sniegopilys.lt
San Fernando miestas Meksikoje visai greta JAV, Teksaso valstijos, bet meksikiečiai gyvena nuolatinėje baimėje. Nes tai vienas labiausiai kriminalinių Meksikos miestų, kuriame karaliauja narkokarteliai, nuolat kovojantys tarpusavyje. Šie karai neatslūgsta: be narkotikų kontrabandos čia klesti ir žmonių pagrobimai, už kuriuos po to reikalaujama išpirkos. Kiekvienais metais San Fernando‘e prapuola šimtai žmonių. Ne visi grįžta namo, net ir sumokėjus reikalaujamą išpirką.
Moteris labiausiai išgyveno dėl dukters
2012 metais sausio 23 dieną ši nelaimė neaplenkė ir Miriam Rodriguez Martinez šeimą. Moters 20 metų duktė Karen Alexandra važiavo savo automobiliu, kai, stabtelėjus prie sankryžos, prie jos iš šonų privažiavo dvi mašinos. Nusikaltėliai stvėrė merginą iš mašinos ir pagrobė ją vidury baltos dienos. Po to nusikaltėliai nuvežė auką į jos pačios namus ir surišus paguldė ant grindų. Tuo metu Karen motina dirbo aukle Amerikoje, Teksaso valstijoje ir grįždavo namo tik per išeigines. Merginos tėvas, vyresnysis brolis ir sesuo gyveno atskirai. Bet greičiausiai pagrobėjai žinojo visa tai ir mergina buvo sekama.
Nusikaltėliai ramiai vaikštinėjo po merginos namus, ieškodami vertingų daiktų, kai į duris netikėtai kažkas pabeldė. Atėjo automobilių mechanikas. Miriam seniai prašė apžiūrėti jos mašiną, bet meistras neturėjo kada. O tą kartą atsirado kiek laisvo laiko ir jis atėjo. Nusikaltėliai, įrėmę šautuvą į vyrą, įtempė jį į vidų ir ėmė klausinėti, o paskui, mechaniko nuostabai ir laimei, pasakė kad kuo greičiau nešdintųsi iš čia. Bet vyras nematė ant grindų gulinčios surištos Karen, todėl nusprendė, kad tie žmonės atėjo plėšti namus. Bet policijai bijojo pranešti, užtat jis paskambino Miriam ir ji tučtuojau išvyko į San Fernandą. Moteris labiausiai išgyveno dėl dukters. Juk jų namuose ginkluoti banditai. O kur Karen, motina sužinos po kelių valandų, kai įeis į išverstus aukštyn kojomis namus. Ir kai jai netrukus paskambins ir pasakys: „Jūsų duktė pas mus, saugioje vietoje. Jei nori pamatyti ją gyvą, ruošk pinigus“.
Sulaukusi ryto Miriam nuėjo į banką. Išpirka Meksikoje tapo kone įprastas reiškinys, kad šios šalies bankai net sukūrė specialią programą, norintiems gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis dėl išpirkos sumokėjimo. Ir moteris pasinaudojo tuo. Pagrobtos Karen šeima laikėsi tiksliai nurodytų instrukcijų. Merginos tėvas paliko krepšį su pinigais prie poliklinikos. Paskui jis nuvažiavo į vietines kapines, kur pagrobėjai turėjo atvežti Karen. Tėvas laukė dukters kelias valandas, bet taip ir nesulaukė.
Visą kitą savaitę Miriam skambino įvairūs žmonės, sakė žinantys, kur yra jos duktė, bet turi sumokėti už informaciją. Vienas prašė 500 JAV dolerių, kiti – 2 tūkst. Ir Miriam mokėjo – ji griebėsi už bet kurio siūlo galo, tikėdamasi, kad tai padės dukrai grįžti namo. Policija irgi ieškojo merginos, bet, anot Miriam, be didelio entuziazmo. Jie paprasčiausiai neturėjo laiko tam, nes į kovą su narkokarteliais buvo įtraukta ne tik kone visa policija, bet ir armija. Ir kai Miriam vis užsukdavo į policijos skyrių, ten budintis vis jai pasakydavo: „Kol kas jokių žinių. Bet jei gausime bet kokią informaciją, mes pranešime. Laukite.“
Bet Miriam nebegalėjo ilgiau laukti. Ir kai vėl suskambėjo eilinis skambutis su reikalavimais pinigų, moteris nusprendė surizikuoti. Ji paprašė skambintojo susitikti, pasakiusi, kad nori aptarti kai kurias detales akis į akį. Jos nuostabai, vyras sutiko. Jiedu susitiko restorane „El Junior“ . Sėdėdamas priešais moterį, jaunas vyras sakė, kad tai ne jo kartelis pagrobė Karen. Bet jis gali padėti ją atrasti, jei Miriam sumokės jam 2 tūkst. JAV dolerius. Moteris nesiderėdama sumokėjo ir maldavo vaikino, kuris buvo ne ką vyresnis už jos dukterį, padėti rasti jos mergaitę. Vaikinas pažadėjo padaryti viską, kas įmanoma. Bekalbant Miriam visą laiką girdėjo traškantį garsą. Tai buvo racija, pritvirtinta prie vaikino šono. Ir kai jis pakilo, ruošdamasis išeiti, kažkas pašaukė jį vardu Sama. Miriam išgirdo ir įsidėmėjo. Po to moteris apsistojo pas vyresniąją savo dukterį Azaliją, nes nepakeliama buvo vienai likti tuščiuose namuose. Ir su viltimi laukė žinių.
Praėjo savaitė, bet tas vaikinas Sama taip ir nepaskambino. Ir Miriam netikėtai suprato: Karen niekada negrįš, nes jos nebėra.
Tada moteris nusprendė, kad nenusiramins tol, kol atras visus tuos, kurie prisidėjo prie jos dukters pagrobimo. Ji turi juos susekti vieną po kito. Jei reikės – iki pat mirties.
Moteris pradėjo nuo to, kurio vardą jau žinojo – Samos. Miriam visa širdimi jautė, kad tas vaikinas prisidėjo prie jos dukters pagrobimo. Ir kad vaikinas žinojo, jog Karen niekada negrįš, kai ėmė pinigus iš jos už tariamą paiešką. Moteris sėdo prie kompiuterio. Juk dauguma žmonių yra prisiregistravusių bent viename kuriame iš socialinių tinklų. Nusikaltėliai taip pat.
Jau po kelių valandų moteris atrado Samą feisbuke. Po to Miriam susisiekė su mechaniku, vieninteliu žmogumi, kuris matė įsibrovėlius. Ir jis patvirtino, kad tas vaikinas buvo jos namuose. Moteris suprato, kad eina teisingu keliu.
Galų gale atrado policijos pareigūną, pasiruošusį ją išklausyti
Miriam pasitrumpino plaukus, nusidažė juos raudona spalva, nusipirko pistoletą ir išėjo į karo lauką. Bet pirmiau patyrinėjo ir kitas nuotraukas, esančias Samo feisbuko paskyroje. Sielvarto kamuojama motina norėjo suprasti, kur jis gyvena ir kur jis būna. Tai buvo nelengva, bet kartą pats Sama padėjo jai. Jis atnaujino savo paskyrą, kur vienoje nuotraukoje apsikabinusi su juo pozavo mergina, pardavėjos apranga, ant kurios buvo matyti vietos ledų pardavimo tinklo logotipas. Atsispausdinusi nuotrauką, moteris leidosi į tos merginos paieškas. Tai truko kelias dienas, bet ji rado ją. Užsidėjusi kepuraitę su snapeliu ir tamsius akinius, Miriam sėdėjo savo mašinoje ir budėjo. Ji laukė Samos ir galų gale jis pasirodė. Po to moteris stebėjo, kaip mergina, baigusi darbą parduotuvėje, sėdo į savo bičiulio mašiną ir jie nuvažiavo. Miriam važiavo iš paskos, stengdamasi nepaleisti jų iš akių. Bevažiuojant moteris nufotografavo Samos mašiną ir namą, į kurį jis įėjo kartu su mergina.
Paskui Miriam kreipėsi į valdžios struktūras: iš pradžių į vietos, po to į federalines. Nelaiminga motina ėjo iš vieno kabineto į kitą, prašydama suimti jos dukters pagrobėją Samą. Ji nešiojosi rankinę su fotografijomis ir įrodymais, kuriuos jai pavyko gauti, bet moteriai niekas nenorėjo padėti. Kol galų gale atrado policijos pareigūną, pasiruošusį ją išklausyti. Anot jo, dar niekada neteko susidurti su tuo, kad viena moteris, be niekieno pagalbos, surinktų tiek daug ir tokią svarbią informaciją. Todėl policininkas laikė ne tik savo pareiga, bet ir garbės reikalu išsiaiškinti jos dukters pagrobėjus. Bet kai policijos pareigūnas gavo suėmimo orderį, Sama dingo iš miesto. Tai buvo didelis nusivylimas. Miriam reikėjo viską pradėti iš naujo. Ji atidžiai įsižiūrėjo į žmones, kurie buvo kartu su Sama fotografijose, norėdama išsiaiškinti jų vardus.
Bet kartą Sama padarė didelę klaidą. Jis pasirodė vyresniojo Miriam sūnaus Luiso parduotuvėje. Sama įėjo beveik prieš pat parduotuvės uždarymą ir rinkosi sau kaubojišką skrybėlę. Luisas kantriai laukė, apžiūrinėdamas pirkėją, ir jis atpažino jį, nes ne kartą laikė rankose Samos nuotrauką.
Luisas važiavo paskui Samos automobilį, rinkdamas motinos telefono numerį. Sama buvo suimtas San Fernando centre. Jis rėkė, spardėsi ir šaukė, kad jo nesveika širdis.
Per apklausą Sama atskleidė kelias svarbias Karen pagrobimo detales ir išdavė bendrus. Tarp jų 18 metų Cristianą Gonzalesą. Jį greitai atrado. Miriam laukė koridoriuje, kol jis buvo apklausiamas. Vaikinas buvo labai išsigandęs ir prašė, kad leistų susitikti su motina. Po to pasakė, kad nekalbės, nes yra labai išalkęs. Miriam nupirko jam keptą vištą ir atnešė į apklausų kambarį.
Policininkas paklausė:
- Kam?
Moteris atsakė:
- Juk jis dar visai vaikas, ką bedarytų. O aš vis dar motina.
Ir Cristianas Gonzalesas palūžo. Pasakė, kad parodys rančą, kur buvo nužudytos pagrobimo aukos.
Motina nesiliovė ieškoti savo dukters pagrobėjų
Tai buvo senas namas, su kulkomis išvarpytomis sienomis. Įėjusi į vidų Miriam pamatė purvinus stalus, stiklo šukes ir krūvą skudurų kampe. Priėjusi arčiau, moteris pažino savo dukters šaliką ir jos automobilio pagalvėlę.
Po to rančos teritorijoje buvo atkasta daugybė žmonių kaulų. Kelios dešimtys žmonių rado čia savo mirtį. Bet medicinos ekspertai pasakė sielvarto iškankintai motinai, kad tarp palaikų liekanų nėra jos dukters. Moteriai sužibo maža viltis. Bet juk ji matė Karen šaliką.
Po to moters laukė kova su valstybinėmis institucijomis dėl pakartotinos ekspertizės. Galų gale teismo medicinos ekspertai atrado Karen klubo kaulą. Bet tuo Miriam karas dar nebuvo baigtas. Moteris įkūrė nevyriausybinę organizaciją, į kurios veiklą įsitraukė 600 šeimų, kurių artimieji buvo dingę be žinios ir tie, kurie padėjo ieškoti dingusių žmonių. Miriam ne kartą kalbėjo per vietos televiziją, jau daugeliui buvo pažįstama iš veido, todėl jos veikla darėsi vis pavojingesnė.
Bet valdžios atstovai nemėgo Miriam. Ji buvo jiems tarsi rakštis. Moteris skambino jiems kone kasdien, galėjo pasakyti ir įsakmesnį ar grubesnį žodį. Bet nepaisant to, paprastų žmonių buvo gerbiama už drąsą ir atkaklumą. Miriam ėjo savo tikslo link viena, atlikdama viso policijos skyriaus darbą. Ji nesiliovė ieškoti Karen pagrobėjų. Bet dabar jai teko ypač kruopščiai dangstysi ir slėpti savo tapatybę.
Moters sąraše dar buvo likusios kelios pagrobėjų pavardės. Miriam susisiekdavo su pagrobėjų giminėmis, apsimesdama socialine darbuotoja. Gėrė arbatą su jų sūnėnais, senelėmis, buvusiomis žmonomis ir slapta rinko informaciją. Viena močiutė pasakė, kad jos anūkas visada buvo sunkus vaikas, bet dabar staiga metėsi į religiją. Miriam atrado jį maldos namuose ir iškvietė policiją. Jį ir suėmė išeinantį iš ten. O vieno pagrobėjo buvusi žmona pasakė, kad jis išėjo iš kartelio ir dabar pardavinėja gėles. Įsidėjusi į kišenę jo nuotrauką, Miriam patraukė į turgų. Neskubėdama, atsargiai praeidama pro gėlių vežimėlius, moteris dairėsi pardavėjo. Ir netikėtai pamatė jį. Bet moteriai arčiau priėjus, jis pažino ją ir leidosi bėgti. Miriam nesutriko: stvėrė jį už marškinių skverno ir pargriovė ant žemės. Jos sūnus Luisas taip pat ten buvo ir padėjo sulaikyti bėglį. Miriam beveik valandą laikė atkišusi į jį pistoletą, kol atvyko policija.
Dabar jos sąraše liko dvi moterys. Nes per 18- mečio, kurį pamaitino višta, apklausą, jis pasakė jų vardus. Tai buvo pagrobėjų draugės. Jos dažnai atvažiuodavo į rančą, kad galėtų pasityčioti iš surištų aukų. Ypač kliūdavo merginoms, nes atvykėlės treniruodavosi smūgiuodamos į jas kaip į bokso kriaušes.
Miriam sėdėjo mašinoje, laikydama tu moterų nuotraukas, ir pamatė jas. O paskui sekė jas iki pat namų, kuriuose gyveno viena iš moterų. Bet tai buvo ne jos namai. Čia ji dirbo aukle vienoje šeimoje. Kai ji pasirodė gatvėje, Miriam dar kartą palygino ją nuotraukoje ir iškvietė policiją. Jie greitai atvažiavo. Miriam išlipo iš mašinos, jai norėjosi pažiūrėti tai moteriai į akis, bet suklupusi, susižalojo koją.
Tačiau net ir ramentai nesustabdė jos ryžto perduoti į policijos rankas visus jos dukters pagrobėjus. Miriam jau žinojo, kur ieškoti kitos moters, kai netikėtai ją pasiekė nerimą keliančios žinios. Iš įkalinimo vietos pabėgo keli nuteistieji. Tik vėliau paaiškės, kad iš tikrųjų jie buvo paleisti už kyšį. Tarp jų ir tie, kurie pateko už grotų padedant Miriam. Moteris paprašė apsaugos. Jai pažadėjo, kad policijos patruliai stebės jos namus. Bet tai nepadėjo.
2017 metais gegužės 10 dieną Miriam buvo nušauta savo namo kieme. Į ją buvo paleista 12 kulkų, kai ji, išlipusi iš mašinos, ėjo pasiramsčiuodama su ramentais. Moterį rado kraujo klane, gulinčią veidu į žemę. Viena ranka laikė sugniaužusi pistoletą rankinėje. Tą pačia dieną baigėsi ir Miriam karas. Ji pralaimėjo jį gegužės 10 dieną, kai visa Meksika švenčia Motinos dieną.
P.S. Rasta informacija Miriam rankinėje, padėjo policininkams susekti ir paskutinę moterį, kuri dirbo taksiste. „Aš sužinojau, kad drąsa – tai ne baimės nebuvimas, o jos nugalėjimas. Drąsus žmogus ne tas, kuris nejaučia baimės, o tas kuris nugali baimę. Bet tik susijungę visi į vieną tikslą, mes nugalėsime“, – sakė Miriam Rodriguez Martinez.
