sniegopilys.lt
Būti „atsarginiu“ draugystėje, meilėje ir net profesiniuose santykiuose yra skausminga, įžeidžianti ir bergždžia. Nepaisant to, šis santykių modelis nepasensta ir yra klasikinis realaus gyvenimo siužetas. Paprastai daugelis iš mūsų linkę užjausti žmogų, kuris atsidūrė „ant atsarginio suolelio“, ir kaltinti tą, kuris neva laiko jį ten. Tačiau kas iš tikrųjų kaltas ir kaip ištrūkti iš šios aklavietės, pasakoja psichoterapeutė Angelė Kazlauskienė.
Gyvenimas „atsarginio varianto“ vaidmenyje gresia žlugimu
Ant „atsarginio suolelio“ neretai atsiduria žmonės, kurie, viena vertus, yra patogūs (myli, nori artumo ir visada pasiruošę kontaktui), kita vertus, jie nėra tokie patrauklūs ir įdomūs, kaip kiti variantai,.
Kokiu parametru skiriasi „atsarginio“ ir „pagrindinio žaidėjo“ pozicijos? Meilė yra mūsų emocinė „investicija“, todėl „pagrindiniu“ tampa tas, apie kurį daugiau galvojama ir svajojama, į kurį dedamos mintys, jausmai, viltis, bendra ateitis ir panašiai. Būtent todėl jis tapo reikšmingu, prioritetiniu, geidžiamiausiu „trofėjumi“ nuotakų ir jaunikių rinkoje.
Todėl tas žmogus negailėdamas ir visapusiškai investuoja į savo aistros ir meilės objektą: planuoja bendras perspektyvas, didina savo reikšmę mintimis, jausmais, svajoja apie jį. Ir jei vienas į partnerį investavo maksimaliai, o kitas minimaliai, gaunamas klasikinis santykių disbalansas.
„Atsarginis variantas“ sėdi ir laukia, kol jam bus paskambinta, kad kažkas, kuris visą tą laiką gyveno savo gyvenimą, ateis ir prisimins jį. O tuo tarpu jis pats tarsi neturi savo gyvenimo, nes viską atidavė savo jausmų ir lūkesčių objektui.
Kas paskirsto vaidmenis? Tai ne likimas, ne atsitiktinumas, ne nesėkmė. Žmogus pats sutinka su „atsarginio“ vaidmeniu, nes toks vaidmuo jam yra priimtinas. Kodėl tai priimtina? Todėl, kad jis pats nesubrendo kaip žmogus ir be kito, į kurį investavo, negali ir nesugeba savęs vertinti, spręsti iškylančių gyvenimo problemų ir panašiai.
Tokioje situacijoje susiduriame su tipine kopriklausomybe, kai „atsarginis“ kenčia nuo savo nebrandumo ir tikrai nėra sveikų santykių pavyzdys. Tiesa ta, kad nesubrendę žmonės, neturintys vidinės atramos, visada kuria tuos pačius nesubrendusius priklausomus santykius, bandydami gauti viską, ko jiems trūksta per partnerį. Ir jei nedirbsite su savimi, žmogus bus pasmerktas be galo būti „atsarginiu“.
Tačiau gyvenimas „atsarginio varianto“ vaidmenyje gresia žlugimu, emociniu ir fiziniu išsekimu. Kad ir kiek save ramintumėte ir pateisintumėte situaciją, sakydami, kad mylimasis labai pavargsta darbe, nėra įpratęs rodyti dėmesio arba kažkodėl neturi jums pakankamai laiko, bet vis tiek jus prisimena… Patikėkite, ateis tiesos akimirka. Ir tada jūs aiškiai suprasite: kad jumis tiesiog nesidomi. Todėl jausdami skausmą, suvokdami tiesą, turite užduoti sau pagrindinį klausimą: „Ką daryti toliau?“. Toleruoti ar keisti?
Kuo žmogus brandesnis, tuo daugiau vidinių atramų turės
Jei nenorite ištverti „atsarginio“ vaidmens, yra tik vienas būdas iš jo išeiti: suformuoti sveiką asmenybę. Tai darbas, kuris turi vykti kiekviename žmoguje. Tai yra pirminė užduotis, su kuria tiesiogine prasme susiduriame visi: mes negimstame subrendę, augame arba … nesuaugame. Gali nugyventi visą gyvenimą, bet vis tiek nesusiformuoti sveikos savigarbos, mąstyti netikrų iškraipymų pagrindu, atsistatyti tik per santykius su aplinkiniais.
Kuo žmogus brandesnis, kuo daugiau vidinių atramų turės, tuo laisvesnis ir laimingesnis jis bus. Kadangi jis pradės matyti, kaip mylimasis iš tikrųjų su juo elgiasi, jis nepaskęs iliuzijose ir neinvestuos į ką nors, kas juo nesidomi. Jis nebijos likti vienas su savimi, jam nebus poreikio kuo greičiau atsikratyti vienatvės, užmezgant santykius su bet kokiu. Tada atsiras savigarba kartu su vidinėmis atramomis. Ir tada jis gali pasirinkti partnerį, su kuriuo santykiai bus kuriami pusiausvyros principu, o tai reiškia laimingą abipusę meilę.
Subrendęs žmogus, turintis savo vidines atramas, retai leidžiasi į nesubrendusius santykius, kur į kitą investuoja daugiau, nei gauna savo adresu. Ir šiandien yra specifinių technikų, kurios padės absoliučiai bet kam (jei tik nori) susiformuoti adekvačią savigarbą, paversti sveiką mąstymą, pašalinant tam tikras negatyvias nuostatas, išmokti spręsti savo problemas. Tačiau norint tapti suaugusiojo vidinio resurso savininku, kartais reikia kreiptis į profesionalią psichologinę ir psichoterapinę pagalbą. Tačiau daug geriau pagalbos prašyti ne tada, kai „pražydo“ liga, priklausomybė ar koks nors kitas nukrypimas, o tada, kai suvoki savo silpnąsias vietas ir nori juos „užlopyti“ kartą ir visiems laikams.
