sniegopilys.lt
Visos Kremliaus gensekų žmonos buvo labai panašios savo gyvenimo būdu: stengėsi kuo rečiau iškišti nosį iš namų, gyventi tyliai ir ramiai. Be to joms visoms pirmoje vietoje buvo šeima. Gensekų žmonos buvo ne tik paprastos namų šeimininkės, bet ir rūpinosi, saugojo, patarinėjo savo vyrams, kad šie nepadarytų grubių partinių klaidų. Žinoma, jei tik teikėsi klausyti.
Andropovo žmona visada matydavo prie lovos ant stalelio padėtą gyvų gėlių puokštę
1975 metų žiemą Kremliaus ligoninėje įvyko negirdėtas nutikimas. Į ligoninę buvo pristatyta itin sunkios būklės moteris. Ką su ja daryti, sprendė visas gydytojų konsiliumas, kurį sudarė žinomi ir autoritetingi medicinos mokslų daktarai. Šioje ligoninėje jie dar nematė pacientės, išgyvenančios siaubingas „lomkes“. Paaiškėjo, kad moteris jau daug metų vartojo įvairius psichotropinius preparatus, kurių net nėra pardavime. Kai kurie jų – tikrų tikriausi narkotikai.
Šią istoriją papasakojo Kremliaus ligoninės gydytoja Praskovja Mešencova, kuri gydė pačius įtakingiausius ir svarbiausius SSSR žmones: Staliną, Chruščiovą, Brežnevą, Gromyką, maršalus Rokosovskį ir Žukovą, rašytoją Šolochovą, dainininką Lemeševą
Bet šią pacientę gydytoja įsiminė labiausiai. Ją apėmė didžiulė baimė, kai sužinojo, kad pas tą ligonę važiuoja pats SSSR KGB pirmininkas Jurijus Andropovas. Tai buvo jo žmona. Ne tik ši gydytoja, bet ir visas medicinos personalas kaip reikiant išsigando vien dėl Andropovo buvimo ligoninėje. Juk jis buvo vienas svarbiausių šalies žmonių. Jo griežtas iš po antakių žvilgsnis, akiniai stambiais rėmais, nuolat akmeninis veidas ir balsas įvarė baimės ne vienam. Ypač tiems, kuriems teko susidurti su juo akis į akį. Jo bijojo visa šalis. Be to, jis buvo ne tik labai rūstus, bet ir uždaras, paslaptingas, tarsi atsiskyręs nuo visų žmogus.
Iki tol Andropovas slėpė žmoną net nuo savo bendradarbių. Niekada ir niekas nematė jos kartu su juo, niekada jis nevykdavo su ja ir į užsienio vizitus. Net renginiuose, kur pagal protokolą buvo privaloma būti su savo antrosiomis pusėmis, Andropovas visada buvo vienas. Todėl šalies žmonėms beliko burti iš kavos tirščių: o kaip atrodo jo žmona? Kodėl jis slepia ją?
Andropovo žmona Tatjana Filipovna Andropova buvo namų šeimininkė ir neturėdavo net teisės iškišti nosies be savo vyro žinios.
Tatjana Filipovna buvo antroji Andropovo žmona. Bet šis faktas buvo labai ilgai slepiamas.
Pirmą kartą Jurijus Andropovas vedė 1935 metais. Andropovas su savo būsima žmona Nina mokėsi viename technikume, kuri po vestuvių iškart pradėjo dirbti NKVD. Mat tuo metu jos tėvas vadovavo valstybinio Čerepoveco banko skyriui.
Ši mergina buvo puikus jaunuolio, turinčio daug ambicijų pasirinkimas, kuris tuo metu savo karjerą pradėjo dirbdamas katerio bocmanu. Bet po vestuvių Andropovo karjera ėmė kilti kaip ant mielių. Jis įstojo į partiją ir greitai tapo Jaroslavlio miesto partijos komiteto sekretoriumi. Žinoma, už tai jis pirmiausiai turi būti dėkingas savo žmonai su antpečiais, padariusi didžiulę įtaką Andropovo karjeros šuoliui. Turint tokią patikimą žmoną, einančią tokias pareigas, nesunku buvo praeiti ir visokius patikrinimus.
Andropovo biografijoje apskritai nemažai „baltų dėmių“. Niekas nežino jo kilmės, kas iš tikrųjų buvo jo tėvai. Pats Andropovas kažkada prasitarė, kad jo vaikystė buvo nelaiminga, nes labai anksti neteko tėvų ir tapo našlaitis. Būsimasis gensekas augo pas svetimus žmones Šiaurės Kaukaze. Jau tada daug kas žinojo, kad vaikai, kuriems teko našlaičių likimas, užauga labai uždari ir slapti. Akivaizdu, kad šias savybes Andropovas išlaikė iki pat mirties.
1940 metais partija Andropovą išsiuntė dirbti į Kareliją, o jo žmona liko Jaroslavlyje. Ir padarė didelę klaidą, kurios gailėjosi visą gyvenimą.
Mat Karelijoje Andropovas susipažino su moterimi, kuriai jausmai buvo tokie stiprūs, jog jis iš karto nusprendė skirtis. Jis tai ir pasakė žmonai, trumpam grįžęs į Jaroslavlį.
Tais laikais, nusprendus skirtis, buvo galima apkaltinti kuo tik nori: amoralumu, ištvirkimu, palaidu gyvenimo būdu. Stalino laikais skyrybos buvo laikomos sovietinio piliečio didžiausiu nuopuoliu.
Nes paprastai kaip būdavo? Jei sutuoktiniai nebemylėjo vienas kito, jie bijojo skirtis vien dėl to, ką pasakys partijos komitetas, ką pagalvos žmonės. Juk jei vyras būdavo neištikimas, žmona iš karto pagrasindavo, kad apskųs jį partijos komitetui. O kur dar buto klausimas, vaikai… Svarbiausia, atsirastų „juoda dėmė“ asmeninėje byloje. Be to, išsiskyręs partietis nebegalėjo tikėtis karjeros augimo. Nebent taip pasielgti galėjo tik visai eiliniai, o tie, kurie turėjo ką prarasti, šeimos nemesdavo. Ir jokių skyrybų procesų tuo metu nebuvo. Net jei vyras elgdavosi ne visada taip, kaip norėjo jo žmona, bet tai nebūdavo priežastis skirtis.
Bet Andropovo jausmai meilužei Tatjanai Lebedevai buvo tiek stiprūs, jog jis nusprendė rizikuoti.
O tai, kad savo antrajai žmonai Andropovas jautė labai stiprius jausmus, patvirtino ir Kremliaus ligoninės medikai. Jo nurodymu, Tatjanai kasdien buvo daromos stipriausių psichotropinių vaistų injekcijos, kad tik moteriai bent kiek palengvėtų ir ji nesikankintų. Todėl gana dažnai jos būsena buvo kaip nepakaltinamo žmogaus. Bet retomis prašviesėjimo akimirkomis Tatjana visada matydavo prie lovos ant stalelio padėtą gyvų gėlių puokštę ir lapelį su eilėraščiu.
Net tada, kai Andropovas pats negalėdavo atvykti, nes darbas jam visada buvo pirmoje vietoje, jis perduodavo, kad jai nuvežtų šviežių gėlių puokštę ir parašydavo savo kūrybos eilėraštį. Ir ji skaitydavo…
“Wikipedia” nuotr. SSSR KGB pirmininkas J.Andropovas su žmona Tatjana
Pirmąjį Amerikos visuomenės krikštą Chruščiovo žmona priėmė aukštai iškelta galva
Nedaug istorija žino ir apie Kremliaus gensekų Nikitos Chruščiovo žmoną Niną Petrovną, Leonido Brežnevo žmoną Viktoriją Petrovną, Konstantino Černenkos antrąją pusę ir pagrindinio SSSR ideologo, „pilkojo kardinolo“ Suslovo žmoną. Kodėl SSSR valdžios ešelono žmonos visada buvo šešėlyje? Viena versijų, kad tai buvo elementari partinė tradicija, prasidėjusi nuo Stalino laikų, todėl ir toliau jos buvo laikomasi.
Nors Stalinas didžiąją savo valdymo dalį buvo našlys, bet kai priimdavo aukšto rango svečius neformalioje aplinkoje, dažnai „pirmosios ponios“ vaidmenį atlikdavo jo duktė Svetlana. Nors kitų aukštų pareigūnų žmonos lindėjo namuose ir net į gatvę išeidavo retai. O ką jau kalbėti apie tai, kad jos lydėtų savo vyrus ne tik po šalį, bet, juo labiau, ir po užsienio šalis. Užtat jas išsiųsdavo atostogauti kur norėjo.
O tos Kremliaus žmonos, kurios vis dėlto siekė atsidurti dėmesio centre, anksčiau ar vėliau būdavo įrašytos į Stalino „juodąjį sąrašą“. Ir nesvarbu kieno jos buvo žmonos ir kuo jos užsiėmė – politika ar visuomenine veikla. Pavyzdžiui, kaip Polina Žemčiužina (Molotovo žmona) ar Jekaterina Kalinina. Ar buvo tiesiog elegantiškos aukštuomenės damos, užburiančios savo grožiu ir apdarais, kaip maršalo Michailo Tuchačevskio žmona Nina Grynevič arba antroji Budiono žmona, dainininkė Olga Michailovna.
Stalinas jas sunaikino. Jo įsitikinimu, tikri vadai turi aukotis. Juk ir jis paaukojo savo šeimą. Todėl to paties reikalavo ir iš savo bendražygių. Mat Stalinas buvo įsitikinęs, kad žmona ir yra bet kurio sovietinio politinio veikėjo silpnoji grandis, nes būtent per ją, per jos ryšius ar pažintis su kitomis moterimis, užsienio žvalgyba gali prieiti prie bet kurio sovietinės vadovybės nario.
Greičiausiai dėl to ir Kremliaus aukštų valdininkų žmonos sėdėjo tyliai ir apskritai kuo rečiau stengėsi iškišti nosis ir namų. O gal tai buvo tiesiog savisaugos instinktas.
Tik 1959 metais, tuometinis SSSR vadovas Nikita Chruščiovas, pirmasis išvežė savo žmoną į Ameriką. Tai buvo ir pirmasis SSSR generalinio sekretoriaus vizitas į JAV.
Praeis dar valanda kita ir lėktuvas su Chruščiovo šeima bei juos lydinčiais asmenimis nusileis Vašingtone. Tai buvo pirmoji Ninos Petrovnos išvyka į užsienį, nors ji ir labai nenorėjo vykti.
Nikita, kaip jį vadino liaudis, pirmasis išvedė į dienos šviesą savo žmoną ir parodė, kad ir valstybės vadovas gali ir turi turėti normalią šeimą.
Iš tikrųjų vykti į užsienį su žmona, Chruščiovą įkalbėjo tuometinis polinis veikėjas Anastasas Mikojanas, kuris jau buvo ne kartą užsienyje ir žinojo, kaip amerikiečiai žiūri į sovietinius žmones.
Per politinio biuro posėdį, kur ir buvo aptariamas būsimas Chruščiovo vizitas į JAV, Mikojanas pasakė:
- Nikita, pasiimk su savimi ir šeimą. Juk ten pagalvos, kad mes, komunistai, esame su ragais ir uodegomis.
Nina Petrovna patyrė Amerikoje tikrą šoką. Juk pats tuometinis Amerikos prezidentas Davidas Eisenhoweris spaudė jai ranką, o kur dar ištaigingi priėmimai, kuriuose dalyvavo net Marilyn Monroe, žurnalistų dėmesys, fotoaparatų blykstės.
Moteriai, kuri didesnę savo gyvenimo dalį praleido provincijos užkampyje, o Maskvoje labai retai išeidavo iš valdiško, valstybės skirto buto – to buvo per daug.
Bet pirmąjį Amerikos visuomenės krikštą Chruščiovo žmona priėmė aukštai iškelta galva. Kaip bebūtų keista, bet ji, skirtingai nei jos vyras, galėjo kad ir kukliai susikalbėti angliškai, nes tos kalbos mokėsi mokykloje. Be to ir kitiems paliko labai paprastos, bet geros ir mielos moters įvaizdį, kuris atitiko visą komunistinės valstybės santvarką. Ir vadino Niną Petrovną „amerikietiška močiute“. Juk svarbiausia amerikiečiams buvo, kad ji visą laiką šypsojosi.
Bet kai JAV prezidentu tapo Johnas F. Kennedy‘is, per priėmimą su šios šalies vadovu, Nina Petrovna patyrė tarptautinę gėdą. Iš nuotraukos, darytos 1961 metais per JAV prezidento vizitą Vienoje, kur Nina Petrovna stovi šalia Jacqueline Kennedy ir kitų ponių, juokėsi ir šaipėsi visas Vakarų pasaulis. Dvi dviejų galingų valstybių pirmosios ponios – elegantiška ir stilinga Jacqueline Kennedy ir Nina Petrovna Chruščiova – apkūni provincijos tetulė, o jos suknelė labiau panašėjo į naminį chalatą. Šį kartą Ninos Petrovnos paprastumo ir kuklumo pasaulis neatleido. Šią fotografiją publikavo visi didžiausi pasaulio laikraščiai ir žurnalistai negailėjo jai kandžių pastabų ir antraščių: „Pirmoji SSSR ponia pamiršo persirengti ir atėjo į priėmimą su naminiu chalatu“.
Tuo metu JAV ir SSSR santykiai buvo labai įtempti. Todėl Vakarų žurnalistai nepagailėjo ne tik Ninos Petrovnos, bet ir jos ne mažiau kaimietiško vyro Nikitos Chruščiovo.
Nepaisant to, Johnas Kennedy‘is spaudė ranką Ninai Petrovnai ir, padedant vertėjui, mandagiai su ja bendravo, energingai gestikuliuodamas rankomis. O Chruščiovas stovėjo greta elegantiškos Jacqueline, kuri taip pat maloniai šypsodama su juo bendravo.
Po šio vizito Vienoje ir patirtos gėdos, Nina Petrovna daugiau nebekėlė kojos iš namų ir visą save pašventė šeimai ir vaikams.
Apskritai sovietų vadovams „pirmoji ledi“ skambėjo labai nesuprantamai, kone kaip necenzūrinis išsireiškimas. Juk jie nežinojo, nei kaip „pirmoji ponia“ turi elgtis, nežinojo nei ką ji turi pasakyti, nei kaip laikytis.
Bet nereikia manyti, kad Nina Petrovna buvo tik savo vyro šešėlis. Jos didelę įtaką Nikitai Chruščiovui pripažįsta dauguma istorikų ir tos epochos liudytojų, nes ji buvo protinga, išmintinga ir išsilavinusi moteris. Žinoma, Nina Petrovna negalėjo numatyti ateinančių žemės ūkio reformų, Karibų krizės ir kitas Chruščiovo klaidas. Bet ji visada sugebėjo įvertinti labai objektyviai ir racionaliai savo vyro darbus. Daugelis žinojo, kad Nikita su žmona dažnai tardavosi įvairiais klausimais.
“Wikipedia” nuotr. Nina Petrovna per susitikimą Vienoje su JAV prezidentu ir jo žmona
Pagunda palikti šeimą Brežnevui kildavo gana dažnai
Viktorija Brežneva buvo sąstingio laikų pavyzdinė namų šeimininkė, o jos vyras senas, paliegęs žmogus, daug metų valdęs šalį, priklausomas nuo medikamentų ir beveik nukvakęs. Bet nuo to jo žmonai buvo tik geriau…
Nes iki tol moters kasdien neapleisdavo mintis, ar jos brangusis Leonidas Iljičius neišeis pas kitą. Nes kol tapo „vaikščiojančiu numirėliu“, jis buvo didelis mėgėjas pasukti „į kairę“. Kad ir ką bekalbėtume apie jį, bet jaunas jis buvo išvaizdus vyras. Jam patiko moterys ir moterims jis patiko. Dar tuomet Leonidas Iljičius sakė savo žmonai, kad tai ne pats blogiausias vyro bruožas. Svarbu, kad tai nepakenktų partijos reikalams.
Leonidas Brežnevas vedė Viktoriją 1927 metais. Susipažino šokiuose ir beveik iš karto atsirado abipusiai jausmai. Bet maždaug po dviejų santuokos metų Viktorija suprato, kad tokį įspūdingą vyrą išlaikyti šeimoje bus labai sunku. Net Stalinas yra kartą apie jį pasakęs: „Koks gražus moldavas“. Iš tikrųjų Brežnevas nebuvo moldavas, jis tik dirbo Moldavijoje. Vienaip ar kitaip, bet nepaneigsi – jaunystėje jis buvo tikras sekso simbolis ir moterų širdžių ėdikas. Buvo kalbama, kad moterys pačios kabinosi jam ant kaklo ir neleisdavo praeiti. Tokių vyrų retai sutiksi ir dabar. Ir šias savybes Leonidas Iljičius išsaugojo labai ilgai. Todėl pagunda palikti šeimą Brežnevui kildavo gana dažnai. Jo meilės romanai kaip reikiant patampė žmonos Viktorijos nervus. Bet vis dėlto palikti šeimos jis nesiryžo, nes žinojo, kad jam būtų tekę už tai sumokėti didelę kainą.
Jų santuoka pirmą kartą subraškėjo dar karo metais. Iš pradžių Viktorija sulaukdavo dažnai Leonido Iljičiaus laiškų, o po to jis nutilo… Viktorija Petrovna nekantriai laukė, kada jis grįš, vydama nuo savęs juodžiausias mintis, bet visi nuogąstavimai, deja, išsipildė. Leonidas Iljičius fronte susirado moterį, gydytoją Tamarą Laverčenko, kurią ir atsivežė į Dnepropetrovską. Ir pasakė žmonai:
– Žinai, buvo tokie sunkūs mūšiai, galvojau, kad jau rytoj mirsiu, tai aš susiradau moterį.
Viktorija jį suprato ir palaikė. Bet kai Leonidas Iljičius pasakė žmonai, kad ruošiasi su ja skirtis ir susituokti su savo fronto drauge, Viktorija pasielgė labai kategoriškai: pateikė ultimatumą ir įspėjo, kad parašys pareiškimą partijos komitetui, jį išmes ir sugadins karjerą.
Todėl Leonidas Iljičius ne juokais išsigando, paliko meilužę ir jo šeiminis gyvenimas ėmė toliau tekėti ramia vaga.
1939 metais Brežnevas tapo Dnepropetrovsko partijos komiteto pirmininku. Ir, žinoma, svajojo apie Maskvą bei vietą politiniame biure.
Viktorija Petrovna daugiau niekada jam nepriminė tos neištikimybės ir užmerkdavo akis, išgirdusi ar sužinojusi apie naują savo vyro meilės romaną, kurių buvo ne vienas ir ne du.
Viktorija buvo išmintinga moteris, ji suprato, kad jos vyras gražuolis, o ji negali tuo pasigirti ir kad vyro padėtis daug pranašesnė nei jos. Bet ji išgelbėjo šeimą.
Leonidas Iljičius Brežnevas mėgo užmegzti kurortinius romanus Kryme, kur dažnai vykdavo pataisyti savo sveikatą. Pats sezono įkarštis. Žmonių – kiek tik akys užmato. Norint turėti vietą paplūdimyje, reikėdavo ateitį į jį dar prieš patekant saulei.
Vienas iš jo širdį suvirpinusių susitikimų įvyko Sočyje. Tiesa, Brežnevas miesto filharmonijos dainininkę Aną Šalfejevą jau pažinojo iš anksčiau. Bet net ir Viktorijos Petrovnos pateiktas ultimatumas nesutrukdė Leonidui Brežnevui atnaujinti meilės romaną, kuris prasidėjo dar karo metais. Tada Ana Šalfejeva su koncertine brigada keliavo po šalį. Po vieno tokio koncerto, kareiviai, nurodžius politiniam vadui Brežnevui, uždarė Aną valgykloje, bet mergina, dar prieš atvykstant „džentelmenui“, pabėgo pro langą. Toks dainininkės elgesys tik dar labiau pakurstė Leonido Iljičiaus aistras. O Šalfejeva, geriau pažinusi Brežnevą, tapo maloni ir švelni jam.
Po karo jie ir toliau palaikė ryšį. Susitikimai vyko būsimo generalinio sekretoriaus viloje Sočyje, kur jis kartais atvykdavo be žmonos ir vaikų. Bet pamažu santykiai išsisėmė ir įsimylėjėliai išsiskyrė.
Nors Ana ir neturėjo planų išvesti vyrą iš šeimos, bet bendravo su juo šiltai ir visada kreipdavosi į jį „Lionička“. Nors sovietų liaudies atmintyje Brežnevas išliko kaip labai nerišliai kalbantis ir protaujantis žmogus, bet jei Ana Šalfejeva būtų parašiusi atsiminimų knygą, tai genseko personažas joje būtų buvęs visai kitoks. Anot jos, tai labai galantiškas vyras, kuris buvo dosnus dovanoms.
Jei Brežnevas jausdavo kokius nors jausmus moteriai, tai tada jai labai pasisekdavo. Nes jis ją arba sėkmingai ištekindavo, tai yra už reikalingo vyro, arba įdarbindavo šiltoje vietoje. Ir visos moterys likdavo patenkintos.
Vėliau Ana Šalfejeva ištekėjo už generolo, tačiau santuoka greitai iširo: sutuoktiniai net nespėjo susilaukti vaikų. Bet net ir Brežnevo dovanos nepagerino jo meilužės gyvenimo sąlygų. Daug metų Ana Šalfejeva gyveno bendro tipo bute, vadinamojoje „komunalkėje“. Dažnai Šalfejeva skundėsi savo draugams dėl triukšmingų kaimynų, kurie piktnaudžiavo alkoholiu.
Kartą vienas Šalfejevos draugų nuotraukų albume atsitiktinai pamatė fotografiją, kurioje Leonidas Brežnevas stovi meiliai apsikabinęs savo mylimąją Sočyje. Draugai patarė Anai kreiptis į Leonidą Iljičių su prašymu, kad skirtų jai atskirą butą. Šalfejeva taip ir padarė. Moteris nepriminė Brežnevui jųdviejų romano, o tiesiog įdėjo tą pačią nuotrauką į voką ir išsiuntė.
Po kiek laiko Ana Šalfejeva gavo dviejų kambarių butą Sočyje. Tačiau miesto filharmonijos dainininkė nebuvo vienintelė tokią dovaną gavusi iš generalinio sekretoriaus. Nežinia, ar Brežnevo paprašė ką nors panašaus ir jo fronto draugė, gydytoja Tamara Laverčenko, bet buvusio mylimojo dėka ji taip pat tapo buto savininke, tik šį kartą sostinėje. Viktorija Petrovna, sužinojusi apie dovanotą butą meilužei, pakėlė skandalą vyrui. Bet Leonidas Iljičius nepasimetė ir visą kaltę suvertė Tamaros broliui Jakovui: kad jis tuo pasirūpino. Bet Viktorija nepatikėjo vyru. Tačiau netrukus „Vitia“, kaip Brežnevas dažnai vadino Viktoriją Petrovną, nurimo ir gyvenimas vėl ėmė tekėti įprasta vaga.
Ir kol Brežnevas mezgė vis naujus meilės romanus, medžiojo, keliavo, kėlė tostus įvairiuose banketuose, žmona per dienas kepė jo mėgstamus kotletus, virė uogienes, prireikus prisiūdavo vyro marškinių sagą.
Viktorija niekada neprašė vyro dovanoti brangių dovanų, niekada nelindo jam į akis, nesirodė viešumoje. Bet ir nesijautė nelaiminga būdama jo šešėlyje. Priešingai – ji jautėsi pilnateisė savo namų šeimininkė.
Bet kaip sakė išminčius Saliamonas: viskas gyvenime praeina. Praėjo ir Brežnevui: potencija nebe ta, aistros išblėso, bet Viktorijos dėka buvo išsaugota šeima: vaikai turėjo tėvą, anūkai senelį. Ko daugiau reikia?
Leonidas Brežnevas vis dėlto retsykiais parodydavo visuomenei savo žmoną. Bet labai retai. Kai neįmanoma būdavo apeiti protokolo. Viktorija paprastai turėdavo dalyvauti, kai į Sovietų šalį atvykdavo aukšto rango užsienio šalių svečiai. Vienas jų – JAV prezidento Richardo Nixono vizitas Maskvoje ir Kremliuje. Bet nepaisant to, kad tada Viktorijos Brežnevos aprangos stilių kūrė pats Viačeslavas Zaicevas, atrodė ji labai provincialiai. Tos kaimietiškos išvaizdos ir laikysenos ne vienai Kremliaus žmonai taip ir nepavyko atsikratyti. Juk jos labai mėgo gardžiai ir daug pavalgyti, ir tai atsispindėjo ne tik jų figūrose, bet ir ant veidų. Jos tada ir nežinojo, kas yra sveikas gyvenimo būdas.
“Wikipedia” nuotr. Brežnevas mėgo moteris. Dešinėje: Brežnevas ir su žmona Viktorija jaunystėje
Sniegė Pilypienė
bus tęsinys
