Kodėl vis daugiau merginų renkasi „Bostono santuoką“?

Kalbėjomės su dviem merginomis, kurios turi patirties su tokio tipo gyvenimu kartu. Jos papasakojo, kas joms patinka ir kas nepatinka, ir davė patarimų kitoms merginoms.

„Tradicinė santuoka su vyru nepasiteisino. Daug ginčijausi su savo vaikinais dėl finansų ir pareigų pasidalijimo“, – sakė 22 metų Margarita, paprašiusi ją vadinti tiesiog Margo.

Anot jos, kažkuriuo metu išsinuomojo butą su drauge. Tai pasirodė labai patogu ir puiku! Tačiau po poros mėnesių jai teko išsikraustyti. Taigi, turėjo susirasti naują kambariokę.

 

— Papasakokite apie merginą, su kuria buvote „Bostono santuokoje“

— Aistę (vardas pakeistas pašnekovės prašymu – red. past.)  radau „Facebook‘e“.  Tuo metu jai ką tik buvo suėję 18 metų. Ji tuo metu išgyveno sunkią šeimyninę situaciją. Kai susipažinome, ji buvo psichiatrijos ligoninėje.

Iš karto jai pasakiau: „Tau nereikia mokėti už pirmą mėnesį. Eik į pokalbius dėl darbo, pabandyk rasti savo nišą. Tu dar labai jauna ir tikriausiai nežinai, ką nori veikti. Bet aš tau irgi nieko neskolinga. Tad netempk darbo paieškų mėnesiams. Tai geros valios gestas.

Ji atėjo pas mane tuščiomis rankomis – be telefono ir pinigų. Padėjau jai susirasti darbą ir įtikinau kreiptis į psichologą. Galiausiai ji pradėjo uždirbti pinigus ir pasiekė remisiją. Kurį laiką viskas buvo gerai.

— Kuo, jūsų manymu, „Bostono santuoka“ skiriasi nuo draugiško gyvenimo kartu ar romantiškų santykių?

— „Bostono santuokoje“ vienas žmogus prisiima „vyriškas“ pareigas, o kitas – „moteriškas“. Pavyzdžiui, aš visada buvau atsakinga už finansus, mokėjau nuomą ir sąskaitas. Aistė rūpinosi namų ūkiu ir prižiūrėjo namą. Mums tai buvo patogu.

Turėjome bendrą biudžetą. Kiekviena žinojome, kiek uždirbame ir kiek turime savo sąskaitose. Viena galėjo išleisti daugiau, kita mažiau. Nebuvo taip, kad eidavome apsipirkti ir dalindavomės išlaidas po 50/50. Kas galėjo sau leisti, tas mokėjo.

Aš labai mylėjau ją. Rodėme viena kitai rūpestį ir meilę. Pavyzdžiui, kai sirgau, ji virdavo sriubą. Ji taip pat lygino mano drabužius į darbą. Tai buvo didelė pagalba.

Kai Aistė atsikraustė gyventi pas mane, namai pražydo, juose buvo jauku. Žinojau, kad visada esu laukiama ir noriu ten būti.

Elgiausi su Aiste kaip su mažąja sesute. Norėjau kuo nors rūpintis. Pati anksti pradėjau gyventi viena – 15 metų. Dabar suprantu, kad būčiau buvusi laiminga, jei anuomet būčiau turėjusi mentorių, kuris būtų mane palaikęs ir pinigais, ir patarimais. Pagalvojau: „Kažkam turi pasisekti“.

— Kas jus patraukė prie tokio tipo santykių?

— Man sunku gyventi vienai. Pati negaminu maisto. Esu per tingi tvarkytis. Daug dirbu. Kartais grįžtu namo tik permiegoti. Bet norėjau, kad butas būtų apgyvendintas ir jaukus. Man pačiai labai reikėjo kambariokės.

Mano draugai buvo prieš, kad gyvenčiau kartu su Aiste. Jie rodė man straipsnius apie serijinius žudikus ir sakė, kad gali pavogti viską iš namų. Bet aš atsakiau: „Ką ji turėtų vogti? Visi mano pinigai yra mano kortelėse. Neturiu jokios brangios elektronikos. Manai, kad ji pavogs televizorių?

— Ar turėjote kokių nors konfliktų? Kaip juos išsprendėte?

– Konfliktai prasidėjo, kai Aistė pradėjo uždirbti neblogus pinigus ir bendrauti su kitais.

Ji siautėjo, atsidūrė blogoje aplinkoje ir nuolat įsiveldavo į bėdą, iš kurios turėjau ją gelbėti. Aistė neatrodė tokia stipri asmenybė, kuri galėtų pati išsisukti. Todėl turėjau įsikišti. Taip, galbūt buvau griežta savo žodžiais.

Bet jei mano prašymai neiti naktį, nieko nevartoti ir nesusitikti su asmeniu, kuris parduoda nelegalias medžiagas, yra įžeidimas, tai gerai, aš esu skriaudėja.

Kadaise nusprendėme, kad mums reikia didesnio buto. Aistė pasirašė sutartį, o aš suorganizavau persikraustymą. Tada išvykau į trijų dienų komandiruotę. Tačiau po to manęs laukė „staigmena“.

Raktas netiko spynai. Paskambinau Aistei ir pasakiau, kad negaliu įeiti. Ji atsakė: „Nenoriu su tavimi gyvent. Tu esi skriaudėja. Tu visada man vadovauji. Man bloga su tavimi. Norėčiau, kad nebūčiau tavęs pažinusi. Eik šalin.“ Taip viskas ir baigėsi. Tada, padedant draugams, išsivežiau  savo daiktus iš ten, ir kurį laiką gyvenau su jais.

Tai nutiko prieš pat mano gimtadienį. Tą dieną ji pasirodė mano namuose su ašaromis ir dovanomis. Neįsileidau jos.  Ji bando atkurti ryšį, bet aš nebegaliu su ja elgtis taip, kaip anksčiau.

Giliai širdyje aš jai atleidau. Suprantu, kad ji turėjo sunkų gyvenimą, ir linkiu jai viso ko geriausio. Bet nebe su manimi.

— Ar patartumėte kitoms merginoms „Bostono vedybas“?

— Kiekviena sprendžia pati. Manau, kad tai gerai studentei, kuri persikėlė į didmiestį ir pasiilgsta savo šeimos.

Tačiau reikia suprasti, kad dažniausiai šie santykiai yra laikini. Jei merginos yra heteroseksualios, jos netrukus išsiskirs ir sukurs savo šeimas.

— Kokį patarimą duotumėte žmogui, svarstančiam apie „Bostono santuoką“?

— Pasidalinkite pareigomis be smurto. Verta apie tai diskutuoti nuo pat pradžių. Nuspręskite, ką kiekvienas iš jūsų labiausiai mėgsta daryti, ir pagal tai paskirkite užduotis. Pavyzdžiui, aš nemėgstu plauti grindų, bet Aistei tai tiko.

Sudarykite nuomos sutartį dviem vardais. Manęs joje nebuvo, todėl negalėjau net paskambinti šeimininkei.

Nepamirškite savęs. „Bostono santuoka“ yra apie šeimą, bet jums nereikia būti visiškai pasinėrusiems į ką nors ir nuolat stengtis jam padėti. Taip, jūs gyvenate kartu kaip seserys. Bet turėtumėte išmokti atsiriboti. Tai jus apsaugos.

 

Viskas įvyko spontaniškai

20 metų Roberta „Bostono santuokoje“ gyvena pusantrų metų. Sako, ieškojusi, kur gyventi, bet neradusi tinkamų variantų. Tada pamatė merginos skelbimą, ieškančią kambariokės. Susisiekė su ja ir susitarė, kad dalinsis butu. Viskas įvyko spontaniškai. Tik vėliau suprato, kad jų santykius galima pavadinti „Bostono santuoka“.

— Papasakokite apie merginą, su kuria esate „Bostono santuokoje“.

Su Viktorija susipažinome būsto paieškos svetainėje. Iš pradžių ji dalijosi butu su kita mergina. Bet tada ji išsikraustė, ir Vikai buvo sunku sau leisti du kambarius.

Paaiškėjo, kad turime daug bendro. Pavyzdžiui, turime giminingas profesijas: ji – mokytoja, o aš – psichologė. Ji tokia pat melancholikė kaip ir aš. Ir tai svarbu: nesutarčiau su žmogumi, kuris yra sangviniškas.

— Kuo, jūsų manymu, „Bostono santuoka“ skiriasi nuo draugiško gyvenimo kartu ar romantiškų santykių?

— Mes neturime lytinių santykių. Gyvename atskiruose kambariuose. Tačiau turime bendrą namų ūkį, bendrą biudžetą ir teikiame vienas kitam emocinę paramą. Ji ne tik mano kambariokė – ji – mano šeima.

„Bostono santuoka“ yra gilesni santykiai nei draugystė. Nesakyčiau, kad su Vika turiu ką nors tokio intymaus, kad nesidalinčiau tuo su savo draugais. Tačiau tuo pačiu metu negaliu jų interesų iškelti aukščiau Vikos.

Viena mano draugė kartą pasakė, kad norėtų gyventi su manimi. Bet aš pasakiau: „Ne. Nesiruošiu palikti Vikos.“ Iš pradžių ji įsižeidė, bet paskui, regis, suprato.

— Kas jus žavi tokio tipo santykiuose?

— Man patinka jausmas, kad nesi vienas. Negrįžti namo į tuščią butą. Žinai, kad yra kažkas, su kuo gali pasidalinti savo emocijomis ir problemomis, gauti patarimų. Tai patogu ir kasdieniame gyvenime – visa atsakomybė dalijamasi tarpusavyje.

Daugelis manęs klausė: „Kodėl nepradėjai gyventi viena?“ Bet aš nejaučiu tokio poreikio. Jaučiuosi gerai ir natūraliai gyvendama su kitu žmogumi. Vienintelis dalykas, kuris galėtų mus išskirti, yra santykiai su vyru.

Jei viena iš mūsų persikraustys gyventi pas savo vaikiną, manau, kita susiras naują kambariokę, su kuria galės užmegzti panašiai gilius santykius.

— Ar turite konfliktų? Kaip juos sprendžiate?

— Taip. Mes visada stengiamės užmegzti dialogą. Pavyzdžiui, kartą pakviečiau keletą draugų. Jiems išėjus, su Vika smarkiai susipykome: ji man jų pavydėjo. Aš, savo ruožtu, jai to nejaučiau. Normalu, kad turime platų socialinį ratą, ir nemanau, kad turėtume visą laiką leisti kartu. Išliejusios emocijas, galėjome ramiai pasikalbėti ir toliau gyvenome be ginčų.

Buvo atvejų, kai pažeidžiau jos asmenines ribas. Pavyzdžiui, kartą nuėjau į Vikos kambarį atidaryti lango. Ji labai aštriai sureagavo: „Tai mano erdvė. Prašau, neik be mano leidimo.“ Ji pati taktiška. Ji neperžengia mano kambario slenksčio, nebent paprašau.

Kita kliūtis – valymas. Esu kruopštesnė dėl švaros ir tvarkos. Man svarbu, kad viskas būtų savo vietoje. Vikai tai nėra toks svarbus klausimas.

Galiu tapti priekabiautoja, jei ji praleis kokią nors vietą:  tada stovėsiu šalia jos ir lauksiu, kol ji ją nušluostys. Esu perfekcionistė, bet Vika tai supranta ir priima.

Retkarčiais kylantys ginčai yra normalūs. Jei turėtume rimtesnių nesutarimų, negalėčiau su ja gyventi.

— Ar rekomenduotumėte „Bostono santuoką“ kitoms merginoms?

— Taip. Šiame sudėtingame pasaulyje, kuriame žmonės ir taip jaučiasi vieniši, labai svarbu turėti artimą draugą. Visuomenė spaudžia jus susituokti ir susilaukti vaikų. Bet jei suprantate, kad šiuo metu nesate pasiruošę radikaliai pakeisti savo gyvenimo, „Bostono santuoka“ yra puikus būdas tą padaryti – taip gyventi.

Net jei turite baimių ir abejonių, pavyzdžiui, „Ar galiu gyventi su kuo nors kitu?“, verta pabandyti.

Tai gera patirtis. Išmoksite ieškoti kompromisų ir susitarti.

— Kokį patarimą duotumėte žmogui, svarstančiam apie „Bostono santuoką“?

—  Pasikalbėkite su savo būsima kambarioke. O kas, jei sužinosite, kad su ja jaučiatės nejaukiai? Pavyzdžiui, mes pasielgėme neapgalvotai: niekada nebuvome susitikusios prieš įsikraustydamos gyventi kartu. Tai buvo rizikinga, bet man pasisekė. Galėjo būti kitaip. Renkantis partnerį reikia būti atsargiems.

Iš anksto aptarkite taisykles. Vikos skelbime buvo parašyta: „Švara garantuota“. Vėliau jai tai priminiau: „Švara negarantuota. Čia nešvaru“. Ji atsakė: „Man čia švaru. Čia ne kiaulidė“.

Galite skirtingai suprasti švarą, tylą ir asmenines ribas. Svarbu aptarti, kaip kiekvienas iš jūsų įsivaizduojate gyvenimą kartu.

Svarbiausia, gerai pagalvokite, ar verta gyventi su savo drauge. Gerai praleisti laiką nereiškia, kad galite dalytis gyvenamąja erdve. Iškyla neigiami kasdienio gyvenimo aspektai, kurių net neįsivaizdavote, kai kartą per savaitę susitinkate kavinėje. Lengva prarasti draugę, jei pradedi su ja gyventi.