Grace ir jos sūnus Rossas

2006 metų gegužė. Grace galutinai priėmė sunkų sprendimą – skirtis su vyru. „Po Motinos dienos susitikau su skyrybų advokate, norėdama aptarti padėtį. Ji paklausė, ar ruošiuosi išvykti iš tų namų, pasakiau, kad taip, nes jis dar turėjo teisę ir pareikalauti iš manęs alimentų“, – pasakoja Grace.

 

Galvojo, kad vyras susitaikė su skyrybomis

Prieš atsisveikindama su advokate, dar paklausė jos:

  • Ar tiesa, kad vyrai grasina žmonoms, kai jos nori išsiskirti su jais?
  • O ką, vyras grasino jums?“ – savo ruožtu paklausė advokatė.
  • Ne, – atsakė Grace.
  • Ar jums gresia pavojus?, – neatlyžo advokatė.
  • Ne, aš taip negalvoju.

Bet iš tikrųjų Grace būtent taip galvojo. Ji galvojo, kad turi kuo greičiau palikti jį. Ir tik tada ji jausis. Taip ji ir ruošėsi padaryti.

Praėjus savaitei Grace susirado mažą, mielą namelį, kuris buvo netoliese nuo esamo namo ir kuriame, jos manymu, liks gyventi Markas. Todėl berniukai galės matyti kada panorės tiek tėtę, tiek ir mamą. Moteris sumokėjo pirmą įnašą. Dabar žmona jau buvo pasiruošusi pranešti Markui savo ketinimus. Bet ją aplenkė.

„Mums į namus paskambino nekilnojamojo turto agentė ir Markas sužinojo, kad aš nusipirkau namą sau. Vyras paklausė: „Ką tai reiškia?“ Pasakiau, kad noriu gyventi atskirai. „Vaikai, jūsų mama palieka mus“, – sušuko Markas. Vyras sukvietė sūnus ir pasakė jiems: „Vaikai, mama nebenori daugiau gyventi su mumis. Jūs liksite nepritekliuje. Ir daugiau nebegalėsite eiti į mokyklą. Raynas ir Rossas sutartinai paklausė: „Mama, kodėl?“  Aš pasakiau vyrui: „Markai, tai netiesa. Negąsdink vaikų. Prašau, nedaryk to“, – pasakoja Grace Minor.

„Prisimenu, Raynas labai nusiminė. Aš įėjau į jo kambarį ir pamačiau, kad verkia. Mes buvome vaikai ir nesitikėjome to“, – sako Rossas.

„Mano sesuo labai nerimavo, kad jis gali padaryti mums ką nors blogo.  Markui pradėjus grasinti, sesuo siūlėsi iškviesti policiją, kad jam uždraustų prisiartinti prie manęs. Bet pasakiau, kad nereikia,  nes jis ne juokais įsius“, – pasakoja Grace.

Sekmadienis. Tėvo diena. „Paimkite dovanas nuo manęs ir pasveikinkite savo tėtį“, – pasakė Grace atėjusiems pusryčiauti į virtuvę sūnums.

„Sveikiname tėveli!“, – sutartinai sušuko Raynas ir Rossas. „Ačiū berniukai“, – atsakė Markas.

Akies krašteliu moteris pamatė, kad vyras patenkintas dovana. Galvojo, kad susitaikė su skyrybomis. Taip bent atrodė iš šalies.

Tą naktį Grace miegojo svečiams skirtame kambaryje. Markas atėjo ir pažadino ją. „Grace, pabusk. Reikia pasikalbėti“, – sako vyras. O ji gulėjo ir negalėjo užmigti. Ji nenorėjo kalbėti. „Tu man reikalinga Grace, prašau“, – tarė vyras. „ Ar galiu prigulti greta tavęs, nes negaliu užmigti?“, – paklausė jis.  „Gerai, gulk“, – atsakė žmona.

Ryte vos pabudusi Grace nulipo į pirmąjį namo aukštą ir negalėjo patikėti savo akimis. Namuose visada buvo tvarkinga, bet dabar ji pamatė  numestą ant stalo  pravirą savo seną portfelį, kuriame laikė dokumentus.  Viskas išmėtyta. Moteris pamatė besivoliojančias ant grindų  ir tuščias alaus skardines, išgertą tekilos butelį. Markas niekada tiek daug negėrė. Jis išgerdavo retsykiais pora butelių alaus. Grace pasirodė labai keista. Jai kuždėjo vidinis balsas, kad vyrui kuo skubiau reikalinga pagalba.

 

 Markas stovėjo koridoriaus gale su pistoletu rankoje

Moteris sėdėjo prie kompiuterio, kai tarpduryje išdygo Markas ir pasakė, kad nori pasikalbėti:

–  Sakyk, Grace, tai viskas, pabaiga?

–  Markai, ne viskas iš karto. Tau reikalinga pagalba. Pirmiausiai išsiaiškinkime dėl to, o paskui pakalbėsime ir apie kitus dalykus, – atsakė žmona.

Vyras apsisuko ir išėjo, o Grace ir toliau sėdėjo prie kompiuterio. Ir staiga išgirdo šūvį. Moteris ir anksčiau girdėjo, kaip vyras šaudo, bet šis šūvis ją išgąsdino. Po to pasigirdo dar vienas šūvis. „Aš pašokau ir puoliau laiptais aukštyn. Markas stovėjo koridoriaus gale su pistoletu rankoje. „Ką nors padarei su berniukais?!“, – surikau.  „Taaaip!“, – suriaumojo jis.

Moteris bėgdama per koridorių, nustūmė Marką ir atsidūrė vieno savo sūnaus kambaryje. Tada net nebuvo kada galvoti, kad vyras galėjo šauti ir į ją. Moteris įbėgo į Rayno kambarį. Jis gulėjo peršauta galva be gyvybės ženklų. Jo visa pagalvė buvo kruvina. Šoko ištikta motina vis kartojo: „O, Dieve, o Dieve, Dieve“. O paskui iš kito kambario kažką sušuko kitas sūnus. Įbėgusi į Rosso kambarį, moteris pamatė sėdintį lovoje sūnų su kulka akyje. „Gulkis, gulkis, sūneli“ – ir pamėgino uždengti jo akį ranka, lyg norėdama įstumti ją atgal. „Rossai, nejudėk, būk čia“, – pasakė Grace. Kol ji kalbėjo su sūnumi, pasigirdo dar vienas šūvis. Bet moteris ten net neužsuko. Grace nubėgo į miegamąjį, kur buvo jos telefonas ir puolė skambinti bendruoju pagalbos telefonu 911:

Grace: Padėkite, padėkite!  (nežmoniškas riksmas).

Operatorius: Kvėpuokite giliai ir nusiraminkite. Kas nutiko?

Grace: Jis šovė į vaikus!

Operatorius:  Vaikai dabar su jumis?

Grace: Taip!

Operatorius: Kiek jiems metų?

Grace:  Aštuoni ir dešimt. Prašau, paskubėkite. Greičiau, greičiau, prašau, einu pažiūrėti, kaip jie ten…

Operatorius: Gerai, jūs girdite mane?

Grace: Ką? ką? ką?

Operatorius: Aš iškviečiau medikus ir policiją. Sakykite, vaikai sąmoningi?

Grace: Greičiau, greičiau, prašau, greičiau. Jie ne greta manęs. Aš tuoj…

Operatorius: Jis laiko juos kitame kambaryje? (girdėti triukšmas, riksmai).

Grace nulėkė pas vaikus. Bet jai pasakė, kad nenutrauktų ryšio. Moteris nepaklausė ir nubėgo į Rosso kambarį. 911 operatorius vėl paskambino ir paprašė, kad moteris neišjungtų telefono. Grace blaškėsi, nežinodama ką daryti. Greitosios pagalbos automobilis prisistatė po kelių minučių.

Grace išbėgo juos pasitikti ir sušuko:

  • Eikite į vidų ir padėkite vaikams!

Vienas medikų atsakė:

  • Mes neturime teisės, kol atvyks policijos pareigūnai.

Po to paklausė:

  • Jis ginkluotas?

Grace įėjo į kambarį, kuriame nuaidėjo paskutinis šūvis ir pamatė ant grindų gulintį negyvą Marką. Jis iššovė sau į galvą. Grace pagriebė pistoletą iš jo rankų ir išmetė į kiemą. Ir vėl nuskubėjo prašyti medikų:

  • Eikite į vidų, mano vaikams reikalinga pagalba. Prašau, eikite greičiau ir padėkite vaikams.

Po to moteris matė, kaip vieną paskui kitą ant neštuvų išnešė jos vaikus. Bet girdėjo tik Rosso balsą, kuris dejuodamas kartojo: „Mama, mama“. Rayno balso Grace negirdėjo. Sukrėsta moteris pradėjo drebėti. Tada Grace paskambino savo tėvams. „Aš pasakiau jiems, kad greičiausiai Raynas mirė“, – verkdama pasakojo moteris.

 

Perskaičiusi laiškus, žmona suprato, kad vyro veiksmai ir kėslai buvo iš anksto apgalvoti

Kai Grace atvyko į ligoninę, beveik paskui berniukus, ji galų gale suvokė, kad įvyko baisi tragedija. Rayno galvoje buvo įstrigusi kulka, bet operuojantys gydytojai negalėjo jos pasiekti ir ištraukti. „Jis buvo gražus ir jei ne ta kulka galvoje, pagalvotum, kad nieko blogo su juo ir nenutiko“, – sakė Grace. Bet netrukus medikai pranešė, kad kulka įstrigo smegenyse, todėl vargu, ar pavyks išgelbėti berniuko gyvybę. „Aš paprašiau gydytojo leisti dar kartą pasimatyti su sūnumi, bet jį nuvežė. Paskui išgirdau žodį „laidotuvės“, bet nesupratau kas vyksta“, – dalijasi graudžiais prisiminimais Grace Minor.

Kito sūnaus, 8 metų Rosso laukė ilgas gijimo kelias. Nors jis gana greitai atsigavo. Berniukui buvo atlikta operacija, išimta kulka ir pašalinta kairioji akis. Kitos išeities nebuvo.

  • Mama, kodėl aš nieko nematau, – išgirdo Grace sūnaus pirmuosius žodžius po operacijos.
  • Su tavimi atsitiko nelaimė, – pasakė ji.

Rossas paklausė mamos, kas nutiko kodėl jis nemato? Mama pasakė todėl, kad jis apako. Bet berniukas galvojo, kad tai laikinai ir greitai viskas praeis. Jis ir vėl galės matyti. Mama pasakė, kad negalima bus sugrąžinti regėjimo. Bet berniukas neapsiverkė ir nesupyko. Tikriausiai vaikui buvo sunku suprasti tokius dalykus.

  • O kur Raynas, kur tėtė?, – paklausė Rossas.

Iš pradžių Grace nežinojo, ką jam atsakyti. Sėdėjo ir mėgino kažką sugalvoti. Bet netrukus suprato, kad teks pasakyti viską, kaip yra.

  • Tėtė mirė.
  • O kur Raynas?
  • Raynas taip pat mirė.
  • Mes galime už juos pasimelsti? – paklausė Rossas.
  • Galime, brangusis, – atsakė mama.

Praėjus trims savaitėms po tragedijos, Rossas buvo išrašytas iš ligoninės. Jų laukė sunkus išbandymas.

  • Galvojau, kad mums duos neregiams skirtą lazdą, ateis specialistas į namus ir paaiškins, kaip prižiūrėti neregį sūnų, bet nieko panašaus neįvyko. Mus palydėjo ir pasakė: „Viso gero“. Todėl nežinojau, ką daryti toliau, – pasakoja Grace.

Moteris mėgino savo jėgomis įveikti sunkumus. Nusprendė iš pagrindų sutvarkyti namus, kuriuose įvyko tragedija ir kuriuos ruošėsi parduoti. Betvarkydama aptiko Marko laišką. Paskui paaiškėjo, kad vyras parašė tris laiškus. Perskaičiusi juos, Grace suprato, kad vyro veiksmai ir kėslai  nebuvo spontaniški, o iš anksto apgalvoti. Jis nebuvo išprotėjęs. Jis planavo savo veiksmus. Iš jo laiškų buvo aišku, kad priėmė sprendimą apgalvotai ir tvirtai. Iš pradžių Grace galvojo, kad tik jis planavo nusižudyti, bet po to moteris atkreipė dėmesį į žodžius vieno jo laiško pabaigoje: „Toje šeimoje daugiau nebebus vyrų. Grįžk pas savo mamytę ir tėvelį“. Markas nekentė Grace tėvų, bet nusprendė išlieti savo neapykantą ir pyktį ant savo artimų žmonių. Jis nenorėjo nužudyti Grace. Jis norėjo atimti iš jos brangiausią turtą – abu sūnus ir priversti kentėti ją iki gyvenimo pabaigos. Dabar moteris suprato tikruosius Marko įvykdyto nusikaltimo motyvus, bet jos dar laukė daug sunkumų.

 

Vaikinas pajuto didžiulį palengvėjimą ir ėmė labiau pasitikėti savimi

Grace, anksti ryte nuskambėjus žadintuvui, pašokdavo iš lovos, skubėdavo ruošti pusryčius Rossui, paskui lydėdavo jį į mokyklą, grįždavo namo, pamiegodavo iki 1 val. dienos. Po to keldavosi, išgerdavo tris skardines alaus, surūkydavo tris cigaretes, eidavo į dušą. Po to eidavo  į mokyklą pasiimti sūnaus. Stengėsi šypsotis aplinkiniams, nors jautėsi labai nelaiminga.  Bet reikėjo kažkaip auginti sūnų, leisti į mokslus, išmokyti jį gyventi kitaip, mokyti įgūdžių, netekus regėjimo. Grace verkė, sūnus to nematė, bet jautė. „Naktimis gulėjau savo lovoje  ir girdėdavau, kaip mama verkia savo kambaryje. Labai išgyvenau dėl jos. Jai buvo labai sunku susitaikyti, kad aš apakau dėl tėvo kaltės“, – sako Rossas.

Berniukas nerado kito paaiškinimo, nes negalėjo patikėti, kad tėvas galėjo tyčia nušauti sūnų. Vis dėlto su tėvu siejo ir daug gražių prisiminimų.

Anot Grace, sūnus niekam nepasakojo, kad tėvas šovė į jį. Nebent tik socialiniam pedagogui. Bet kai berniukui suėjo 15 metų, jis pyko, nes jo bendraamžiai jau mokėsi vairuoti automobilius ir jau turėjo gauti vairavimo licencijas, o Rossas negalėjo to padaryti.

  • Aš niekada nepykau ant mamos dėl to, kas įvyko. Bet jei mama nebūtų nusprendusi skirtis su tėčiu, to niekada nebūtų įvykę. Tačiau nesiskirti ir būti nelaimingai – taip pat negerai. Juk ji norėjo būti laiminga ir stengėsi, kad ir mums būtų gerai. Juk ji negalėjo numatyti to, kas įvyko. Todėl būtų neteisinga dėl ko nors kaltinti mamą. Žinoma negaliu kalbėti už ją, bet man atrodo, kad dėl to, kas įvyko, ji kaltina save. O man nedavė ramybės tai, kodėl aš tapau aklas? Kodėl tai nutiko su manimi? Ir neradau atsakymų. Tai mane gniuždė, – sako Rossas.
  • Norėjau, kad Rossas sušuktų man tiesiai į akis: „Mama, aš nekenčiu tavęs. Pažiūrėk, ką tu padarei su manimi“. Bet jis nieko nepasakė“, – pro ašaras kalbėjo Grace.

Nepaisant visų negandų, Grace atrado sūnui  užsiėmimą – plaukimą. Mama norėjo, kad sūnus taptų savarankiškas ir nepriklausomas. Jos dėka Rossas daug ko išmoko. Nors ir nieko nematė, bet mamai padedant, gerai išmoko orientuotis aplinkoje pagal garsus. Rossui besimokant 9 klasėje, per žiemos atostogas, dešimt geriausių moksleivių buvo atrinkti į stovyklą vaikams su ribotomis galimybėmis, kur jie slidinėjo, čiuožė pačiūžomis ir važinėjo rogutėmis, kopė sniego  kalvomis. Taip atsivėrė Rossui  naujas gyvenimo puslapis. Stovyklos tikslas buvo parodyti, kad žmogui, praradus regėjimą, niekur nedingsta jo sugebėjimai ir galimybės, kaip įprasta manyti. Ir Rossas po kiek laiko pats įsitikino.

2016 metais kovo 3 dieną Rossas praėjo dar vieną gyvenimo išbandymą. Jo paprašė  viešai pasidalinti savo istorija su kitais. Anksčiau niekam jos nepasakojo, bet sutiko ir patalpino vaizdo įrašą į „Youtube“: „ Gulėjau lovoje savo kambaryje, bet atėjo tėtė į kambarį ir  šovė į mane. Po to nuėjo į brolio kambarį ir taip pat šovė į jį. O paskui ir pats nusišovė…“

Rossas tapo  tarp savo mokyklos moksleivių savotišku didvyriu, sugebėjusiu išgyventi.  Atsivėręs, vaikinas pajuto didžiulį palengvėjimą ir ėmė labiau pasitikėti savimi. Mama didžiuojasi sūnumi, kad jam užteko drąsos ir jėgų papasakoti visiems, kaip buvo.

Rosso svarbiausias tikslas – dalyvauti 2020 metų parolimpinėse plaukimo varžybose. Dabar jis gyvena olimpiados pasiruošimo centre, Kolorado Springse. Vaikinas daug ir atkakliai treniruojasi.

  • Aš žinau, kad jis yra laimingas. Todėl ir aš esu laiminga. Dabar jaučiuosi puikiai. Kartais klausiu savęs, kodėl nebeverkiu, bet ir taip jau daug verkiau…

Moteriai prireikė ne vienerių metų, kol atsitiesė po tragedijos. Po to ji sutiko naują gyvenimo meilę – Keviną Greną.

  • Jis geriausias mano draugas. Mes su juo viena komanda. Jis padėjo man atsitiesti, iš naujo mokytis gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Ir stengiuosi prisiminti tik gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Kasdien galvoju apie Rayną, kaip jis ten, danguje. Pamačiusi atskridusį drugelį į mūsų namo terasą, galvoju kad tai jis, Raynas. Ir man gerai, – sako Grace.

 

 

 

 

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą