sniegopilys.lt
Visos Kremliaus gensekų žmonos buvo labai panašios savo gyvenimo būdu: stengėsi kuo rečiau iškišti nosis iš namų, gyventi tyliai ir ramiai. Bet joms visoms pirmoje vietoje buvo šeima. Gensekų žmonos buvo ne tik paprastos namų šeimininkės, bet ir rūpinosi, saugojo, patarinėjo savo vyrams, kad šie nepadarytų grubių partinių klaidų. Žinoma, jei tik teikėsi klausyti.
Andropovui buvo gėda dėl savo sūnaus, o dar blogiau – galėjo nukentėti reputacija
SSSR KGB pirmininko, būsimo genseko Jurijaus Andropovo žmona taip pat nebuvo išimtis – visada atrodė pernelyg paprastai. Kaip ir kitos Kremliaus žmonos ji buvo apkūni ir labai kukliai rengėsi. Bet Tatjana Filipovna niekada ir nesuko galvos nei dėl šukuosenos, suknelės, nei dėl dietos. Nes jos sąmonė buvo nuolat pritemdyta psichotropinių vaistų. Tik daug vėliau paaiškėjo, kad ta moteris buvo patekusi į tikrą pragarą ir tai nepraėjo be pasekmių: susirgo sunkia psichikos liga.
Tatjanos Filipovnos Andropovos sveikatą atėmė kruvini įvykiai Vengrijoje, kur Andropovas dirbo SSSR pasiuntiniu.
1956 metais Vengrijoje įvyko perversmas – sukilimas prieš Sovietų sąjungos socialistinę santvarką ir jos šalininkus. Budapešto gatvėse liejosi nekaltų žmonių kraujas. Buvo neįtikėtinai baisu. Sukilėliai turėjo ne tik šautuvus, bet ir patrankas. Jie ruošėsi susidoroti ir su sovietų diplomatais. Bet pirmiausiai nuvertė ir sudaužė didžiulį Stalino paminklą ir reikalavo, kad sovietų kariniai daliniai būtų kuo greičiau išvesti iš Vengrijos.
Andropovas dar prieš metus iki šių kruvinų įvykių įspėjo Chruščiovą, kad Vengrijoje bręsta didelis sukilimas ir kai jis prasiverš, bus labai baisu. Bet SSSR vadovybė visada problemas spręsdavo paskutinę akimirką ir ginklu.
Andropovas buvo įvykių sūkuryje, o atstovybėje, kurią galėjo bet kurią minutę užimti sukilėliai, liko jo žmona ir vaikai. Bet jie tuo metu jam buvo antraeilis reikalas. Į SSSR atstovybę buvo šaudoma. Po to į atstovybę įsiveržė sukilėliai, ėmė viską daužyti ir laužyti, bet jau po to, kai moterys ir vaikai buvo išvesti iš atstovybės per atsarginį išėjimą.
Gulėdama ligoninėje ir negalėdama ilgai užmigti Andropovo žmona vėl ir vėl prisimindavo tuos baisius įvykius Vengrijoje. Kai jos vyras buvo kažkur barikadose, o ji ir dar kelios moterys su vaikais mėgino ištrūkti iš krauju pasruvusio pragaro. Mūšiams gatvėse nurimus, gydytojai pasakė Andropovui: „Po to, ką ji išgyveno, bet kuris galėjo išprotėti“.
Andropovo gyvenimas buvo labai sudėtingas. Negana to, kad teko slėpti savo ligonę žmoną, jam nedavė ramybės kažkada jo paliktos pirmos šeimos bėdos ir problemos. Juk pirmoje santuokoje liko sūnus Vladimiras, kurio elgesys Andropovą liūdindavo, nes mėgo išgerti ir jam buvo nusispjauti tiek į karjerą, tiek į partiją. Vladimiras buvo labai patiklus. Jaunystėje dėl šios savo savybės prisidirbo ir buvo teisiamas. Jaunas vyras neturėjo ir aukštojo išsilavinimo. Bet kas pažinojo Vladimirą, sakė, kad jis yra tiesiog geras ir nuoširdus žmogus.
Sūnus net parašė iš Teraspolio tėvui laišką į Maskvą ir prašė jį priimti, padėti jam surasti gerą darbą. Bet Andropovas nenorėjo greta savęs matyti sūnaus, kuris buvo teistas. Ir visada sausai jam atsakydavo: „Maskva labai sudėtingas dalykas ir į ją reikia važiuoti turint kokį nors bagažą. Pirmiau įsigyk išsilavinimą“. Be to, Andropovas nenorėjo, kad ir kiti jo bendražygiai sužinotų, jog jo sūnus – neišsilavinęs ir teistas. Jam buvo gėda, o dar blogiau – galėjo nukentėti jo reputacija. Pasipiltų kalbos, gandai, laiškai. Juk Andropovas nuolat kariavo su SSSR VRM vadovybe. Lubiankos šeimininkas ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas visą laiką nuožmiai kovėsi dėl pagrindinės ir svarbiausios šalies institucijos vardo. Ir tai buvo žaidimas be taisyklių. Abi pusės buvo pasirengusios blogiausiam, todėl naivus ir mėgstantis išgerti Andropovo sūnus VRM ministrui būtų buvęs puikus masalas sunaikinti Andropovą.
Praėjus kiek laiko Andropovui pranešė, kad jo sūnus mirė neaiškiomis aplinkybėmis: išvyko žvejoti ir negrįžo. Jis mirė būdamas 35 metų ir visiems jo planams taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Jauno vyro laidotuves organizavo ir jį palaidojo žmonės iš KGB. Viskas buvo padaryta labai greitai ir tyliai, kad nepritrauktų ir neatkreiptų kitų dėmesį. Andropovas sūnaus laidotuvėse nedalyvavo.
Bet jis susimąstė, kad su ta mirtimi kažkas ne taip. Jis nesuprato, koks gali būti širdies nepakankamumas, sulaukus 35 metus. Bet nereikalavo atlikti nei skrodimo, nei tyrimo. Stengėsi kuo greičiau viską pamiršti.
Su sūnaus dukra, savo anūke Andropovas buvo susitikęs tik du kartus per visą gyvenimą.
Nors Andropovas ir labai mylėjo savo antrą žmoną, labai dėl jos išgyveno, rūpinosi, bet ir jai jis skyrė mažai dėmesio.
Andropovas dirbo nuo 8.30 val. ryto iki 23 val. vakaro ar net vidurnakčio. Pavaldiniai žinojo, kad jokios šeimos problemos neprivers jo nutraukti posėdį ir atsistoti iš už stalo. Bet kartais kai suskambėdavo telefonas, iš Andropovo nutrūkstančių frazių buvo aišku, kad kitame laido gale kalba jo žmona. Ir tada pavaldiniai žinojo, kad reikia išeiti iš kabineto. Nes net ir iš trumpų viršininko atsakymų buvo galima suprasti, kad jis nerimauja, konfliktuoja su žmona ar tiesiog rūpinasi. Ir Andropovas nenorėjo, kad kas nors tai girdėtų.
Suslovo žmona pasirūpino, kad pusę vyro algos būtų skirta beglobiams ir bedaliams žmonėms
Bet Brežnevo laikais ne vienas Andropovas buvo toks paslaptingas ir uždaras: žmogus pilku lietpalčiu, su skrybėle, nieko nepasakantis žvilgsnis ir šaltos akys. Tai svarbiausias SSSR ideologas Suslovas. Bet jei Andropovo širdyje galima buvo įžvelgti net demoniška prigimtį, jautėsi tragedijos gaidelės, tai Suslovas, atrodė, apskritai neturėjo širdies, vien šaltis dvelkė nuo jo.
Michailas Andrejevičius Suslovas buvo antrasis valstybės asmuo, o gal net pirmasis Leonido Iljičiaus Brežnevo laikais. Nes Brežnevas, priimdamas sprendimus, visada klausdavo: „Kaip jūs galvojate, Michailai Andrejevičiau…“. Tokią galią turėjo tik Suslovas, kuris dažnai buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“.
Michailo Andrejevičiaus žmona Jelizaveta Aleksandrovna Suslova buvo metais jaunesnė už savo vyrą, bet mirė 1972-aisiais – dešimt metų iki Suslovo mirties.
Suslovo žmona ilgus metus dirbo gydytoja, kol galiausiai apgynė mokslų kandidatės disertaciją. Vėliau ji vadovavo Maskvos odontologijos institutui.
Suslovai turėjo du vaikus. 1929 metais susilaukė pirmagimio, kuriam suteikė Revolijaus vardą.
(1920 -1930 metais buvo populiaru suteikti vaikams vardus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susieti su įvykiais ir įsimintinomis datomis, susijusiomis su 1917-ųjų revoliucija. Pavyzdžiui, Oktiabrina, Komunelija ir panašiai).
1939 metais būsimo vyriausiojo Sovietų Sąjungos ideologo šeimoje gimė dukra Maja. Ji, kaip ir jos tėvai, pasižymėjo žinių troškuliu ir kruopščiai mokėsi. Baigusi mokslus universitete, Maja Suslova apgynė istorijos mokslų daktarės disertaciją.
Suslovas metų metais nešiojo tą patį kostiumą. Jo butas Maskvoje ir vasarnamis buvo apstatyti tik valdiškais, inventorizuotais baldais. Jei Brežnevas per gegužės pirmosios šventės minėjimą švilpė su vėjeliu, 120 km. per valandą greičiu, Kutuzovo prospektu, stovėdamas atvirame mersedese, tai Suslovas važiavo lėtai iš paskos „Volga“. Nors galėjo sau leisti viską. Jis ne tik kad sau daug ko neleido, bet ir gniaužė visos šalies kultūros, mokslo inteligentijos pasiekimus.
Suslovo asmeninis gyvenimas buvo paslaptis ne tik sovietų liaudžiai, bet ir pačiam Brežnevui. Taip niekas ir nematė viešumoje Michailo Suslovo žmonos. Anot šaltinių, ji buvo labai kovinga moteris. Karo metais dirbo ir operavo karo ligoninėse, ir išgelbėjo daug gyvybių.
Tik Suslovo žmona pasirūpino, kad pusę vyro didelės algos (jam tuo metu buvo mokama apie 10 tūkst. rublių alga, kai vidutinė alga siekė 120 rublių – aut.) būtų skirta beglobiams ir bedaliams žmonėms. Moteris nuolat pervesdavo nemažas pinigų sumas iš vyro algos vaikų namams ir senelių prieglaudoms, bet niekam apie tai nepasakojo. Tai buvo tik vienas dalis jų asmeninio gyvenimo, kurią pora kruopščiai slėpė. Dauguma sovietinių žmonių apskritai galvojo, kad Suslovas yra nelaimingas našlys ir gyvena tik darbu.
Bet dauguma taip pat nežinojo, kad Kremliaus gensekų žmonos turėjo ne tik tarnaičių, daugybę kitų privilegijų, bet ir dažnai verkė.
Černenka tapo ne tik pajuokos objektu, bet ir didžiulis moralinis skaudulys jo šeimai
Nors Konstantino Černenkos žmona pragyveno su juo ilgai, bet jai buvo labai nelengva. Likus metams iki vyro mirties, moters kančios buvo tiesiog nebepakeliamos. Sunkiai sergantis Černenka, kuriam reikėjo gulėti namuose arba ligoninėje, staiga tapo genseku.
Grįžęs namo po CK plenumo, kur jis ir buvo išrinktas generaliniu sekretoriumi, nusivilko paltą, atsisėdo koridoriuje ant kėdės ir sėdėjo kaip įbestas. Žmona priėjo ir pasakė:
– Ką tu padarei? Kodėl tu sutikai? Juk yra jaunesnių už tave. Sveikų ir tvirtų. Kad ir Gorbačiovas.
Černenka kiek patylėjo ir atsakė:
- Jam dar per anksti.
Černenka valdė šalį trumpai. Savo televizorių ekranuose žmonės matė vos pastovintį, prilaikomą kitų, išgeltusį ir sunkiai bepratariantį žodį žmogų. Tai buvo dar viena (po Ninos Petrovnos suknelės) didžiulė gėda pasaulio akyse, nes Černenka vadovavo šaliai iš ligoninės lovos, geriausiu atveju – iš namų, dažnai prarasdamas sąmonę, painiodamas žodžius, priimdamas sveiku protu nesuvokiamus sprendimus. Vieną jų – grąžinti į aukščiausios valdžios ešelonus V. Molotovą.
Bet Černenkos namuose prie skambančio telefono visada pirmoji prieidavo jo žmona, Ana Dmitrijevna, kuriai ir tekdavo neretai spręsti, kiek klausimas yra svarbus ir skubus ir ar nebus blogiau, jei ji patrukdys jau beveik nebesiorientuojantį aplinkoje vyrą, gulintį lovoje. Moteris ne kartą padėjo, galima sakyti, išeiti iš situacijos be išeities, kai tuo metu jos vyras gulėjo be sąmonės ir jau mirštantis.
Kremliaus bendrapartiečiai parodė Černenką sovietų liaudžiai likus savaitei iki mirties, tvirtindami, kad viskas gerai, jis jaučiasi puikiai. Tuo pačiu paversdami jį ne tik pajuokos objektu, bet ir nesuprasdami, kokią moralinę žalą daro jo šeimai ir artimiesiems. Jie norėjo tik vieno, kad Konstantiną Ustinovičių paliktų ramybėje.
Negana to, leisgyvis Černenka balsavo ir Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose. Tiksliau, ligoninėje, kur gensekas gulėjo, padarė rinkiminę apylinkę, kad jis galėtų nubalsuoti neišlipdamas iš lovos. Bet apgailėtinai atrodantis Černenka tik pamojavo, nes daugiau nebepajėgė ką nors padaryti.
Nuotr. Konstantinas Černenka su šeima: žmona, dukra Tania ir anūke
Ir visai tai jo žmona Ana Dmitrijevna turėjo perleisti pro save. Nors moteris buvo kantri, stipri ir vyriško charakterio, bet niekas nematė Anos Dmitrijevnos ašarų, kaip ir jos pačios. Ji gal tik pora kartų buvo užfiksuota sovietų laikraščiuose, kaip ir kai kurios kitos Kremliaus Politinio biuro žmonos, nes buvo linkusi gyventi tyliai ir ramiai.
Bet Sovietų laikais buvo „tradicija“: kai tik baigdavosi vyro viešpatavimas, žmonoms tekdavo sunki dalia.
Chruščiovą nušalinus nuo valdžios, iš karto buvo atimtos visos privilegijos ir nekilnojamasis turtas.
Viktorija Brežneva po vyro mirties liko viena. Jų duktė Galina nuėjo šunkeliais ir pamiršo motiną. Buvo labai sunku su pinigais, nes iki tol jai nereikėjo apie tai galvoti. O Brežnevui mirus, jai teko gyventi iš labai mažos pensijos, nebesulaukė ji ir tinkamos medicinos priežiūros.
Jurijaus Andropovo žmona, nepaisant jos sunkios psichinės ligos, pergyveno savo vyrą, bet apie kokią nors laimingą šios moters senatvę netenka kalbėti.
Černenkos žmona, palaidojusi vyrą, nuolat gyveno jausdama nuoskaudą. Nes ir persitvarkymo laikų laikraščiuose Černenka buvo prisimenamas kaip „vegetuojanti daržovė“, priėmęs nesąmoningus sprendimus.
Sniegė Pilypienė
