Kleinų šeima, gyvenusi Mineapolyje, pagal šiuolaikinius standartus buvo didelė: tėvai Kennethas ir Betty (ji taip pat buvo 7 mėnesį nėščia), taip pat ir keturi jų sūnūs. "YouTube" stopkadras

Visi esame girdėję širdį veriančių istorijų apie mažų vaikų dingimą. Sunku įsivaizduoti, kokias kančias išgyvena jų artimieji. Tačiau būna ir liūdnesnių istorijų, kai dingsta ne vienas, o keli vaikai vienu metu, rašo startribune.com.

 

Į bylos tyrimą pažvelgė daugiau nei skrupulingai

Atvejis, apie kurį šiandien papasakosime, susijęs su trijų brolių Kleinų dingimu be žinios. Deja, net ir po 70 metų jų vis dar nepavyko rasti. Taigi, kas jiems nutiko?

1951 metai, lapkričio 10 diena. Šeštadienis buvo šaltas, bet šiaip – ​​kaip ir kiekvieną savaitgalį. Kleinų šeima, gyvenusi Mineapolyje, pagal šiuolaikinius standartus buvo didelė: tėvai Kennethas ir Betty (ji taip pat buvo 7 mėnesį nėščia), taip pat  ir keturi jų sūnūs.

Berniukų vardai buvo: Gordonas (9 m.), Kennethas jaunesnysis (8 m.), Davidas (6 m.) ir Danny (4 m.). Tą dieną trys jaunesni berniukai primygtinai prašė mamos leisti juos į parką, esantį vos už 3 kvartalų nuo šeimos namų. Betty iš pradžių dvejojo ​​dėl to, kad tą dieną buvo gana vėjuota ir šalta, bet galiausiai leido jiems eiti.

Broliai, apsidžiaugę, kad mama persigalvojo, linksmai pasikalbėjo,  ir apie 13.30 val. išėjo į parką. Vyresnysis jų brolis Gordonas norėjo pataisyti dviratį, todėl pasakė broliams, kad maždaug po pusantros valandos bus parke ir paprašė palaukti jo po dideliu ąžuolu. Tačiau kai Gordonas atvyko į vietą, jo brolių niekur nesimatė.

Kai byla yra senesnė nei 70 metų, kartais labai sunku rasti išsamios informacijos, jei tokia yra. Šiuo atveju pasisekė užklysti į žurnalisto Jacko El-Hai medžiagą, kuris ir buvo įkvėpimo šaltinis rašant straipsnį.

Paaiškėjo, kad El-Hai į bylos tyrimą pažvelgė daugiau nei skrupulingai ir asmeniškai susipažino su Kleinų šeima 1997 metais. O dingusiais broliukais susidomėjo po to, kai „Sunday Star Tribune“ pamatė skelbimą, kuriame tėvai dar kartą ieškojo bet kokios informacijos apie dingusius sūnus.

Jackas El-Hai atliko išsamų tyrimą ir vėliau parašė visą knygą pavadinimu „Dingę broliai: šeimos ieškojimas per dešimtmečius“.

Anot knygos autoriaus, po pietų vyriausias iš brolių Gordonas atėjo į parką prisijungti prie savo brolių ir žaisti. Tikslaus laiko jis neprisimena, bet atrodo, kad tai buvo maždaug pusantros valandos po to, kai jaunesni berniukai išėjo iš namų.

Ištyręs viską aplinkui, jis nerado jokių savo brolių buvimo požymių ir apie 16 val. Gordonas grįžo namo ir papasakojo tėvams, kas atsitiko.

Kennethas ir Betty nedelsdami susisiekė su policija, nors iš pradžių pareigūnai norėjo palaukti 24 valandas nuo tos akimirkos, kai berniukai dingo, prieš pradėdami paiešką. Tačiau tėvai neatlyžo ir paieškos prasidėjo beveik iš karto.

Pirmą dieną jos nebuvo didelės apimties, tačiau lapkričio 11-ąją prie policijos prisijungė skautai ir ieškotojai su šunimis.

Betty Klein išsiuntė emocingą kreipimąsi Mineapolio gyventojams „ieškoti visur, kur tik galite“, ir netrukus keli šimtai savanorių susirinko kvartalas po kvartalo ieškoti vaikų.

Kalbant apie liudininkus, viskas buvo dviprasmiška. Tą dieną parke buvo daug suaugusiųjų ir dar daugiau vaikų. Suaugę buvo užsiėmę savais reikalais, vaikai bėgiojo ir žaidė, todėl brolių Kleinų niekas neprisiminė. Tačiau sakė, kad jei jie būtų iš ten paimti per prievartą, žmonės tikrai atkreiptų į tai dėmesį.

Maždaug už mylios nuo parko tekėjo Misisipės upė. Kelis kartus joje ieškojo dingusių berniukų  narai. Jie tai darė ir prieš srovę, ir pasroviui, tačiau vaikų pėdsakų niekur nebuvo. Nors kiek vėliau ten aptiktas dalykas visiškai pakeis policijos tyrimo eigą.

Geležinkelininkas Helge‘as Mattsonas buvo vienas iš tų, kuris savanoriškai ieškojo brolių Kleinų. Lapkričio 13 d., popiet, jis vaikščiojo vakariniu upės krantu ir, du ar trys metrai nuo vandens kranto, pastebėjo dvi vilnones kepures, gulinčias ant plono ledo.

Tačiau tėvai Kleinai negalėjo tiksliai pasakyti, ar kepuraitės yra jų vaikų, ar ne. Broliai dėvėjo gamyklines kepures, kurios beveik nesiskyrė nuo kitų, pagamintų toje pačioje gamykloje.

Betty ir Kennethas buvo beveik pasiruošę pripažinti, kad rastos kepurės priklauso jų sūnums, tačiau, kaip ir daugelis kitų, netikėjo, kad kepurės 3 dienas plūduriavo upėje, o paskui kažkokio stebuklo dėka atsidūrė ant ledo, šalia kranto. Beveik visi tikėjo, kad buvo ten įmesta tyčia.

Bet tada Mineapolio policija priėmė sprendimą, kuris prieštarauja bet kokiai logikai. Aptikę kepures, pareigūnai teigė manantys, kad įvyko nelaimingas atsitikimas ir berniukai nuskendo. Byla buvo baigta praėjus vos 5 dienoms po brolių dingimo.

 

Padarė viską, ką galėjo, bet to nepakako

Nepaisant to, kad byla buvo baigta, joje išliko keletas neatitikimų. Pirma, broliai neprašė eiti prie upės, visi norėjo į parką. Upė, kurioje buvo rastos kepurės, buvo maždaug už 1 mylios nuo parko, kuriame, kaip manoma, tą dieną buvo berniukai.

Antra, jų vyresnysis brolis Gordonas buvo įsitikinęs, kad be jo broliai tikrai nebūtų ėję prie upės. Jie žinojo, kad netrukus prie jų prisijungs vyresnysis brolis, ir tokiomis progomis jo visada laukdavo. Be to, nebuvo pranešimų, kad tą dieną berniukai būtų matyti ant upės ar prie jos (tuomet buvo pėsčiųjų zona).

Dėl to, policijai nutraukus bylą, Kennethas ir Betty Kleinai turėjo perimti dingusių vaikų paiešką į savo rankas. Jie paskyrė 500 JAV dolerių atlygį už bet kokius patarimus ar įkalčius, kurie galėtų padėti surasti brolius.

Mineapolio gyventojai nuoširdžiai užjautė Kleinus, bet, deja, negalėjo padėti. Tuo pat metu dingusių vaikų tėvams teko susidurti su keistais skambučiais ir įspėjančiais laiškais, kuriuose teigiama, kad „būtina geriau stebėti vaikus“. Buvo net išpirkos raštelis, bet kai FTB padėjo suorganizuoti susitikimą su laiško autoriumi, jis taip ir nepasirodė.

Kleinai padarė viską, ką galėjo, bet to nepakako. Apimti nevilties Betty ir Kennethas net kreipėsi pagalbos į garsiąją ekstrasensę, vardu „Lady Wonder“.

Ši regėtoja naudojo  tam reikalui specialiai pagamintą prietaisą, kuriuo ji iškėlė tam tikras raides ir taip davė atsakymą. Įdomu tai, kad paklausta apie brolius Kleinus, „Lady Wonder“ pavadino vieną iš gatvių (Channel St.), esančią  St. Paulo mieste.

Kennethas apsilankė šioje gatvėje, bet nieko joje nerado. Daug vėliau, 1990 metais Kleinai kreipėsi į televizijos laidą „Neatskleistos paslaptys“, norėdami papasakoti apie savo dingusius vaikus.   Tačiau prieš pat filmavimo pradžią laida buvo atšaukta be jokio paaiškinimo. Maždaug ta pati istorija pasikartojo ir kitoje televizijos laidoje.

Dešimtmečius Kennethas ir Betty reguliariai dėdavo skelbimus į laikraščius, prašydami bet kokios informacijos apie savo dingusius vaikus. Viename iš skelbimų buvo rašoma: „Labai norime, kad mūsų trys berniukai grįžtų namo. Mes žinome, kad jie gyvi. Upėje rastos kepurės tik blaškė dėmesį. Skambinkite arba parašykite mums, jei ką žinote“.

Praėjus trejiems metams po sūnų dingimo, Kleinai persikėlė į Montikelo miestą (taip pat esantį Minesotoje) ir susilaukė dar keturių berniukų. Tačiau nepaisant to, noras surasti dingusius sūnus jų niekada neapleido.

Kadangi policija bylą baigė labai greitai, joje nebuvo nė vieno kaltinamojo. Žinoma, vaikai galėjo ir nuskęsti –  ši versija išlieka viena įtikimiausių, tačiau anaiptol ne vienintelė.

1951 metais parke dirbo Richardas Fossas ir, kaip teigiama, berniukai jį pažinojo. Kaip išsiaiškino Jackas El-Hai, vyras iš Mineapolio išvyko praėjus vos porai savaičių po vaikų dingimo.

Įdomu tai, kad 1955 metais buvo pradėtas tyrimas Fosso atžvilgiu dėl kitų trijų berniukų iš Čikagos: Pete‘o Petersono (13), Johno (13) ir Antono (11) Schusslerių nužudymo. Tačiau Richardo Fosso dalyvavimas niekada nebuvo įrodytas. Ir jis mirė laisvėje 1962 metais.

Kitas galimas kaltininkas – netoli Kleinų gyvenęs sunkvežimio vairuotojas Lloydas Paddockas. Tuo metu, kai berniukai dingo, jis elgėsi pernelyg keistai.

Pasak vieno kaimyno, maždaug tuo pačiu metu Paddockas savo rūsyje išliejo naujas betonines grindis. Be to, anksčiau jis dėl to buvo susitaręs su statybininkų komanda, tačiau jiems atvykus Lloydas pasakė, kad pagalbos jam nereikia ir viską padarys pats. Be to, vyras 1951 metais lapkričio–gruodžio mėnesiais savo pikape pakeitė kėbulo apdailą.

O kai minėtasis kaimynas Paddocko paklausė, ar jis neketina prisijungti prie berniukų paieškos, šis atsakė: „Jų neverta ieškoti“. Beje, tyrėjai atkreipė dėmesį, kad jei berniukai norėtų eiti trumpuoju keliu, jų kelias eitų pro Paddocko namą.

Dar vieną galimą įtariamąjį surado Kleinų šeimos pasamdytas privatus detektyvas Michaelas Sadovičius. Viena iš Mineapolio gyventojų papasakojo apie jį.

1951 metų vasarą moteris išnuomojo kambarį tame rajone „baisiam 50 metų vyrui ir keistam paaugliui“. Moteris tvirtino mačiusi savo nuomininką žaidžiantį krepšinį su jai nepažįstamais berniukais. Tai buvo maždaug tuo metu, kai Kleinai dingo. Jie buvo tokio pat amžiaus kaip dingę vaikai, bet ji neprisiminė jų išvaizdos.

Anot jos, nuomininkas išsikraustė po poros mėnesių po to, kai dingo vaikai. Moteriai pasirodė, kad  jis labai skuba. Moteris apie šį vyrą ilgai tylėjo, nes bijojo jo net jam išsikėlus.

 

Iš policijos archyvo dingo dėžutė su kepuraitėmis

Yra dar viena teorija, kuri nėra siejama su konkrečiu asmeniu – tai įvaikinimas juodojoje rinkoje. Nors nėra įrodymų, kad taip galėjo nutikti broliams Kleinams, tokie atvejai tuo metu nebuvo neįprasti.

Galbūt „linksmo nuotykio“ pasiūlymas galėjo lengvai įtikinti tris mažus berniukus kur nors išvykti su nepažįstamu žmogumi. Dingusių brolių Kleinų artimieji linksta į šį scenarijų.

Pavyzdžiui, jų jaunesnieji broliai, gimę jau dingus šiems trims broliams, visada įsivaizdavo, kad jie  auga geroje šeimoje ir yra laimingi. Gerai pagalvojus, pateikti tokią versiją yra daug lengviau ir ramiau nei kitus galimus variantus.

Kalbant apie policijos teoriją, kad berniukai nuskendo upėje, ji turėjo ir tebeturi daug kritikų. Pavyzdžiui, buvęs Hennepino apygardos medicinos ekspertas, kuris tuo metu buvo išėjęs į pensiją, sakė, kad policijos versija neatlaiko patikrinimo:

– Tikimybė, kad broliai Kleinai nuskendo, yra artima 1 iš 1 000 000. Jeigu upėje nuskendo 3 žmonės, tai bent vienas iš jų turėjo iškilti į paviršių, bet taip neatsitiko. Be to, narai kelis kartus apieškojo dugną. Išvada leidžia suprasti…

Kitas šio tyrimo smūgis buvo 2000-ųjų pradžioje, kai  iš policijos archyvo dingo dėžutė su kepuraitėmis, kurios galėjo priklausyti dingusiems vaikams.

Kaip jos dingo, nežinoma. Ar jos buvo pavogtos ar pamestos netyčia? Šeima turi įvairių versijų. Tačiau liūdniausia tai, kad dabar jų neįmanoma patikrinti, ar nėra DNR pėdsakų.

Sutapimas ar ne, bet kaip tik tuo metu sutuoktiniai Kleinai ketino siųsti įrodymus DNR tyrimui, kurie tapo prieinami privatiems asmenims. Ar galėjo pagrobėjas visą tą laiką sekti šeimą ir pavogti kepuraites, kad nusikaltimas nebūtų išaiškintas?

Keista, kad pastaraisiais dešimtmečiais teisėsaugos institucijos vėl pradėjo domėtis šia byla. 2013 metais Mineapolio šerifo pavaduotojai Jessica Miller ir Lance‘as Sallsas norėjo imtis šio tyrimo.

Jie susisiekė su Jacku El-Hai, nukopijuodami jo užrašus apie bylą, taip pat kalbėjosi su Kleinų šeimos nariais. Deja, viskas tuo ir baigėsi, pakartotinis tyrimas įstrigo vos prasidėjęs.

Žinoma, gerai, kad šis dingimas vis dar prisimenamas ir dirbama. Taip pat verta paminėti, kad Kleinų šeimos nariai pateikė savo DNR dingusių asmenų registrams, tačiau iki 2021 metų atitikmenų nebuvo.

Kaip ten bebūtų, bet sunku patikėti, kad tą dieną visi berniukai nuskendo. Nebuvo jokios priežasties, kodėl jie norėtų eiti prie upės be Gordono, žinant, kad jis ketino prisijungti prie jų. Tą dieną buvo šalta ir vėjuota, parkas buvo už kelių kvartalų, o iki upės buvo likę pusantro kilometro.

Keista, kad niekas nematė berniukų einančių į parką ar jos teritoriją, nors aplink buvo daug žmonių. Ar jie apskritai atėjo į parką? O gal jie nuėjo kur nors kitur?

Deja, Kennethas Kleinas mirė 2005 metais, nežinodamas savo dingusių vaikų likimo. Betty Klein mirė 2013 metais, būdama 88 metų. Dešimtmečius jie nenuilstamai ieškojo savo dingusių vaikų. Likę broliai, ypač Gordonas, tęsia šį liūdną darbą.

Sunku įsivaizduoti, kokį sielvartą Kleinų šeima išgyveno visus šiuos metus. Dievas davė jiems daugiau vaikų, bet kiekvieną dieną juos persekiojo mintys apie dingusius berniukus.

„Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad nugyvenome turtingą ir laimingą gyvenimą, tačiau kiekvieno viduje liko didžiulė skylė. O tiksliau, jų buvo trys. Berniukai visada mūsų mintyse… –  sakė Betty Klein viename savo interviu.

“YouTube” stopkadrai

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą