sniegopilys.lt
Pusantrų metukų Teeba Furat išgyveno per stebuklą, kai Irake, važiuojant su šeima į parduotuvę nupirkti broliui dviratį, po automobiliu sprogo savadarbė bomba. Liepsnos per akimirką pasiglemžė mergytės plaukus. Smarkiai nudegė ir ausys, veido bei rankų oda, – rašoma Barbaros Marlowe ir Teebos Furat Marlowe knygoje „Brave Face: Two Cultures, Two Families, and the Iraqi Girl Who Bound Them Together“. „Didvyriškas veidas: dvi kultūros, dvi šeimos ir irakietė mergina, sujungusi jas“).Tačiau mergytei atsirado galimybė prisikelti kaip Feniksui iš pelenų, naujam gyvenimui, kai būsimieji įtėviai, JAV gyvenanti Marlowų šeima, pamatė jos nuotrauką laikraštyje.
Storas paltukas apsaugojo mažylės kūnelį nuo skeveldrų
„Geriau jau ji būtų mirusi“, – pasakė gydytojas pusantrų metukų Teebos Furat motinai, apžiūrėjęs apdegusią mergytę.
„ Kai žmonės manęs klausia, kaip aš sugebėjau išlikti tokia stipri ir drąsi po visko, ką išgyvenau, noriu atsakyti, kad tai nebuvo lengva“, – sako dabar 17 metų Teeba.
2003 metais, kai amerikiečiai įsiveržė į Iraką, Furatų šeima gyveno Dijalo provincijoje, besitęsiančioje į šiaurės rytus nuo Bagdado iki Irano sienos. „Rytais bijodavau atsimerkti, – prisimena mergina. – Vienintelis noras buvo pasislėpti, sulaikyti kvėpavimą, nes aplinkui tvyrojo klaiki atmosfera“.
Tačiau nepaisant karo, tėvai stengėsi padaryti viską, kad jų vaikai – Teeba ir jos trejų metų brolis Yousefas gyventų normalų gyvenimą.
Vieną lapkričio dieną tėvas išsikvietė taksi ir kartu su vaikais išsiruošė į parduotuvę nupirkti dviratį sūnui. Taksi užvažiavo ant sprogstamojo įtaiso, kuris buvo paliktas ant kelio. Automobilis sprogo ir užsidegė.
„Aš neprisimenu skausmo nuo ugnies, – sako Teeba. – Aš net neprisimenu, kad būčiau verkusi. Bet į mano atmintį įsirėžė tik vienas dalykas: kai įvyko sprogimas, viskas vyko lyg sulėtintame kino filme“. Mergina neslepia labai išsigandusi, kai dulkės ėmė smaugti gerklę.
„Prisimenu, kaip dulkės ėmė mane dusinti. Galvojau, kad mirsiu“, – sako ji. Vis dėlto mergytė išgyveno, o jos vyresnis brolis Yousefas žuvo vietoje.
„Kartais, kai pamatau mažą berniuką, prisimenu savo trejų metų broliuką Yousefą, – sako Teeba. – Ir dažnai pagalvoju, kuo jis būtų tapęs dabar“.
Tada Teeba buvo aprengta storu paltuku, kuris ir apsaugojo mažylės kūnelį nuo skeveldrų. Tačiau ugnies liežuviai smarkiai suniokojo jos veidą, rankas ir galvą. Sudegė net ausų kremzlė. Kaimo vietovėje gyvenantis vaikas, patyręs tokias sunkias traumas, buvo pasmerktas myriop.
Mergaitė neturėjo jokių galimybių nei gydytis, nei sukurti šeimos ir gyventi savarankišką gyvenimą. Tada gydytojas ir prasitarė Teebos motinai, kad būtų geriau, jei mergaitė mirtų. „Kartais pykstu ant tų gydytojų ar kaimo seniūnų, bet jie nuoširdžiai tikėjo, kad man nėra prasmės gyventi“, – sako mergina.
Tačiau Teebos tėvai labiausiai išgyveno dėl to, kad jų pusantrų metų dukrelė negalės normaliai gydytis. Irake yra labai mažai plastikos chirurgų, o Teebos tėvai neturėjo pinigų ne tik susimokėti už operacijas, bet ir už vaistus, kurie palengvintų jos kančias. Mergaitės veido oda buvo taip smarkiai sužalota, kad nuo menkiausio krustelėjimo imdavo skaudėti.
„Man tai buvo nesibaigiančios kančios, – prisimena mergina. – Aš negalėjau ne tik juoktis, verkti, bet net šyptelėti, nes imdavo baisiai skaudėti. Niekas negalėjo išgydyti mano randų. Norėjau rėkti, bet tada dar labiau skaudėdavo“.
Suprato turinti ne tik galimybę, bet ir kilnią misiją
Praėjus trejiems metams, kai Teebai jau buvo ketveri, šeima, norėdama jai padėti, sutiko susitikti su amerikiečių žurnalistu, kuris buvo girdėjęs apie šią mergaitę ir norėjo apie ją parašyti. Nepaisydamas pavojaus, tėvas atvežė dukrelę į Bagdadą. Tačiau žurnalistas įspėjo nelaimingą tėvą, kad viešumas greičiausiai nepadės jo sužalotai dukrelei. Bet jis klydo.
Iš sekmadienio laikraščio „The Plain Dealer“ numeryje išspausdintos nuotraukos į Barbarą Marlowe žvelgė maža mergaitė. „Aš sustingau pamačiusi ją, – sako ponia Marlowe. – Jos akys tarsi užhipnotizavo mane“. Nuotraukoje Teeba sėdėjo ant tėvo kelių. Abi akis, sužavėjusios amerikietę, „vainikavo“ nudegusios odos randai. Tą dieną, 2006 metais, liepos 16-ąją moteris iš Ohajo valstijos pasižadėjo padėti šiai išsigandusiai, nelaimingai, nepažįstamai mergytei.
Teebai Furat buvo ketveri metai, kai jos gyvenimas ėmė verstis aukštyn kojomis.
„Pajutau tarsi su manimi kalbėtų Dievas, – sako Barbara Marlowe. – Ir supratau turinti ne tik galimybę, bet ir kilnią misiją – atsivežti mergaitę į JAV ir išgydyti ją. Tai paskatino tikėjimas“.
Ir moteris, nepabūgusi jokių kliūčių, biurokratinių valdininkų priešinimosi, vykstančio karo, kalbos barjero ir atstumo, vargais negalais pavyko atsigabenti mergytę į Ameriką.
Praėjo lygiai metai po to, kai amerikietė pamatė Teebos nuotrauką laikraštyje, ir mergaitė išlipo iš lėktuvo Klivlende. „Teeba turėjo pralysti kone per adatos skylutę, kad patektų pas mus, – prisimena Barbara.- Prieš mane stovėjo maža mergaitė. Ji atrodė išsekusi, pavargusi ir sugniuždyta. Bet kai tik pažvelgiau į jos veidą, iškart įsimylėjau“.
Praėjus kiek laiko, Teeba paklausė savo motinos, likusios Irake, ar gali į ponią Marlowe kreiptis „mama“.
„Aš tiek kartų pergalvojau savo istoriją, bet vis tiek sunku patikėti, kad ta maža mergaitė nuotraukoje – tai aš“, – sako Teeba Furat Marlowe, kuriai dabar 17 metų. Paauglė tvirtina, kad jai vis dar sunku suvokti, jog nepažįstami žmonės galėjo apversti jos gyvenimą aukštyn kojomis, norėdami padėti jai.
Iš tikrųjų kai maža mergytė atvyko iš Irako, niekas negalvojo, kad jos kelionė dar tik prasidėjo.
„Netrukus paaiškėjo, kad lengviausia buvo ją atvežti čia“, – sako ponia Marlowe. Anot jos, susitikusi su „Rainbow Babies and Children’s Hospital“ plastikos chirurgais, jie rekomendavo pradėti gydymą audinių patempimu. Be to, pridūrė, kad išlyginimo procesas užtruks mažiausiai metus. Marlowe vyras Timas palaikė žmoną, norinčiai padėti mergaitei iš nuotraukos, tačiau nė vienas jų nesitikėjo, kad gydymas truks gerokai ilgiau, nei jie galvojo.
„Mes su Timu nuolat susižvalgydavome, klausydami specialistų prognozių, – prisimena Barbara Marlowe. – Net neįsivaizdavome, ką ir kaip veiksime, tačiau žinojome, kad tai turime padaryti“.
Teebos tėvai sutiko palikti mergytę amerikiečių sutuoktiniams, nors jų nepažinojo ir anksčiau niekada nebuvo matę. Bet tėvai suprato, kad tai vienintelė galimybė išgydyti dukterį – kas yra nepasiekiama Irake.
Suprato, kad grožis neatsispindi išvaizdoje
Po to gydytojai pradėjo ilgai trunkantį sveikos odos tempimo procesą, turėjusi pakeisti randus.
Plastikos chirurgai implantavo baliono formos plėtiklius po jos oda ant kaklo, nugaros ir pilvo. Kiekvieną savaitę į specialų prietaisą buvo pilamas druskos tirpalas, padedantis plėsti odą. „Galų gale atrodė, kad po oda pūpso didžiulis navikas“, – sako Marlowe. Su vyru pavadinusi jį „Teebos burbulais“. Po kelių mėnesių tempimo buvo atlikta operacija, per kurią ir buvo šalinama nudegusi oda, o jos vietose užtempta sveika oda. Kartais tempiama oda įtrūkdavo ar suplyšdavo. Tada plastikos chirurgai turėdavo pradėti iš naujo. Žinoma, buvo labai sudėtinga ir sunku. Nuolat gresiančios komplikacijos buvo toli gražu ne vienintelė iškilusi problema. Pradėjus operacijas, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Ligoninės aplinka sukėlė Teenos slogius prisiminimus apie įvykusį sprogimą. „Man atrodė, kad vėl atsidūriau sprogimo epicentre ir viskas aplinkui liepsnojo, – sako mergina. – Jaučiau, kad vis dar degu. Ir nežinojau, kaip tai sustabdyti“.
Po kiekvienos operacijos, pabudusi po anestezijos, Teeba pasibaisėdavo, pamačiusi aptvarstytą savo veidą. „Atrodė, kad ji tuoj tuoj išprotės, – prisimena ponia Marlowe. – Ji verkė. Ji rėkė. Ji plėšė drabužius nuo savęs“. Barbara valandų valandas laikė mergytės ranką savojoje, sūpuodama ir bandydama ją nuraminti. Moteris ne kartą klausė savęs, ar operacijos yra vertos to skausmo ir kančių, kurias turi ištverti maža mergaitė. Ar ji dar nepakankamai iškentėjo.
„Buvo akimirkų, kai krisdavau ant kelių, – sako Barbara Marlowe. – Ir klausdavau savęs: „Ką mes darome? Kodėl?“ O paskui vieną dieną pamačiau kaip Teeba, pažvelgusi į veidrodį ir apžiūrėjusi nedidelį plotelį lygios sveikos odos ant veido, šyptelėjo. Tada pagalvojau: „Štai pagaliau ji pamatė savo naują veidą“. Ir tai suteikė mums visiems jėgų“.
Bet priekyje dar laukė daugybė išbandymų. Teebos subjaurotas veidas visada traukė aplinkinių žvilgsnius, o patyčios menkino jos savivertę. „Kad ir kur eidavau, visada jaučiausi kaip pabaisa“, – neslepia savo išgyvenimų paauglė. Anot jos, nors ir daug kartų iš aplinkinių girdėjo, kad ji yra labai baisi, bet vis tiek negali prie to priprasti ir susitaikyti. „Kartais net gailėdavausi, kad nelikau namuose ir kad dabar turiu visa tai išgyventi“, – atvirauja Teeba.
Labiausiai merginą skaudindavo klausimai apie jos plaukus. Mergina nešioja peruką. Ugnis sudegino jos galvą taip stipriai, kad plaukai niekada nebeataugs.
„Dėl to daugelis, ypač berniukai, iš manęs juokėsi, – neslepia Teeba. – Todėl norėjau juos pagriebti ir sušukti: „Taip, man taip pat visa tai nepatinka, žmogau! Norėčiau užsiauginti plaukus, bet negaliu !“.
Po 19 plastinių operacijų tiek matomi, tiek nematomi randai užgijo. „Aš jau susigyvenau su savo randais, – sako mergina. – Supratau, kad grožis neatsispindi išvaizdoje. Tai yra kažkas daugiau. Ir aš nuoširdžiai tikiu, kad dabar žmonės man sako komplimentus tokiai, kokia esu“.
Išgąsdinta maža mergaitė virto pasitikinčia savimi mergina. Ji yra pati geriausia studentė, talentinga menininkė ir gabi pranešėja. Ji yra ambicinga.
Teeba planuoja tapti vaikų anesteziologe, norėdama padėti vaikams įveikti operacijos baimę. Kol kas mergina padarė pertrauką tarp operacijų, norėdama ramiai praleisti paauglystę. Galbūt Teeba ryšis ir ausų atkūrimo operacijai, bet viską parodys laikas. „Dabar aš net didžiuojuosi savo veidu. Aš didžiuojuosi savo oda, kuri sugebėjo atlaikyti visas šias operacijas. Ir galvoju, kad nepaisant randų, „puošiančių“ mano veidą iš viršaus iki apačios, aš esu pakankamai simpatiška“, – sako Teeba.
Šaltinis: News 5 Cleveland
Nuotr. newsheraldinfocus.blogspot.com
