Iš kur atsirado „antrosios pusės“ sąvoka ir kodėl ji laikoma mitu?

Tikriausiai ne vienas esate girdėję apie „antrųjų pusių“ egzistavimą. Ir galbūt patys tikite, kad kažkur pasaulyje yra jums skirtas žmogus. Daug knygų ir filmų yra sukurti pagal šią romantišką koncepciją. O kur dar įvairios televizijos laidos ir pažinčių programėlės, kur žmonės ieško sau poros –  savo „antrųjų pusių“. Ar yra galimybė susitikti su „tuo pačiu“ žmogumi ir ar verta jo apskritai ieškoti.

Du trečdaliai tiki egzistuojančiomis „antrosiomis pusėmis“

Panašu, kad už giminingų sielų idėjos atsiradimą turėtume būti dėkingi senovės graikams. Savo „Dialoguose“ Platonas cituoja poeto Aristophaneso žodžius, pasakojančio istoriją apie keturkojus žmones, kuriuos į dvi dalis padalino pavydusis Dzeusas ir žmonės tapo dvirankiais ir dvikojais.

Todėl vietoje buvusių keturkojų padarų dabar vaikšto ant žemės dvikojai, ilgėdamiesi ir ieškodami savo antrosios dalies.

Ta pati mintis atsispindi daugelyje pasakų. Pavyzdžiui, kai princai keliauja į tolimus kraštus, nugali pabaisas ir veda gražias princeses. Arba prisiminkime bent vieną būrimą, kurio metu netekėjusios merginos bando sužinoti sužadėtinių vardus ar pamatyti jo veidą.

Atrodytų, kad tai tik pasakos ir dabar  į jas niekas rimtai nežiūri. Bet neseniai atlikta amerikiečių  sociologų apklausa parodė, kad du trečdaliai jų tiki egzistuojančiais „sielos draugais“ ir yra įsitikinę, kad jų „antrosios pusės“ vaikšto kur nors pasaulyje.

Prie ko veda tikėjimas šiuo mitu?

1. Skuba nutraukti ką tiktai prasidėjusius santykius

Pagal šį mitą, susitikus, mes iš karto atpažinsime ir tikrai pajusime savo „antrąją pusę“. Tai reiškia, kad paieška baigta, nes trūkstama dalis rasta. Bet jei beprotiška meilė iš pirmo žvilgsnio neįvyko, vadinasi, tai nebuvo ‚antroji pusė“. Vadinasi, turime kuo greičiau nutraukti ką tik prasidėjusius santykius ir tęsti paieškas.

Psichologai nustatė, kad tie, kurie tiki likimu, labiau nei kiti mėgsta dingti iš santykių neatsisveikinus. Jie pamiršta, kad pagarsėjusi meilė iš pirmo žvilgsnio nėra privaloma stiprioms poroms. Kita vertus, neretai jausmai ne iškart pabunda. Žinoma, tai netaikoma situacijai, kai žmogus atvirai yra jums nemalonus ir nieko negalite padaryti.

2. Kenčia nuo iliuzijų

Žmonės įsitikinę, kad abi puselės puikiai papildo viena kitą, puikiai supranta ir niekada nesiginčija. Jos neišgyvena santykių krizių ir nuo vienas kito nepavargsta. Aistra tarp jų, žinoma, niekada neišblėsta, o jų meilė yra kerinti. O jei taip nėra, vadinasi, tai nėra abi pusės ir tai nėra meilė.

Laikantis šios logikos, žmonės garsiai nereiškia emocijų ir savo nepasitenkinimo manydami, kad partneris  tą patį jaučia ir puikiai viską supranta, nes jis sugeba skaityti savo „antrosios pusės“ mintis. Jie taip pat mano, kad konfliktai visada yra nerimą keliantis ženklas ir beveik priežastis nutraukti santykius ir padaryti pertrauką. Bet taip niekada negali nutikti su „antrąja puse“.  Kaip  ir įsivaizduojamas seksas, skirtingai nuo lovų scenų kine.

Nors visi šie sunkumai yra neišvengiama bet kokių santykių dalis, tačiau žmonės  ir toliau galvoja, kad turint savo „antrąją pusę“ taip niekada nenutinka.

Tuo tarpu išeitis labai paprasta: visus klausimus įmanoma išspręsti – tereikia atvirai kalbėtis su partneriais apie problemas, kartu ieškoti sprendimo ir neužsisklęsti savo iliuzijose, nuoskaudose ir nepasitenkinime.

3. Rizikuoja likti vieni

Beviltiški romantikai pamiršta, kad susitikti su savo „antrąja puse“ nėra taip lengva. Matematikas Peteris Backusas ir fizikas Randallas Munroe  nusprendė apskaičiuoti, kokia yra tikimybė rasti tą vienintelį sielos draugą. Matematikos genijus apskaičiavo, kad tik viena iš 285 000 galimybių susitikti savo „antrąją pusę“. Jo tvirtinimu, dabar iš keturių milijonų Londone gyvenančių moterų ne daugiau kaip 26 gali pretenduoti į tos vienintelės ir nepakartojamos, tai yra „antrosios pusės“ vaidmenį.

Anot Munroe,  net jei visą dieną klaidžiosite gatvėmis, ieškodami savo „antrosios pusės“, tikimybė  sutikti ją yra maždaug 1 iš 10 000. Ir tai yra pagal optimistiškiausius vertinimus.

Neieškokime mitinio sielos draugo, o kurkime santykius su gyvu žmogumi

2003 metais psichologas Raymondas Nee išanalizavo žmonių tarpusavio santykių teorijas. Pavyzdžiui, kaip pasaulėžiūra daro įtaką romantiniams santykiams. Ir jis išskyrė dvi pagrindines nuostatas: tikėjimą likimu ir tikėjimą žmogaus tobulėjimu. Tie, kurie laikosi pirmojo, tiki, kad beveik niekas nepriklauso nuo žmogaus. Išeina, kad belieka sudėti rankas ir laukti, kol gyvenimas susitvarkys savaime.

O  antrieji – priešingai  – yra įsitikinę, kad patys kuria savo likimą ir savo santykius.

Nereikia nė aiškinti, kad tikėjimas išankstiniu nusistatymu galiausiai sukelia santykių problemas ir nepasitenkinimą gyvenimu. Ir atvirkščiai: žmonės, turintys vystymosi mąstyseną santykiuose su kitais, elgiasi atsakingiau ir rodo didesnį norą susidoroti su sunkumais, o ne laukti „gero oro prie jūros“.

Taigi, neieškokime mitinio sielos draugo, o kurkime santykius su gyvu žmogumi. Bet norint nekankinti savęs ir kitų, turime suprasti nuo pat pradžių: bet kurie santykiai reikalauja abipusio darbo ir pastangų. Būtent tik tada mes turime galimybę tapti dviem puselėmis.