sniegopilys.lt
Anastasija gimė Voroneže, kur ir susipažino jos tėtis, tuo metu gyvenęs Rostove, su mama iš Kamčiatkos. Tuo metu Nastios mama mokėsi Voronežo meno mokykloje.
Vaikystėje mergaitė lankė muzikos, dailės mokyklas, aktyviai sportavo. Kai Nastiai suėjo vienuolika metų, kiekvieną vasarą ją įdarbindavo tėvai savo įkurtoje pirmoje Voronežo reklamos agentūroje. Tačiau „viršininko dukters“ statuso neturėjo: teko plauti grindis, dažyti ir bėgti atnešti kavos suaugusiems darbuotojams.
Paaukojo modelio karjerą dėl mylimo vyro
Nastia baigė vidurinę mokyklą būdama 16 metų. Mat pradėjo lankyti ją dar neturėdama septynerių. Todėl 16 metų mergina tapo pirmakurse studente. Dar mokykloje aktyviai žaidusi krepšinį, šio pomėgio neatsisakė ir būdama studentė. Bet būtent tai ir atvedė merginą į modelių verslą. „Aš net nebepamenu, kaip pirmą kartą užsukau į modelių agentūrą. Greičiausiai norėdama palaikyti kompaniją draugei. Aš visada buvau aukšta, liekna ir išvaizdi – štai ir viskas. Nors ir nesiejau savo ateities su modelio verslu, bet tada dirbau visu rimtumu ir įtemptai. Voroneže nebuvo mados dizainerių, jie dirbo Maskvoje. O 2005 metais pirmą kartą nuvykau į modelių atranką Paryžiuje“, – pasakoja Anastasija.
Nastia neslepia, kad mados pasaulyje netrūksta apkalbų, paskalų ir intrigų. Merginos dairosi turtingų gerbėjų bei sulaukia visokiausių pasiūlymų. Ne viena jų sutinka, manydama, kad toks kelias yra teisingas. Kitos sėdi „ant griežtų dietų“, nevalgo, kankinasi, daug treniruojasi, nes reikia laikytis nustatytų griežtų standartų. Ne mažiau alina ir nesibaigiančios, kelias valandas trunkantys prisimatavimai, fotosesijos, madų demonstravimas. Merginas palaiko, padeda neiškristi iš distancijos – didžiulė svajonė patekti į prestižinius mados namus.
Kaip ir dauguma merginų, taip ir Nastia buvo įsimylėjusi, bet mylimasis nepritarė jos karjerai madų versle. Vyras buvo įsitikinęs, kad nelogiška mylėti moterį ir tuo pačiu leisti jai važiuoti dirbti į Paryžių. Dėl to Nastia atsisakė modelio karjeros tiek Maskvoje, tiek ir Paryžiuje.
„Gyvenimas buvo kupinas džiaugsmo, Jaučiausi laiminga. Nors dabar galvoju, kad visa tai buvo tik pasirodymui. Tada aš to tiesiog nesupratau ir nemačiau, nes buvau lepinama kitų dėmesiu, žvilgsniais, vos išėjus į gatvę“, – sako Anastasija.
Mergina atvirauja pastebėjusi kai kurių savo draugių neslepiamą sarkazmą. Netrūko ir apkalbų: „Tik pažiūrėk, kaip jai sekasi, kuo ji apsirengusi, su kuo ji susitinka!“
Visa tai vėl prisiminė mėgindama suprasti, kodėl jai nutiko būtent tai, bet po to nusprendė, kad nereikia ieškoti priežasčių. Tiesiog reikia susitaikyti su tuo, kas įvyko ir gyventi toliau.
Automobiliu važiavo linksma jaunų žmonių kompanija. Tarp jų buvo ir Nastia. Lauke spigino šaltis, kelias apledėjęs, vasarinės padangos. Įvyko automobilio avarija. Nastia buvo sunkiai sužalota: lūžo keli stuburo slanksteliai, gilus smegenų sukrėtimas, trys savaitės komoje.
Iš pradžių gydytojai pasakė tėvams: „Dukra neišgyvens“. Po to „Bus neįgali“. Kai Nastia atsigavo, visiškai neprisiminė įvykusios avarijos. Atmintis grįžo, kai išnyko tamsios dėmės ant galvos, atlikus tomografiją.
„Laipsniškas sąmonės atkūrimas leido man lengviau susitaikyti su situacija. Bent jau to nebuvo: „Buvau sveika, o ryte prabudau vežimėlyje!“, – dalijasi prisiminimais Nastia.
Paaiškėjus, kad duktė nebegalės vaikščioti, šeima nusprendė persikelti gyventi į Juodkalniją. „Gyvenimas ten ramesnis, žmonės draugiški, paslaugūs. Gerbia ir myli. Ten šeima yra viskas, užtat vaikams kone viskas galima. Vietos gyventojai man sakė: „Koks vežimėlis? Nėra jokio vežimėlio. Tu esi mūsų princesė, o tai tavo sostas“, – šypsodama kalba Nastia.
Tiesiog reikia mylėti save, mylėti gyvenimą ir mylėti žmones
Užsienyje su savo tėvais ir vyru Nastia gyveno aštuonerius metus, bet suprato, kad tai negali tęstis amžinai. „Man reikėjo atitrūkti nuo artimųjų, nes būdama po jų sparnu negalėjau tapti nepriklausoma“, – sako pašnekovė.
Tai nutiko beveik tuo metu, kai pačiais sunkiausiais laikais vyras nesitraukė nuo Nastios nė per žingsnį. o po to išvyko į Rusiją artimųjų prašymu ir … negrįžo. Šeima iširo.
Nastia išvyko į Indiją. „Sunkiai teko išsiskirti su praeitimi, bet supratau, kad reikia gyventi toliau ir tikėti savimi“, – sako jauna moteris. Skurdžiose, ne visada švariose ir visai nepritaikytose važinėti neįgaliųjų vežimėliams Indijos gatvėmis, Nastiai pavyko sukurti, kaip ji sako, „savo komfortą“. Dabar ji žino, kaip visur sukurti „savo komfortą“. Anot jos, „komfortas“ – tai privaloma sporto salė ir kasdieniai pratimai. Nastia tiki, kad kada nors ateityje ji pakils iš vežimėlio.
Grįžusi į Voronežą Anastasija dvejus metus lankė sporto salę, kurioje liftas neveikė. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų liftas veikė, bet pastato savininkas turėjo pasirašyti sutartį su aptarnaujančia įmone. Tačiau jis neskubėjo to daryti, nes visą laiką liftas buvo gyvybiškai svarbus tik vienam žmogui – Nastiai.
Kai netekusi kantrybės jį galų gale kreipėsi į prokuratūrą, klausimas buvo išspręstas per dvi dienas.
O iki tol Nastią nešdavo ant rankų į sporto salę du treneriai.
Dabar padeda įstumti vežimėlį į liftą ir palaiko už rankos. „Žmonės su dideliu malonumu padeda – už gerą nuotaiką, už šypseną, už elementarų dėkingumą. Kad ir kur būčiau, kad ir kas benutiktų, visada randu išeitį, nes visada yra išeitis, – tvirtina Nastia. – Kai atvažiuoju čia, manęs jau laukia ir klausia: „Kuo galėtume jums padėti?“ . Ir padeda išimti vežimėlį iš mašinos bagažinės“.
Anot jos, žmonėms nereikia bijoti kreiptis pagalbos. Kartais vieni išsigąsta ir atsisako padėti. Tada palaukia, kol praeis kas nors kitas. „Jums tiesiog reikia mylėti save (pagarbos prasme), mylėti gyvenimą ir mylėti žmones. Ir nebus beviltiškų situacijų. Tiesa, kažkada vienas man pasakė: „Tu esi mergina, tau lengviau vežimėlyje!“ Nežinau, galbūt taip ir yra. Man sunku palyginti“, – svarstė jauna moteris.
Intelektualių žaidimų klubas – pagrindinis jos darbas ir pragyvenimo šaltinis
Iš tikrųjų Nastia nesiruošė visam laikui grįžti į Rusiją. Sako atvykusi į gimtąjį Voronežą tik porai mėnesių. Nori susitvarkyti su negalia susijusius dokumentus. Bet… įsteigė intelektualų klubą ir tada staiga paaiškėjo, kad grįžti nebėra prasmės. Mama taip pat priprato prie dukters nepriklausomybės, vadinasi, nebereikės jos visur vežioti. Nastia sako pradėjusi žaisti intelektualinius žaidimus kartu su mama dar gyvenant Juodkalnijoje. Klubai „Kas? Kur? Kada? “ dabar labai populiarūs visame pasaulyje. Todėl Nastia tikėjosi ir į savąjį įkurtą garsaus žaidimo klubą pritraukti daug žmonių. Dabar intelektualių žaidimų klubas yra pagrindinis jos darbas ir pragyvenimo šaltinis. Jis veikia tokiu principu: iš Maskvos žinomų ekspertų klausimai siunčiami į filialų tinklą visame pasaulyje. Žmonės susirenka restorane, susiskirsto į komandas ir atsako į klausimus. Už dalyvavimą žaidime reikia mokėti nedidelį įnašą – iš to ir susideda steigėjos uždarbis. „Kai įkūriau klubą Voroneže, tokių pramogų dar nebuvo. Netrūko norinčių jame dalyvauti. Restorano savininkai buvo tik laimingi – juk intelektualai dažnai sėdi namuose su knyga, nei išeina vakarieniauti. Jiems tai buvo nauja auditorija.
Po to kilo naujų idėjų. Klube atsirado kelios naujos pažinimo sritys – muziką ir kinas“, – pasakoja Anastasija.
Numatytas ir dar vienas moters užsiėmimas – socialinių inovacijų centro įkūrimas, kuriame vyktų vasaros renginiai neįgaliųjų vežimėliuose. Pasak Nastios, bet tai labiau tikėtina ateityje „Kadangi aš pati susiduriu su visomis neįgaliesiems būdingomis problemomis, ateityje reikės spręsti ir šiuos labai svarbius mums klausimus.
Neseniai Nastia vėl leido laiką reabilitacijos centre, Jelizarovsko klinikoje Urale. Gydytojai įdėjo elektrodus į stuburą virš ir žemiau traumos, bandydami „pramušti“ nervų jungtis, kurias nutraukė lūžis. Pažanga daroma, tačiau daugelio metų perspektyva yra kasdienės treniruotės sporto salėje ir nuolatinė reabilitacija. O tada gal kada nors …
„Visa tai vyksta lėtai, nuobodžiai, reikalauja beprotiškos kantrybės, bet aš pamažu einu tikslo link“, – sako Nastia.
Socialinių tinklų nuotraukos
