Santykių problemos, kurios buvo ignoruojamos ir nutylėtos, anksčiau ar vėliau iškyla. Archyvo nuotrauka

Santykių problemos, kurios buvo ignoruojamos ir nutylėtos, anksčiau ar vėliau iškyla. Ginčo metu savo partneriui sakome dalykus, dėl kurių vėliau neretai gailimės. Kartais dėl baimės ar kaprizų sunku išreikšti poreikius. Praėjus kuriam laikui po skyrybų, geriau suprantame, kas nutiko ir kaip galima būtų išspręsti problemas, rašo cosmopolitan.com.

 

Ashley, 29 metai -„Apgailestauju, kad neprašiau pagalbos, kai jos reikėjo“

„ Prisimindama buvusį vyrą, gailiuosi, kad tylėjau, kai pajutau, kad negaliu susitvarkyti ir man reikia pagalbos. Santuokoje buvome neilgai, tik pagimdžiau dukrą. Tapusi jauna mama ir žmona, pasidaviau stereotipų ir lūkesčių spaudimui. Man atrodė, kad turėčiau būti tobula, rūpintis vaiku, buities darbais ir maisto gaminimu, bet tuo pačiu atrodyti kaip Victoria‘s Secret modelis.

Dėl keliamų sau didelių reikalavimų išsekau. Pateikiau prašymą dėl skyrybų, manydama, kad galėsiu  išvengti streso, kurį susikūriau pati. Nors pykau, kai mane įžeidė vyras, kuris nesuprato, kas vyksta ir ko aš noriu. Dabar suprantu, kad turėjau paprašyti jo pagalbos. Jei būčiau sugebėjusi jam paaiškinti savo jausmus, galbūt būtų buvusi galimybė išsaugoti šeimos gyvenimą“.

Victoria, 33 metai- „Prieš ištekėdama nepakankamai savęs supratau“

Turėjau geriau pažinti save ir išmokti labiau save vertinti, susitvarkyti su vienišumo jausmu. Jei būčiau neskubėjusi ištekėti, būčiau supratusi, ką reiškia jausti perspektyvą ir viltį, o ne baimę ir beviltiškumą. Nors ir suprantu, kad būdamos 20-25 metų mes renkamės partnerį pagal kitus kriterijus, nei 40-ies“.

Maria, 38 metai – „Neturėjau drąsos visko pabaigti anksčiau“

„Per ilgai toleravau nepriimtiną situaciją. Po vestuvių mano vyro idėjos, kokie turi būti santykiai, pasikeitė. Mes nuolat kovojome. Neturėjau drąsos ir supratimo pripažinti problemą ir ką nors su ja daryti. Atsisakiau žiūrėti tiesai į akis ir pripažinti, kad mūsų nelaimingas šeimos gyvenimas ir abu kentėjome“.

Anna, 36 metai – „Aš nesupratau, kad esu daugiau nei kažkieno žmona“

„Aš neturėjau nepriklausomybės. Aš pati sukūriau nesveikus santykius, laikydama savo vyrą svarbesniu už save. Užuot kūrusi karjerą ir puoselėjusi pomėgius, pripratau prie vyro žmonos vaidmens. Kaip moters ir kaip žmogaus  savigarba nuo to nepriklausė. Nesugebėjau laiku atpažinti nesveikų santykių, nes visiškai pasidaviau  jo valdžiai“.

Emma, ​​23 metai„Aš neprisiėmiau atsakomybės“

„Per mažai galvojau apie atsakomybę. Ieškojau ką kaltinti ir negalvojau, ką galėčiau pakeisti savo elgesyje. Iš dalies priežastis buvo mano jaunystė ir nebrandumas. Tada dar nesupratau, kad negaliu perkelti atsakomybės ant kitų pečių. Man atrodė, kad po skyrybų gyvenimas bus tobulas, nes problema – sutuoktinis. Nesupratau, kad santykiai santuokoje gali rutuliotis etapais ir verta įdėti daugiau pastangų, sprendžiant problemas. Skyrybos vaikams buvo nelaimė, bent jau dėl to gailiuosi“.

Lisa, 28 metai – „Ne visada galėjau pastovėti už save“

„Turėjau aktyviau ginti teises prieš prasidedant problemoms. Ginčų metu pasidaviau, rūpesčius laikiau savyje ir rūpinausi jo poreikiais. Dabar esu stipresnė nei prieš 10 metų. Antroje santuokoje elgiuosi kitaip. Aš pasisakau už savo teises, nes aš to nusipelniau“.

Nicole, 37 metai – „Aš neišmokau suprasti jo meilės kalbos“

„Negalėjau jo mylėti taip, kaip jis norėjo. Po skyrybų išmokau penkias skirtingas meilės kalbas. Man svarbiausia fizinis prisilietimas ir geras laikas kartu, o jam – abipusis palaikymas žodžiais ir darbais. Dėl meilės kalbos nesutapimo nuolat kildavo konfliktų. Po vakarienės norėjau pasivaikščioti, bet jam buvo svarbiau, kad indai būtų išplauti ir padėti į vietą. Kai vaikai užmigo, aš norėjau susirangyti ant sofos ir padėti galvą jo glėbyje, o jis – sutvarkyti  vaikų žaislus svetainėje ir išgirsti padėką. Meilę patyrėme ir išreiškėme įvairiais būdais. Kai jis darė tai, kas jam atrodė svarbu, išgirdo iš manęs kritiką, o jam reikėjo palaikymo ir pritarimo žodžių, kad jaustųsi mylimas.

Julia, 32 metai„Nepavyko išlaikyti nepriklausomybės jausmo“

„Atidaviau partneriui ir santykiams visą save be pėdsakų. Dažnai buvo nepaisomi mano norai ir poreikiai, bet aš ignoravau tai, siekdama išsaugoti santuoką. Dėl to ir sugriuvo mūsų šeiminių  santykių pamatai. Įsitikinau, kad negalima tapti tuo, kuo kiti nori, kol nepatenkinsi savo poreikių. Jei galėčiau grįžti laiku atgal, daugiau dėmesio skirsčiau sau“.

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą