Boyle‘ų šeimos tragedija: paauglys sūnus neteko abiejų tėvų, namų ir augo jį įvaikinusioje šeimoje (I dalis)

1990 metais Ryčlando apygardos teisme buvo nagrinėjama dr. Johno Boyle‘ byla, kaltinamas dėl žmonos Noreen nužudymo. Vyras užkasė ir užbetonavo jos palaikus po savo naujojo namo pamatais Pensilvanijoje. Kaltintojai pateikė ir motyvą, šeimos gydytojas planavo apsigyventi tuose naujuose su kita moterimi, savo meiluže Sherri Campbell, kuri laukėsi jo kūdikio.

 

Kategoriškai neigė nužudęs žmoną

Teismo procesas sulaukė didžiulio rezonanso. Kadangi salėje nebuvo galima sutalpinti visų žmonių, norintiems stebėti teismo procesą buvo įrengti monitoriai gatvėje.

Bylos siužetas labiau primena siaubo filmą, bet viskas vyko tikrovėje.

Prisiekusiesiems buvo parodytas vaizdo įrašas, kur matyti, kaip iš betono pamatų ekshumuojamas dr. Johno Boyle‘o žmonos Noreen palaikai 1990 metais sausio 25 dieną.

Vykstant teismui, buvo leista pasisakyti ir Boyle‘ų 12 metų sūnui  Collierui Boyle‘ui.

• Papasakok apie savo mamą. Ką judu veikėte? – paklausė prokuroras.
• Dažnai vaikštinėdavome po parduotuves, tiesiog išeidavome pasivaikščioti, žiūrėdavome filmus, išsinuomoję kasetes. Mums buvo labai smagu ir linksma, – atsakė berniukas.
• Noriu paklausti tavęs apie tėvą, dr. Johną Boyle‘ą, – kreipėsi prokuroras
• Ar daug laiko praleisdavo su tavimi?
• Ne, nedaug.
• Jei palyginus su tuo, kiek mama ir tėvas praleisdavo laiko su tavimi, kaip įvertintum procentais?
• 99 procentus su mama ir 1 procentą su tėvu – nė nemirktelėjęs atsakė berniukas.
• Ar gruodžio 30 dieną tu nuėjai miegoti 9 val. vakaro, o naktį tave kažkas pažadino?
• Aš pabudau 3 val. arba 3.15 val. ryte.
• Iš kur sužinojai tikslų laiką?
• Aš pabudau ir pirmiausiai pažiūrėjau į laikrodį
• Kodėl pabudai, kažkas nutiko?
• Išgirdau, kaip šaukia mano sesuo. Iš karto pagalvojau, negi kas nors nutiko su mama? Dar po kelių minučių išgirdau duslų bildesį. O po to po pusantros minutės išgirdau dar stipresnį bildesį. Ir tada man pasidarė labai baisu. Aš labai išsigandau.
• Ar atsikėlei norėdamas sužinoti, kas nutiko?
• Ne, neatsikėliau.
• Gali prisiekusiesiems pasakyti, kodėl neatsikėlei?
• Labai bijojau tėvo. Kaip visada.
• O kas buvo ryte, kai tu atsikėlei ir nuėjai ieškoti mamos?
• Taip, tada buvo pusę devynių ryto. Aš atsikėliau ir nubėgau į mamos kambarį. Atkreipiau dėmesį, kad paklodė buvo suvyniota, lyg kūną būtų pakėlę kartu su ja. Bet mama niekada taip neatsikeldavo iš lovos. Aš nulipau žemyn ir paklausiau tėvo, kur yra mama. Jis pasakė, kad ji išvažiavo trumpoms atostogoms. Aš nežinojau, ką pasakyti. Po to jis pridūrė, kad mama grįš po kelių dienų.
• Kada paskutinį kartą kalbėjai su mama?
• Vakare, gruodžio 30 dieną.
• Prieš einant miegoti?
• Taip.

Po to buvo apklausiamas teisiamasis, dr. Johnas Boyle‘as.

• Ar bendravote su žmona gruodžio 30 dieną?
• Aš miegojau ant sofos svetainėje. Noreen atėjo ir pažadino mane. Ji sušuko: „Jackai, Jackai“ ir sviedė į mane kredito korteles.
• Po to išėjo?
• Ir aš nusprendžiau išeiti į vidinį kiemą ir pabūti lauke. Po to grįžau į svetainę, pasiėmiau nuo staliuko akinius ir pamačiau, kaip ji išvažiavo.
• Ką pamatėte?
• Pamačiau, kaip ji sėdo į mašiną, kuri stovėjo prie pat išvažiavimo iš kiemo.
• Tai jūs 1989 metais gruodžio 31 dieną nužudėte savo žmoną?
• Ne, ne aš. Aš neužmušiau Noreen. Aš jai nepakenkiau. Nieko neprašiau ir nesamdžiau tą padaryti. Nesitariau ir nesidomėjau, kaip atimti Noreen Boyle gyvybę.

Išaušo nuosprendžio paskelbimo diena. Prisiekusieji nusprendė, kad Johnas Boyle‘as yra kaltas dėl savo žmonos nužudymo. Vyras buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Paskelbus nuosprendį koridoriuje ir gatvėje pasigirdo žmonių džiaugsmingi plojimai. Gydytojas buvo suimtas teismo salėje.

 

Namai buvo kupini meilės ir šilumos, bet vienas baisus įvykis viską nubraukė

Praėjo beveik 27 metai.

Į radijo studiją įžengė 37 metų Collieras Landry. Kino operatorius ir režisierius. Tai tas pats 12 metų berniukas Collieras Boyle‘as, kuris sutiko su klausytojais pasidalinti savo istorija, kaip tėvas žiauriai nužudė mamą. Vyras taip pat papasakojo, kad jis jau 15 metų gyvena Los Andžele. Persikėlęs ten gyventi iš karto pradėjo dirbti pramogų industrijoje, kuria dokumentinius filmus. Labiausiai jį dominančios temos – žmonių išgyvenimai, patyrus psichologines traumas ir prievartą.

Praėjus keliems dešimtmečiams, Collieras nusprendė atvykti į Mansfeldo miestą ir susitikti su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip neatsiejami nuo šios tragedijos, bet su jais niekada apie tai nekalbėjo. Jis norėjo vėl susitikti su jais, nes jo šeima, ištikus tragedijai, subyrėjo į šipulius ir jis per akimirką neteko ir mamos, ir tėvo.

Bet pirmiausiai Collieras nusprendė užsukti į namus, pažymėtus 616 numeriu. Čia gyveno gydytojo Boyle‘o šeima.

Dabar čia gyvena kiti žmonės, kažkada nupirkę šį namą. Collieras paskambino į duris, kurias atidarė naujieji namo šeimininkai. Vyras pasakė, kad augo šiuose namuose ir paprašė leidimo įeiti, nes norėjo pamatyti savo kambarį.

Collieras net nustebo, kad nuo to laiko beveik niekas nepasikeitė. Tos pačios lentynėlės ant sienų, kurias pakabino tėvai. Tas pats židinys.

• Štai čia buvo mamos kabinetas. Tame kampe stovėjo mano rašomasis stalas. Ant jo stovėjo mano kompiuteris ir vaizdo žaidimai. O greta stovėjo mamos stalas. O už to lango augo pušis, – pasakoja vyras.

Tuo tarpu 12 metų Collieras teisme pasakojo, kaip kartą jis žaidė kompiuteriu, o tėvas žiūrėjo filmą. Nenorėjo jam trukdyti, todėl užsidėjo ausines, kad nesigirdėtų. Bet tėvas liepė išjungti kompiuterį. Sūnus norėjo kažką atsakyti, bet tėvas neleido jam nieko paaiškinti ir pasakė: „Eik iš čia“. Po to nustūmė sūnų nuo kėdės. Šis nugriuvo ant grindų. Pats atsisėdo ant kėdės, ištraukė ausines iš kompiuterio sviedė sūnui į veidą. Paskui ėmė mėtyti jam į galvą ant stalo buvusius daiktus.

• Norėjau pasilenkti, tada trenkiausi galva į duris ir nudraskiau dažus. Tada tėvas ėmė sakyti man, kad esu mažas, kvailas ir storas berniukas ir privertė bėgti aplink namą. Jis klausė: „ Kas tu?“, o aš atsakiau: „Mažas, kvailas berniukas“. Jis vėl klausė: „Kas tu?“, o aš vėl atsakiau: „Mažas, kvailas berniukas. Po to dar garsiau jis paklausė: „Kas tu?!”, o aš ir vėl atsakiau: „Mažas, kvailas berniukas. Taip tėvas išreiškė savo meilę man, – dabar juokiasi 37 metų Collieras.
• O čia buvo mano kambarys. Prisimenu, miegojau savo lovelėje ant šono, pasikišęs ranką po galva, kai išgirdau koridoriuje tėvo žingsnius. Jis atidarė duris ir įėjo. Prisimenu, dar spėjau pažiūrėti į Betmeno formos laikrodį, kuris tuo metu rodė 3.18 val. Tėvas sustojo ties mano lova, o mano vidinis balsas sakė: „Nežiūrėk, nežiūrėk“.  Dabar tiksliai žinau, jai tada būčiau pažiūrėjęs į jį, čia manęs nebūtų buvę. Jis būtų užmušęs ne tik mamą, bet ir mane, –  pasakoja Collieras. – Aš nebuvau šiame kambaryje daugiau kaip 26 metus.

Anot jo, kol mama buvo „dingusi be žinios“, tėvas kvietė kartu su juo važiuoti į Floridą, kur jis turėjo dalyvauti medikų konferencijoje. Dabar Collieras galvoja, kad jis galėjo ir „nuskęsti“, nebegrįžti iš Floridos. Jis įsitikinęs, kad tėvas tada būtų ir juo atsikratęs.

• O čia mamos kambarys. Čia ji mirė. Šitie namai buvo kupini meilės ir šilumos, bet vienas baisus įvykis viską nubraukė vienu brūkšniu. Tačiau meilė niekur nedingo. Aš jaučiu tą atmosferą. Kai buvau dabar viršuje, aš jaučiau mamos energiją“, – tęsia pasakojimą vyras.

Užvėręs namo duris, pamatė ant durų širdeles, kurias kažkada užsakė jo mama.

Vyras iki šiol prisimena, kad pabudęs 1989 metų gruodžio 31- osios ryte žinojo, kad jo mama nebegyva. Tada jam buvo tik 11 metų.

Nors prokurorai, detektyvai, šeimos draugai sakė, kad Collieras neprivalo liudyti prieš savo tėvą, bet berniukas pats to norėjo. Jis norėjo teisingumo vardan mamos šviesaus atminimo.

Daugelis kalbėjo, kad 12 metų vaikas elgėsi ir samprotavo teisme kaip suaugęs žmogus, kuriam daugiau kaip 30 metų.

Po žmogžudystės Collieras atsidūrė vaikų prieglaudoje. Jis prarado viską – namus, motiną, tėvą, seserį, šunį – visą savo gyvenimą ir jis liko visiškai vienas šiame pasaulyje. Svarbiausia, tėvas atėmė iš jo mamą – vienintelį žmogų, kuris jį labai mylėjo.

Tuo metu Colliero seseriai Elizabeth buvo tik treji metai. Boyle‘ų šeima ją įsivaikino. Ji – kinė, iš Taivano. Po daug metų Collieras mėgino ją susirasti ir pasimatyti, nes teismo procesui pasibaigus, juodu atskyrė ir  priglaudė dvi skirtingos šeimos.

Dar tėvo suėmimo išvakarėse į jų namus atėjo socialiniai darbuotojai ir juos išvežė. Šeima, įvaikinusi Elizabeth, norėjo tik jos, o Collierui teko ieškoti kitos šeimos. Po to mergaitės vardą Elizabeth pakeitė į Catlyn ir ji prapuolė iš Colliero gyvenimo. Daug metų vyras mėgino ją susirasti, bet nepavyko.

 

Nuotr. Collieras su mama ir jį įvaikinusioje šeimoje (dešinėje)

Berniuko mamos giminaičiai ilgainiui atsiribojo nuo jo

Bet grįžkime į teismo salę, kur 12 metų Collieras buvo apklausiamas.

• Kur tavo sesuo paprastai miegojo?
• Ji visada užmigdavo savo lovoje, bet vidury nakties pereidavo miegoti pas mamą.
• Ir dažnai taip būdavo?
• Kiekvieną naktį.

Greičiausiai ji buvo kartu su mama ir žmogžudystės metu. Širdis apsipila krauju pagalvojus, kad ji viską matė. Mergaitė po to tyrėjams pasakojo: „Atėjo tėtis, trenkė mamytei per galvą ir suvyniojo į paklodę kaip sniego žmogų“. Trejų metų mergytė parodė, kaip mamos kūną suvyniojo į paklodę. Sunku net įsivaizduoti, kaip mergaitė toliau turėjo gyventi su tokiais „įspūdžiais“.

Teisme liudijo ir nekilnojamojo turto agentė, padėjusi Boyle‘ams nusipirkti namą. Moteris sakė nustebusi, kai jos klientas paklausė, o kas yra šio naujo namo pamatuose. „Jis manęs paklausė: „Jei išardyčiau grindis, ką rasčiau ten, pamatuose?“.  Aš jam atsakiau: „O kam reikia atplėšti ir ardyti tokias nuostabias grindis. Jis atsakė, kad galbūt kada nors panorės kiek žemiau nuleisti jas“, – sakė agente teisme.

Detektyvas Davidas Messmore‘as buvo pagrindinis šios bylos liudytojas. Jis teisme papasakojo, kad nužudytosios kūnas buvo užbetonuotas  po pamatais negiliai – 30-45 cm. gylyje.

Po to Collieras su juo ir jo žmona Susan net susidraugavo. Lankydavosi jų namuose. Berniukui buvo linksma pas juos, jis net norėdavo pasilikti pas juos nakvoti. Todėl Susan paskambindavo jo įtėviams ir pasakydavo, kad negrįš, nakvos čia. Collieras klausdavo moters, o kiek ji turi Gucci, Louiso Vuittono firmos rankinių? Po to berniukas paklausė Messmore‘ų, o  kokios jų metinės pajamos? Berniukas buvo mažas, bet labai rimtas ir suaugusiai protingas. Moteris stebėjosi, kad toks mažas, o žino garsių dizainerių sukurtas rankines. Paskui paaiškino, kad  mama vedžiojo kartu po parduotuves.

Collieras buvo labai artimas su mama, o ji bendravo su juo kaip su suaugusiu. Todėl jis buvo labai sumanus ir mąstė, kaip suaugęs žmogus. Žodžiu, jis buvo visai nepanašus į 12 metų berniuką. Gal būt mama elgėsi su juo taip, kaip su vyru, nes jo niekada nebuvo greta.

Messmore‘ų šeimoje Collieras galėjo būti vaikas, niekas jo nespaudė, nereikalavo. Nes jis neturėjo galimybės pabūti vaiku. Dar pradžioje berniukas net paklausė sutuoktinių: „Jūs mane įsivaikinsite?“. Bet socialinės tarnybos darbuotojai pasielgė kitaip. Berniukas buvo įvaikintas kitoje šeimoje.

Kai prasidėjo įvaikinimo procesas, teisėjas pasakė, kad berniukas neturėtų matytis su Messmore‘ais ir būti kartu. Ir pora labai nusiminė. Sutuoktiniai žinojo, kad berniukas būtų lengvai pritapęs, įsiliejęs į jų šeimą. Todėl pora galvojo, kad jai bus leista įsivaikinti Collierą, bet teisėjas nusprendė kitaip. Sutuoktiniai norėjo bent kiek palengvinti berniuko skausmą, ne savo valia tapusiu našlaičiu. Todėl labai nusiminė, kad teisėjas neleido to padaryti – įvaikinti berniuką.

Collieras vedė dienoraštį, todėl kai buvo atsakyta įvaikinti Messmore‘ams, berniukas paliko įrašą savo dienoraštyje: „1990 metai, rugpjūčio 29 diena. Aš nusiminiau, kad negyvensiu kartu su Messmore‘ais. Man teks gyventi su Zeiglersais. Aš jų visai nepažįstu. Aš labai norėčiau gyventi su Messmore‘ais. Aš nekenčiu teisėjo dėl to, kad jis neleido man gyventi su Messmore‘ais. Bet gal taip bus ir geriau. Aš stengsiuosi sutarti su jais. Aš labai ilgiuosi mamos. Gaila, kad jos nėra šalia ir ji negali manęs paguosti. Tikiuosi, kad aš būsiu laimingas Zeiglersų šeimoje. Psichologas man sakė, kad tiki laiminga pabaiga, o aš netikiu“.

Atvestas gyventi į George‘o ir Susan Zeiglersų  šeimą Collieras pirmiausiai pasakė, kad jam čia nepatinka. Bet šeimos galva nenustebo. Pasakė berniukui, kad toks yra teisėjo sprendimas ir jis turės gyventi su jais, kol sueis 18 metų. „Jei nori išeiti eik, mes tavęs nelaikysime. Bet mes įvaikinome tave, kad būtum arti draugų, gimtųjų vietų“, – pasakė Zeiglersas. Jis tiesmukiškas žmogus. Viską sako taip, kaip yra. O Collieras nebuvo prie to pripratęs. Jo tėvų šeimoje buvo daug paslapčių.

Kitas Šv. Kalėdas berniukas sutiko jau Zeiglersų šeimoje, bet atrodė, kad buvo laimingas. Nepaprastai džiaugėsi po eglute atradęs dovaną tokią, kokios ir norėjo. Įtėviai sako, kad jam leido būti savimi, nuoširdžiu. Jie stengėsi, kad berniukas pamažu priprastu prie naujos aplinkos, susidraugautų su jų sūnumi Leviu. Naujoji šeima priėmė jį kaip tikrą sūnų ir tai buvo nuostabu. Juk Collieras, galima sakyti, neturėjo tėvo, nes jis visai nedalyvavo sūnaus auklėjime ir gyvenime. Jis pirko jam brangius žaislus, kitus daiktus, bet tėvystė ne vien brangūs pirkiniai.

Boyle‘ai tik sudarė gražios ir laimingos šeimos įvaizdį. Jie turėjo didelį, gražų namą. Jis dirbo šeimos gydytoju, turėjo savo kliniką. Ji visada buvo gražiai apsirengusi, nepriekaištingai sušukuoti plaukai. Berniukas taip pat visada atrodė tobulas vaikas nuo blizgaus viršelio.

Kai pradėjo gyventi su Zeiglersais, sutuoktiniams atrodė, kad berniukas bijo išsitepti. Jis neidavo su vaikais žaisti į gatvę, nes bijojo išsipurvinti drabužius.

Zeiglersai mėgino užmegzti santykius ir su Colliero mamos giminaičiais. Net buvo nuvykę į Baltimorę, pas Noreen seserį. Pirmuosius pora metų ji paskambindavo per šventes, pakalbėdavo su Collieru. O paskui visiškai atitolo. Tiesa, berniuko dėdė, mamos brolis atvažiuodavo kartą per metus ir aplankydavo, išeidavo į miestą pavakarieniauti. Zeiglersų šeima stengėsi palaikyti bendravimą, bet berniuko mamos giminaičiai ilgainiui atsiribojo nuo jų.

Jau suaugęs Collieras paskambino jiems ir paliko žinutę, kad nori susitikti su jais, pabendrauti, bet taip ir nesulaukė jokio atsakymo.

Kiek anksčiau jis mėgino užmegzti su giminaičiais ryšius socialiniuose tinkluose. Sako pradžioje buvo lyg ir nieko. Sąmoningai neuždavinėjo jiems nepatogių klausimų, kad nebūtų atstumas ar nesuprastas. Bet taip jo ir neįsileido į savo gyvenimą. Po tragedijos, berniukui buvo padaryta didžiulė psichologinė trauma, bet giminaičiams norėjosi ją kuo toliau ir giliau nuo savęs užkasti.

 

Bet mergišius ir keitė moteris kaip pirštines

Kai tėvas buvo pasodintas į kalėjimą, Collieras su juo ėmė susirašinėti. Viename laiške paauglys sūnus parašė: „Tėte, aš noriu žinoti, kodėl tu nužudei mamą? Aš žinau, tu vėl sakysi, kad to nedarei, bet kodėl tada tu kalėjime? Išgirsk mane, aš myliu tave, nors tu suteikei labai daug skausmo visiems. Aš myliu tave. Labai nuoširdžiai tavo sūnus“.

Tėvas atsiuntė atsakymą, kuriame parašė, kad jis nenužudė mamos. Jis net parašė apie tai, ką nuteisia klaidingai. „Aš nieko nežudžiau ir niekam nekenkiau“, – tokiais žodžiais baigė laišką.

O dar vos prieš kelis mėnesius dr. Johnas Boyle‘as  sėkmingai dirbo šeimos terapeutu. Turėjo savo kliniką. Bet gyveno uždarai ir neieškojo draugystės ar kolegų pripažinimo.

Bet Johnas buvo mergišius. Keitė moteris kaip pirštines.

• Ar matei Sherri Campbell, kai eidavai kur nors su tėvu? Papasakok prisiekusiesiems, kaip tas buvo, – paprašė 12-mečio Colliero prokuroras.
• Praėjusiais metais, per tėvo dieną, jis pakvietė mane eiti kartu pasikaitinti į soliariumą. Mes nuėjome ir ten tėtis apsimetė labai nustebęs: „Žiūrėk, ir Sherri čia“. O aš pajutau pasišlykštėjimą“, – aiškino 12 metų berniukas teismo salėje. – Aš pasisukau, pažiūrėjau į ją ir pamačiau ant jos piršto žiedą su deimantais. Ir pasakiau: „Sherri, mano mamos toks pats žiedas“.
• Tave tai nuliūdino? Ką tu pajutai?
• Mes su mama buvome labai artimi. Aš negalėjau patikėti, kad tėvas taip galėjo padaryti. Aš supratau, kad tai buvo mamos žiedas, nes jis – ypatingas. Vargu, ar kas nors galėtų turėti tokį pat žiedą.

Po to teismo salėje buvo apklausta ir Sherri Boyle‘ų šeimos tragedija: paauglys sūnus neteko abiejų tėvų, namų ir augo jį įvaikinusioje šeimoje

Jūs neseniai tapote mama? – paklausė prokuroras.

• Taip.
• Kada gimė jūsų kūdikis?
• Sausio 12.
• Kuo vardu vaikas?
• Christin Marie.
• Kas vaiko tėvas?
• Jackas Boyle‘as.

Praėjus daug metų Collieras aplankė ir mamos geriausią draugę.

• Mokykloje daug kas sakydavo: „Kokia graži mergaitė“. Bet tu taip pripratai prie to, kad net nebeįsižeisdavai, – prisimena Colliero mamos draugė.

Anot jos, berniukas svajojo tapti teisininku, nes jie uždirba daug pinigų. Nuo pat gimimo Colliero drabužiai buvo papuošti monogramomis – vardų raidėmis. Taip mėgo mama.

Moteris buvo nuėjusi į Colliero mokyklos išleistuvių vakarą. Sėdėjo, fotografavosi kartu su juo ir  Noreen.

• Aš nuolat ją prisimenu ir galvoju apie ją, – sako moteris. – Tik vėliau supratau, kad daugiau tokios kaip ji draugės niekada neturėsiu. Ji iš tikrųjų buvo geriausia draugė. Joje buvo kažkas nepaaiškinamo ir ypatingo.

Kai Noreen nebeapsikentusi vyro neištikimybių, padavė skyryboms, tada buvo labai sunkūs laikai. Bet labiausiai ją palaikė ši moteris – jos geriausia draugė.

bus tęsinys

 

Nuotr. 12 metų Collieras liudija teisme, jo mama Noreen ir po kelių dešimtmečių susitikimas su tėvu kalėjime (apačioje)

parengta pagal dok. filmą „A Murder in Mansfield“, stop kadrai, „Twitter“ nuotraukos