sniegopilys.lt
1962 metais sausio 21 d., apie 23.20 val., ugniagesiai užgesino gaisrą ir pateko į dviejų aukštų namą Saraho gatvėje Strasbūre, Pensilvanijoje. Gana greitai ant virtuvės grindų jie rado 22 metų Christine Maps, kuri dar buvo gyva. Jos 4 mėnesių kūdikis, kuris buvo kitame kambaryje, buvo miręs. Šeimos galvos, 38 metų Edvardo, niekur nesimatė, rašo andrearlesmanashay.wordpress.com.
Mokytoją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio
Edvardas Howardas Mapsas gimė 1922 metais gerbiamo Naujojo Džersio chirurgo šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metu jis noriai išėjo į frontą, kur tarnavo jūrų pėstininkų korpuse.
Dalyvavimas karo veiksmuose Europoje nepraėjo be pėdsakų. Jis gavo smegenų sukrėtimą ir po to pradėjo turėti psichikos problemų. 1945 metais jam buvo diagnozuota šizofrenija. Tačiau tai buvo lengva forma ir tai nesutrukdė jam gyventi normalaus gyvenimo.
Taigi, grįžęs namo 23 metų Mapsas įstojo į Sirakūzų universitetą, kur studijavo meną ir psichologiją. Edvardas taip susidomėjo savo studijomis, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje nusprendė tęsti mokslus Niujorke.
Nenuostabu, kad įgijęs tokį didžiulį žinių bagažą, jis nusprendė pradėti dėstyti meną Henry‘io Streeto kolegijoje. Ten Edvardas ir susipažino su savo mokine Christine Wolbach.
Mergina draugams pasakojo, kad mokytoją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, nors iš pradžių mintį apie santykius atmetė. Juk jis buvo už ją vyresnis 16 metų. Tačiau po 2 mėnesių merginimosi Christine galutinai pametė galvą, o kai 1960 metais Edvardas jai pasipiršo, ji nedvejodama sutiko.
Kadangi jaunavedžiai glaudėsi nuomojamame kambaryje, jie priėmė sprendimą persikelti pas Christine tėvus Pensilvanijoje. Tai atrodė keistai, nes jie nepritarė dukters santuokai, o nuotakos tėvas Robertas net atsisakė dalyvauti vestuvėse. Bet, panašu, jie sugebėjo rasti bendrą kalbą, nes ten gyveno vienerius metus.
Tačiau kai Christine pastojo, tėvas pradėjo atkakliai prašyti jaunos šeimos išsikraustyti iš jo namų. Jei prieš tai jis slėpė savo nemeilę Edvardui, tai dabar ėmė atvirai kaltinti žentą, kad šis „sugadino dukrai gyvenimą“.
Iš dalies Robertą buvo galima suprasti, nes tuo metu Mapsas buvo nustojęs dėstyti ir tapo „laisvuoju menininku“. Edvardas neturėjo nuolatinio darbo, tik retkarčiais parduodavo paveikslus ar skulptūras meno parodose Strasbūre.
Tačiau nepaisant pinigų trūkumo, šeima atrodė labai laiminga ir laukė vaiko gimimo. Visi pastebėjo, kad Edvardas rodė stiprią meilę savo žmonai ir tiesiogine to žodžio prasme nešiojo ją ant rankų (dėl to žmonės vargu ar patikės baisiais įvykiais, kurie įvyks greičiau nei po metų).
Jauna šeima į prašymus išsikraustyti iš Christine tėvų namų atsižvelgė tik 1961-ųjų lapkritį, praėjus mėnesiui po dukters Julios gimimo. Edvardui pavyko gauti būsto paskolą ir tą patį mėnesį jie nusipirko gražų namą Strasbūre.
Pora į naujus namus persikėlė gruodį ir buvo labai patenkinta savo pirkiniu. Nepaisant Edvardo ekscentriškumo, dauguma jo pažįstamų apibūdino jį kaip malonų, švelnų ir mylintį tėvą, pasiruošusį padaryti bet ką dėl savo dukters. Tačiau jis turėjo ir perdėto pavydo – be jokios priežasties galėjo pradėti kaltinti Christine neištikimybe.
Per kitus du mėnesius sutuoktiniai spėjo susipažinti su visais kaimynais ir dažnai važiuodavo į svečius. Taip jie padarė ir 1961 metų sausio 21 dieną – apie 13 valandą lankėsi jie užsuko pas artimiausius kaimynus ir paprašė trumpam prižiūrėti Julią. Ir kažkur išvyko. Nurodytu laiku jie grįžo ir pasiėmė dukrą. Kaimynai daugiau Mapsų gyvų nematė.
Kalbant apie elgesį, tragedijos išvakarėse Edvardas ir Christine atrodė laimingi ir nerūpestingi. Vyras net pasigyrė, kad gavo gerą paveikslo užsakymą. Niekas nenumatė bėdų.
Mokėjo išgyventi sunkiomis sąlygomis
Tą nelemtą dieną pora iš kaimyno namo išėjo apie 21.05 val. Mažiau nei po 2 valandų, 22.48 val., Strasbūro ugniagesiai gavo iškvietimą dėl gaisro name.
Ugniagesiai į įvykio vietą atvyko per 5 minutes ir pradėjo dirbti. Kai po pusvalandžio jie pradėjo veržtis pro dūmus, rado moterį, gulinčią ant grindų, o kitame kambaryje aptiko mergytės palaikus. Edvardo nebuvo nė ženklo.
Kaip vėliau nustatys medicinos ekspertas, vaikas mirė apsinuodijęs dūmais, tačiau Christine mirė tik po kelių valandų. Paaiškėjo, kad moters mirties priežastis – ne apsinuodijimas dūmais, o smūgis į galvą buku daiktu.
Koroneris pastebėjo, kad sužalojimo pobūdis atrodė labai keistas ir jei žmogus tai padarė, vadinasi, jis pasižymėjo didžiule jėga. Kadangi tokių sužalojimų žmonės dažniausiai patiria autoįvykiuose.
Policija taip pat nustatė gaisro priežastį – gaisras kilo dėl tyčinio po namus išmėtytų popierių, šiukšlių, drabužių ir užuolaidų padegimo. Virtuvėje buvo atidarytas dujų vožtuvas, tačiau dieną prieš tai įvykus gedimui, jis buvo užsikimšęs rūsyje, todėl dujos nesprogo. Atrodo, kad žudikas planavo sunaikinti įkalčius ir padaryti taip, kad tai būtų nelaimingas atsitikimas. Tačiau visa tai padarė nerangiai, nes gerai nepažinojo namo.
Nepaisant tokių išvadų, Edvardas tapo pagrindiniu įtariamuoju, nors beveik niekas netikėjo, kad šį nusikaltimą galėjo padaryti vyras. Jis vis dar beprotiškai mylėjo savo žmoną ir dukrą.
Be to, vos prieš pusantros valandos Edvardas džiaugėsi ir auklėjo vaiką. Kas galėjo akimirksniu paversti jį žiauriu žudiku, o paskui – padegėju? O gal kas nors kitas buvo kaltininkas?
Sutuoktiniai turėjo du automobilius ir abu buvo garaže. Todėl policija pamanė, kad vyras pabėgo į mišką, o tai prasidėjo kieme.
Reikia nepamiršti, kad Edvardas dalyvavo kare ir mokėjo išgyventi sunkiomis sąlygomis. Meilė gamtai buvo tokia stipri, kad jis sąmoningai pasirinko namą prie miško. Tuo tarpu draugai ir kaimynai jį vadino „laukiniu“ – dėl aistros žygiams ir pasivaikščiojimams gamtoje.
Keista ir tai, kad Edvardas namuose galėjo palikti visą savo svarbų turtą, įskaitant pasą, piniginę, kelioninius reikmenis ir net pareikštines akcijas, išsibarsčiusius po visą aukštą – visa tai rodė, kad jis nesiruošia pabėgti.
Tačiau, nepaisant įrodymų trūkumo, Monroe apygardos prokuroras apkaltino Edvardą nužudžius savo žmoną ir dukrą. Sausio 23 dieną buvo išduotas arešto orderis suimti Mapsą. Policija ir FTB agentai apėjo apylinkes, bet nieko nerado. Autobusų ir taksi vairuotojai bei stoties darbuotojai tą naktį taip pat nematė asmens, atitinkančio tariamo nusikaltėlio aprašymą.
Edvardas buvo gana garsus žmogus mieste ir turėjo daug draugų, tačiau nė vienas iš jų tą naktį jo nematė, kaip ir vėliau. Jis tiesiog dingo.
– Nežinome, kaip jis pabėgo iš įvykio vietos, – sąžiningai prisipažino vienas tyrimui vadovavęs detektyvas.
Policija manė, kad Edvardo motyvas buvo jo noras „ištrūkti į laisvę“. Nuolatinio darbo neturėjimas, skolos ir tėvystė jį per daug slėgė, todėl jis nusprendė nužudyti šeimą, kad galėtų pradėti naują gyvenimą.
1962 metų birželį, praėjus 5 mėnesiams po žmonos ir vaiko mirties, Edvardas buvo įtrauktas į FTB dešimties ieškomiausių asmenų sąrašą. Jo veidas šaltu žvilgsniu buvo matomas tūkstančiuose plakatų, kurie buvo iškabinti policijos nuovadose, pašto skyriuose, kino teatruose, traukinių stotyse, prekybos centruose ir visose JAV federaliniuose pastatuose. Bet viskas buvo veltui.
Buvo oficialiai paskelbtas mirusiu
1967 metų gruodį FTB netikėtai nusprendė išbraukti Edvardo pavardę iš dešimt labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašo. Priežastis buvo ta, kad net jei Edvardas būtų buvęs suimtas, policija neturėjo tvirtų įrodymų, reikalingų apkaltinti jį žmogžudyste. 1971 metų spalį Edvardas Mapsas buvo oficialiai paskelbtas mirusiu.
Praėjo mėnesiai ir metai, kol atsirado naujų teorijų apie galimą kaltininką. Populiariausia iš jų buvo versija, kad žmogžudystę įvykdė Christine tėvas, kuris garsėjo savo temperamentu ir nekentė savo žento.
Detektyvai mėgėjai iškėlė tokią prielaidą: Robertas nužudė visą dukters šeimą, bet paslėpė Edvardo kūną, kad apjuodintų jo vardą.
Pagalvojus, šiose versijose yra logikos. Juk kai pora susituokė, Christine tėvas atvirai pavadino Edvardą „tinginiu ir benamiu“. O po vestuvių Robertas jaunavedžiams gyventi savo namuose leido tik žmonos įkalbėtas, tačiau pats įnirtingai nekentė savo žento.
Įdomu tai, kad Christine motina norėjo paskolinti pinigų dukrai ir jos vyrui, kad jie nusipirktų naują namą, tačiau Robertas kategoriškai uždraudė. 1961 metų spalį Edvardas ir jo uošvis taip smarkiai susikivirčijo, kad jis trenkė savo žentui taip (jie buvo beveik vienodo amžiaus), jog šis vos išsilaikė ant kojų. Ir grasino nužudyti žentą, jei šis tuoj pat neišsikraustys iš namų. Tai buvo pagrindinė poros persikraustymo tų pačių metų lapkritį priežastis.
Ši versija atrodo dar įdomiau dėl to, kad Christine ir Edvardui išsikėlus iš jos tėvų namų, Roberto ir jo žmonos santykiai labai pablogėjo, dėl ko jie išsiskyrė 1961 metais. Uošvis nerado nieko geriau, kaip dėl visko, kas įvyko, kaltinti žentą.
Net keista, kad Robertas niekada nebuvo įtariamasis. Tikriausiai todėl, kad turėjo alibi: 1962 metais sausio 21 d., 21.30 val., jis tariamai skrido „Alaska Airlines“ lėktuvu iš Majamio į Niujorką, o kitą rytą anksti (3.15 val.) užsiregistravo „Chesterfield“ viešbutyje.
Tačiau Roberto parodymai nesutampa. Kaip pavyko išsiaiškinti detektyvams, iš tiesų tą naktį iš Majamio neskrido nė vienas „Alaska Airlines“ lėktuvas. O kai sausio 22-osios rytą į „Chesterfield“ viešbutį paskambino jo draugas ir pranešė Robertui apie gaisrą, viešbučio darbuotojai pasakė, kad toks žmogus čia nėra apsistojęs.
Nors ir linkstama prie versijos, kad Robertas galėjo būti žudikas, tačiau jis buvo prastos sveikatos, liekno kūno sudėjimo (priešingai nei žentas, jis buvo žemo ūgio ir vargu ar galėjo suduoti tokį baisų smūgį). Be to, prieš šešis mėnesius jį ištiko širdies smūgis, kentėjo nuo kitų negalavimų. O pati mintis nužudyti dukrą ir anūkę dėl to, kad nekentė žento, atrodo neįtikinamai.
Per pastaruosius 60 metų nusikaltimas nebuvo išaiškintas. Robertas mirė devintajame dešimtmetyje, o Edvardą Mapsą tiesiog nustojo ieškoti, todėl Christine ir Julia Maps nužudymo paslaptis iki šiol neišaiškinta.
„YouTube“ stopkadrai
