darbą, bendrauti su draugais ir visiškai atsitvėrė nuo išorinio pasaulio. Priėjo iki to, kad ji nekeldavo kojos iš namų. Produktus jai pristatydavo į namus šią paslaugą teikianti viena kompanija.
Kai buvęs sutuoktinis išvyko gyventi kitur, Olivios draugai ne juokais susirūpino dėl moters sveikatos ir būsenos. Moteris niekur nėjo, užsisklendė savyje ir apskritai nieko nebuvo apie ją girdėti. Jie mėgino rašyti jai laiškus, skambinti, ateiti, bet Olivia nenorėjo bendrauti ir neįsileisdavo. Neatsakinėjo ir į laiškus bei skambučius. Vieninteliai, su kuo ji turėjo kontaktų – su žmonėmis iš kompanijos – maisto pristatymas į namus.
Praėjus dar kiek laiko, draugai galvojo, kad Olivia irgi išvyko iš tų namų, nesulaukę iš jos jokios žinutės. Moteris visiškai nutraukė visus kontaktus, jungusius ją su senais pažįstamais, kad nebeprisimintų tos tragedijos, nutikusios su jos šeima.
1994 metais vasario 27 dieną, Selino miesto policijos skyrių pasiekė labai keistas telefono skambutis. Kai budintis atsiliepė, kitame laido gale buvo visiška tyla. Bet praėjus kelioms minutėms, telefonas išsijungė, tarsi skambintojas būtų paprasčiausiai padėjęs ragelį. Po kiek laiko, buvo dar du kartus skambinta. Bet ir vėl niekas nekalbėjo. Tada policininkai atsekė, iš kur buvo skambinta. Išsiaiškino, kad iš Olivios Mabel namų. Policininkai nusprendė pažiūrėti, ar viskas gerai ir pasiuntė patruliuojantį ekipažą.
Rankose ji laikė iš pagaliukų pagamintą savadarbę lėlę
Kai policijos pareigūnai atvyko prie namo, jie pastebėjo keistą dalyką. Namas atrodė, kaip jau seniai apleistas ir jame nebuvo nė gyvos dvasios. O lauko durys buvo jau tiek apaugusios žole, kad jų net neįmanoma būtų atidaryti, nebent tik išlaužti.
Policininkai vis dėlto nusprendė įsitikinti, ar viskas tvarkoje, niekas nepapuolė į bėdą. O gal namo viduje yra įkaitų? Todėl jie nusprendė išlaužti duris, kad galėtų patekti į vidų.
Namo viduje taip pat viskas buvo taip apleista, kad atrodė, jog mažiausiai kelerius metus čia niekas negyveno. Storas dulkių sluoksnis ir pridusęs pelėsiais oras daug ką pasakė. Visas namas buvo baisios būklės, išskyrus vieną kambarį, kuriame gyveno Aidenas. Ten buvo nepaprastai švaru. Visi drabužiai ir daiktai buvo tvarkingai sudėti. Vidury kambario ant supamosios kėdės sėdėjo Olivia Mabel naktiniais marškiniais ir šlepetėmis. Rankose ji laikė iš pagaliukų pagamintą savadarbę lėlę, kuri buvo panaši į mažą berniuką. Ji buvo apvyniota Aideno drabužėlių skiautėmis.
Nuo čia prasideda gana keista šios istorijos dalis. Prieš krėslą buvo įrengtas savotiškas altorius mirusio sūnaus atminimui. Ant grindų paklotos mažos antklodės, ant kurių buvo išdėliotos Aideno nuotraukos, laiškai, kuriuos mama kažkada parašė savo sūnui. Be to, keli jo žaisliukai, gėlės, žvakės ir urna su berniuko pelenais.
Skrodimas parodė, kad tuo metu Olivia jau buvo mirusi daugiau kaip du mėnesius. Bet vienas laiškas, rastas ant stalo, buvo ypatingas. Mat jo data parašyta ta pati, kaip ir atvyko policininkai tą dieną:1994.2.27.
Laiško turinys šokiravo policininkus. Olivios laiške sūnui buvo parašyta: „Mano Aidenai, prašau tavo atleidimo, atleisk man, aš esu labai kalta. Aš neturėjau to leisti. Aš išeinu. Tu neturi teisės mane sulaikyti. Tu piktas ir bjauri esybė. Mama eina pas tave, Aidenai. Tu mano saldus berniuk. Mama myli tave“.
Dauguma daiktų, sudėtų ant „altoriaus“ rodė, kad Olivia pravedė kažkokius okultinius ritualus. Visas altorius buvo apkabinėtas rašteliais, parašytais ant geltono popieriaus ir nesuprantama kalba. Tarp jų buvo ir žodžiai, kaip atkurti ar atgimti. Atrodė, kad Olivia bandė, padedant tai lėlei, atgimti savo sūnui. Panašu, kad moteris pravedė okultinius ritualus, padedančius susigrąžinti mirusius žmones. Viskas, žinoma, labai keista, bet lieka vienas klausimas. Tai kas tada skambino iš tų namų? Jei Olivia jau buvo mirusi daugiau kaip mėnesį, tai kas tada skambino policijai iš jos telefono?
Tuo tarpu policijos pareigūnai, aptikę Olivios palaikus, tvirtino, kad namuose nebuvo jokių ženklų, įrodančių, jog čia būtų buvęs pašalinis žmogus. Visi langai ir durys buvo užrakintos iš vidaus ir policijai reikėjo laužti duris. Be to, telefonas stovėjo kitame kambaryje ir jis buvo visas padengtas storu dulkių sluoksniu. Tai ir įrodymas, kad aparatu nesinaudota jau labai seniai. Ką Olivia vadino laiške pikta ir bjauria būtybe?
Vienas iš policininkų, atvykusių į Olivios namus, Francesco Santiago vėliau prisipažino, kad būdama šiuose namuose, jautėsi labai nejaukiai ir jautė kažkieno buvimą. Net išliko šios pareigūnės interviu įrašas telefonu, kur ji kalba, kad namuose tuo metu galėjo būti piktoji dvasia arba kažkieno šmėkla.
„Ji paprasčiausiai sėdėjo krėsle ir mes nežinojome, kiek ilgai ji taip sėdi. Ji sėdėjo mirusi, o aš jaučiau, kad kampe kažkas stovi. Ir tai buvo labai keista. Ten buvo labai daug fotografijų, asmeninių daiktų, žvakių. Aš nerekomenduoju niekam ten daugiau užeiti. Tiesiog ten yra blogis“, – teigė pareigūnė. O po to gimtąja ispanų kalba pridūrė: „Duok Dieve, kad jūs neatrastumėte to, ko ieškote“.
Niekur ir niekada nejautė tokios stiprios jėgos, kaip čia
Bet žurnalistams mėginant vėl susisiekti su pareigūne, ji pasakė, kad daugiau nenorinti nieko girdėti apie šią istoriją. Ir kad ji priversta buvo išvykti gyventi kitur, į kitą valstiją, palikti darbą, draugų ratą, kad galėtų visiškai pamiršti šią istoriją. Ir paprašė žurnalistų daugiau netrukdyti nei jos, nei jos šeimos narių klausimais apie tą namą.
2005 metais Olivios Mabel istorija vėl iškilo į viešumą, kai žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad to apleisto namo niekas nenori pirkti. Nes tie, kurie įeidavo į vidų, iš karto pajusdavo tarsi jame kažkas būtų. Dėl to namas stovi tuščias jau kelis dešimtmečius.
Kol vieną dieną nekilnojamojo turto pardavimo agentai pakvietė į tą namą žinomą šalyje ekstrasensą, dirbantį su paranormaliais reiškiniais. Brokeriai paprašė, kad jis atliktų namo valymą. Ekstrasensas įėjo į namą ir jam pradėjo trūkti oro.
„Aš buvau šimtai keistose vietose, bet niekur ir niekada nejaučiau tokios stiprios jėgos, kaip čia. Aš vos įstengiau kvėpuoti, o mano širdis daužėsi kaip patrakusi“, – pasakojo jis žurnalistams. Anot jo, skirtinga energija buvo skirtinga kambariuose, bet visur neigiama.
Tačiau ekstrasensas taip ir neišsiaiškino, kas su tuo namu negerai. Jis galvojo, kad tai gali būti mirusio berniuko siela – besiblaškanti ir nerandanti vietos. „Ir namo, ir to, kas jame yra, geriau venkite. Aš iki šiol dar nesu užtikrintas kas ten viduje, bet geriau ten neiti, nes reikia gilesnės analizės“, – sakė ekstrasensas.
Olivios Mabel mirties išvadoje parašyta, kad tai nelaimingas atsitikimas. Bet iš tikrųjų gyvuoja bent kelios šios istorijos versijos.
Viena jų, kad Olivia išsikraustė iš proto dėl sūnaus mirties ir pati mirė kančiose savo namuose. Neva, kažkas atrado jos palaikus, bet nenorėjo turėti reikalų su policija, todėl surinko jos numerį ir pasišalino.
Pagal kitą versiją, kad Olivia atliko kažkokius mistinius ritualus ir tai galėjo pakenkti jai pačiai.
Yra ir dar viena versija, kurios pagrindas – gandai.
Per tą laiką žurnalistams taip ir nepavyko paimti interviu iš Olivios artimųjų. Užtat yra interviu su policininkais, atvykusiais į įvykio vietą. Taip pat ir policijos įrašai, susiję su šia istorija.
Kas vis dėlto nutiko su šia sielvarto iškankinta moterimi, taip ir liko mįslė. Bet visos aplinkybės dėl jos mirties, verčia tikėti mistiniais dalykais.
Vytautė Jogailaitė
