Boyle‘ų šeimos tragedija: paauglys sūnus neteko abiejų tėvų, namų ir augo jį įvaikinusioje šeimoje (II dalis)

Collierui atrodo, kad jis atstojo mamai vyrą, su kuriuo niekada nebuvo artima ir negalėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Visą laiką kažkur išvažiuodavo ir pradingdavo. Todėl jai sūnus buvo viskas ir nepaprastai brangus. Kai moteris išteka kad ir už gydytojo, ji galvoja, kad jis visada bus greta.

 

Net baisiausiame sapne nesapnavo, kad kažkas galėtų draugę užbetonuoti namo pamatuose

Vieną kartą mama ir jos draugė nuėjo į Colliero mokyklą, pažiūrėti spektaklį, kur jis vaidina. Aišku, buvo kviečiamas ir tėvas. Bet tai išgirdęs, jis kažkam paskambino, o po to pasakė, kad turi skubiai išvykti. Jis išėjo, o Noreen pasakė draugei: „Jis išvažiavo pas moterį“.

Tai buvo gerokai anksčiau dar prieš susipažįstant su Sherri Campbell. Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų Johno moterų, kol pastojo nuo jo. Ir kai Noreen sužinojo, suprato, kad viskas – jos santuokai atėjo pabaiga. Bet moteris labai bijojo savo vyro. Draugei ne kartą sakė: „Jis mane užmuš“. Gruodžio pradžioje pakartojo tą patį. Tragedija įvyko dar tą patį mėnesį.

Ir iki tol jų šeimoje buvo smurtaujama. Kartą dėl kažko įsiutęs Johnas sviedė šunį per visą kambarį.

1990 metais sausio 1 dieną Collieras paskambino iš vonios kambario mamos draugei ir pasakė:

• Mama prapuolė.
• Kur ji?
• Nežinau, – atsakė berniukas.

Moteris pradėjo nerimauti, kai berniukas nebaigęs sakinio, padėjo ragelį. Moteris suprato, kad kažkas atsitiko baisaus. Bet nesuprato, kas būtent. Ir šios 25 dienos buvo pačios sunkiausios jos gyvenime, kol paaiškėjo, kur buvo pradingusi Noreen. Jos draugė net baisiausiame sapne nesapnavo, kad kažkas galėtų Noreen užbetonuoti namo pamatuose. Negalėjo tuo patikėti.

Ir kai vėliau gatvėje pamatydavo šviesiaplaukę moterį, surištais plaukais į uodegą, akimirką pagalvodavo: „Juk tai Noreen“. Bet tai buvo ne ji. Moteris sako, jos visas pasaulis apvirto aukštyn kojomis, kai jos geriausia draugė buvo taip žiauriai nužudyta.

Kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje, Collierui papasakojo klaikią istoriją, kad jo tėvas tvirkino mamos dukterėčias, kurios buvo dar visai mažos. Buvo pradėtas tyrimas, tėvas galėjo sulaukti bausmės, bet dukterėčių tėvai nesiryžo tą padaryti ir nerašė pareiškimo.

Šią istoriją Collieras prisiminė ir viename iš savo laiškų tėvui į kalėjimą.

„Brangus tėti, aš žinau, kad tu niekada nepapasakosi man, kodėl užmušei mamą, niekada neprisipažinsi, kodėl jai dažnai buvai neištikimas ir jos artimieji niekada neatleis tau už tai, kad nužudei mamą, tvirkinai mano pusseseres, melavai ir gal dar ką nors padarei blogo, bet jei tu mirtum, žinok, kad aš atleidžiu tau. Ir vis dar myliu tave. Nepamiršk to, tėti. Tikiuosi, suprasi, ką padarei ir kad taip negalima. Su meile, Collieras“.

Tėvas jam atsakė:

„Nebarsiu tavęs dėl paliktų gramatinių klaidų, bet aš neįvykdžiau nusikaltimo prieš tavo motiną. Tavo siaubingas bendravimas su manimi ne kas kita, kaip tavo pražūtinga įtaka tos pamazgų duobės, kurioje tu gyveni. Tu apnuodytas neapykanta. Tu riebus pagyrūnas. Gėdingas bailys. Tu blogio įsikūnijimas ir mes daugiau nelaikome tavęs savo šeimos nariu. Johnas Boyle‘as“.

Po to Collieras vėl parašė tėvui ir paprašė pripažinti savo kaltę. Tėvas grąžino neperskaitytą laišką parašęs ant voko: „Atmesta“.

Nuo tada jie daugiau nebendravo. Bet praėjus keliems dešimtmečiams Collieras ryžosi aplankyti tėvą kalėjime. Pasiėmė su savimi grąžintą laišką ir nusprendė perskaityti jį susitikus.

Bet pirmiausiai vyras užsuko į savo įtėvių namus. Norėjo išgirsti jų nuomones. Nors Collieras neneigia, kad jei jis nereaguotų taip emociniai į tai, kas nutiko ir senas nuoskaudas, jo gyvenimas būtų susiklostęs kitaip.

• Jis yra užkietėjęs melagis. Jis yra sunkiojo svorio čempionas pagal narcisizmą ir melą, –  sako Collieras Landry apie savo tėvą.
• Jis ir teisme prieš kameras vaidino neteisingai nuteisto žmogaus vaidmenį. Kol baigėsi teismas ir jam buvo uždėti antrankiai. Jackas Boyle‘as yra manipuliatorius “, – pridūrė įtėvis George Zeiglersas.

Grąžinęs tą laišką, tėvas vis dėlto po kelių mėnesių vėl pradėjo rašyti sūnui. Nepaaiškino kodėl, bet kiekviename laiške nepamiršdavo priminti, kad jis yra nekaltas. „Aš neužmušiau mamos. Aš nieko neužmušiau“.

Nuotr. antroje eilėje, kairėje Johno Boyle’ meilužė Sherri Campball, greta nuotrauka – Collieras su savo mylima mergina, apačioje kairėje Collieras su įtėviais ir įbroliu, dešinėje – su tėvų įvaikinta mergyte iš Kinijos Elizabeth

 

Iki šiol jaučia savo mamos kvepalų kvapą

Po žmogžudystės Collieras niekada neskaitė bylos ir nematė mamos nuotraukų iš nusikaltimo vietos. Jis tik mėgino įsivaizduoti, kaip tada ji galėjo atrodyti ir ta mintis jam nedavė ramybės visus tuos 26 metus. Todėl jis paprašė tyrusio šią bylą Davido Messmore‘o parodyti bylos medžiagą. „1990 metais sausio 25 dieną buvo išduotas kratos orderis. Ir mes atradome perforatorių ir kiliminę dangą rūsyje. Išsiaiškinome, kad dr. Boyle‘as nupirko tai likus kelioms dienoms iki žmogžudystės, – pasakoja buvęs detektyvas. – Paskui nusileidome į rūsį. Jis buvo ten sumontavęs lentynas ir mums prireikė kiek laiko, kol jas išardėme. Pradėję ardyti betoną, pasirodė žalios spalvos brezentas. Kasėme tris valandas žemes ir aptikome palaikus. Ant jos galvos buvo užmautas polietileninis maišas, kad ji užtikrintai mirtų. Po to teismo medicinos ekspertai išsiaiškino, kad jai buvo smogta kelis kartus į pakaušį. Greičiausiai plaktuku. Kaukolė buvo suskilusi. Tai akivaizdus įrodymas, kad buvo tyčinė žmogžudystė“.

Pamatęs žiauriai nužudytos mamos nuotraukas byloje, Collieras pradėjo verkti pasikūkčiodamas kaip vaikas.

„Berniuko gyvenimas buvo sugriautas. Ir net po to su juo pasielgė neteisingai. Vaikas turėjo labai daug iškentėti, – sako buvęs detektyvas Messmore‘as. – Po to kas įvyko, jis negalėjo likti ten, su tais žmonėmis, kurie jo norėjo. Juk jis mums tapo artimas. Ir tai labai neteisinga, kad neleido gyventi kartu su mumis. Manau, Johnas Boyle‘as galvojo esantis protingesnis už kitus. Jis buvo įsitikinęs, kad tyrėjai neatskleis nusikaltimo. Jis buvo labai geras gydytojas, bet jo viduje tūnojo visai kita esybė. Jis norėjo viską kontroliuoti. Jis galvojo, kad visą gyvenimą ji bus po jo kojomis, nusileidus į rūsį“.

Pirmasis posėdis dėl išankstinio paleidimo iš įkalinimo vietos buvo numatytas dar 2010 metais gruodžio mėnesį. Johnas Boyle‘as žinojo, kad nepripažinus savo kaltės, jis nebus paleistas iš kalėjimo. Tiesa, savo laiške komisijai jis parašė, kad yra asmeniškai atsakingas dėl žmonos Noreen mirties. Collieras sako, kad tai pirmas kartas, kai jis pripažino, kad turi bent kažkokių sąsajų dėl jos mirties. „Jis paprašė manęs susitikti su komisijos nariais ir paprašyti leidimo. Tėvas atsiuntė man kelis laiškus, kur nurodė, ką būtent parašyti komisijai. Ir dar parašė, kaip jam svarbu mano palaikymas. Jis parašė, kad myli mane ir didžiuojasi manimi, – pasakoja Collieras.- Norėjau padėti, todėl susitikau su komisija ir palaikiau tėvą“.

Bet prieš tai Collieras nusprendė aplankyti tėvą kalėjime ir vis dėlto išgirsti iš jo tiesą.

„Iki šiol jaučiu savo mamos kvepalų kvapą, jos lūpų dažų kvapą, kai ji mane bučiuodavo. Aš prisimenu liūdesį jos akyse. Ir kad ji buvo labai vieniša. Ji neturėjo išeities, – sako Collieras. – Aš tapau priklausomas nuo jos. Neįsivaizdavau gyvenimo be jos. Todėl netekęs mamos, viduje liko tuštuma ir kraujuojanti žaizda iki šiol“.

„Kiekvieną dieną noriu, kad tėvas mirtų, – tęsia jis. – Ir niekada nesigailėjau, kad liudijau prieš jį. Gailiuosi, kad jis yra mano tėvas. Eidamas į teismą duoti parodymų, aš nesiruošiau meluoti. Nes aš viską žinojau. Man buvo skaudu, bet patyriau didžiulį moralinį pasitenkinimą, kai ten, teisme žiūrėjau į tą niekšą, o jis bijojo pakelti akis į mane. Žinojau, kad tuo metu elgiausi daug geriau, nei jis. Nors ir bijojau, kad tėvas gali atkeršyti man už tai, ką pasakiau, bet žinojau, kad elgiuosi teisingai“.

Collieras prisiminė ir tuos laikus, kai tėvas mušdavo jį diržu. Nors dažniau žemindavo jį žodžiais. „Prisimenu, kai žaisdavome beisbolą, jis visą laiką stengdavosi pataikyti kamuolį man tarp kojų. Ir kuo stipriau, sakydamas; „Tu mažas, viščiuke“. Tik daug vėliau supratau, kad manęs tėvas nemyli, niekada nemylėjo ir nemylės“, – dalijasi nuoskaudomis Collieras.

Kitą dieną Collieras susiruošė pas tėvą į kalėjimą, nors jis ir nežinojo, kas jo ten laukia. Bet iš anksto rengėsi paklausti, kas jam labiausiai nedavė ramybės ir dėl ko jis iki šiol kankinasi. Bet šį kartą nusprendė jis kontroliuoti situaciją.

Vyras dar ir dar kartą pergalvojo savo santykius su tėvu. Ir jis nebuvo užtikrintas, kad tėvui liko vietos jo gyvenime.

Sūnus gimė praėjus tik dešimt bendro gyvenimo metų

Colliero  tėvas užaugo Filadelfijoje. Jo tėvas buvo ugniagesys. Johnas turėjo brolį ir seserį. Tėvai nelepino savo vaikų, bet stengėsi, kad jiems nieko netrūktų. Johnas buvo geras vaikas, atsinešdavo į namus varlytes, paukštelius, gydydavo jų sparnelius. Dabar Johnas Boyle‘as galvoja, kad jau tada susidomėjo medicina.

Su Noreen susipažino, kai jai buvo 17 metų, o jam 19. Netikėtai sustojo mašina prie greitojo maisto restorano, kur per langą buvo paduodami mėsainiai. Johnas savo mašina privažiavo lygiagrečiai ir pamatė toje mašinoje sėdinčias tris merginas.  Ir visos šviesiaplaukės. Noreen sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Jis  nustūmė akinius nuo saulės ant nosies galo ir iš padilbų  įdėmiai pažiūrėjo į Johną. Taip jie ir susipažino. Tada Johnas pagalvojo: „Ji nuostabi. Bet kodėl ji į mane taip žiūri?“.

Taip ir prasidėjo jų romanas. „Ji buvo labai protinga. Turėjo puikų humoro jausmą. Subtili, gera mergina. Optimistė. Žodžiu, labai gera“, – sako Johnas Boyle‘as.

Pora susituokė 1968 metais, praėjus penkiems draugystės metams. Bet sūnus gimė praėjus tik dešimt bendro gyvenimo metų. „Tai buvo laimingas įvykis mums abiem, – pasakoja Johnas. –  Jis buvo smalsus, žingeidus, protingas berniukas. Paklusnus. Mūsų gyvenimo džiaugsmas. Collieras augo laimingas berniukas. Žinoma, jis daug laiko praleisdavo su motina, nes manęs nebūdavo namuose. Aš labai daug dirbau. Man atrodė, kad mūsų pakankamai geri santykiai. Mūsų santykiai su Noreen pasikeitė, kai pradėjau užsiimti privačia gydytojo praktika. Tada labai daug dirbdavau. Ryte operacija. Paskui darbas kabinete. Po to naktiniai budėjimai. Mes gyvenome po vienu stogu, bet dažnai nesimatydavome ir beveik nebendravome. O paskui mano gyvenime atsirado kitos moterys ir aš pasidaviau pagundoms. Jų buvo visur.  Taip, aš buvau neištikimas. Suprantu, kad kvailai elgiausi. Keičiau moteris, bet tuo pačiu metu tėviškas instinktas – apginti savo vaiką, niekur nedingo. Ir Collieras buvo mano varomoji jėga. Bet čia atsirado galimybė išpirkti savo kaltę ir būti naudingam visuomenei. Padėti kitiems. Gali būti, kad aš niekada neišeisiu iš kalėjimo. Bet savo darbu čia aš išpirksiu savo kaltę prieš Noreen. Aš noriu tikėti, kad keičiu žmonių gyvenimus į geresnę pusę. Tikiuosi, kad taip“.

Collieras laukia tėvo kalėjimo svečių kambaryje, kuris netrukus pasirodo ir priėjęs prie sūnaus juodu nuoširdžiai apsikabina, kaip du labai artimi žmonės.

• Labas tėte? Kaip reikalai?
• Gerai atrodai, – šypsodamas atsakė jis.
• Norėčiau su tavimi pasikalbėti akis į akį apie tai, kas įvyko prieš daug metų.

Collieras taip pat priminė tėvui, kad kai buvo 14 metų parašė jam laišką ir kurį jis gražino neperskaitęs. Sūnus pasakė, kad taip pat nebuvo jo atplėšęs, bet dabar kai ką parašė dar ir norėtų perskaityti, kas buvo parašyta tame laiške.

Laiško data: 1993 metai sausio 20 diena. Praėjus trejiems metams nuo mamos mirties.

„Brangus tėte, aš gavau iš tavęs laišką, kurį siunčiau tau. Dėl ko taip supykai ant manęs? Negi dėl to, kad aš nemelavau teisme liudydamas prieš tave? Ar dėl to, kad nerašiau tau pusantrų metų? Man tai neduoda ramybės. Aš nenorėčiau, kad tu ant manęs pyktum. Aš noriu, kad tu pripažintum kaltę ir gyventum toliau. Nežinau, ar galėsiu atleisti tau, jei tu net sau neprisipažįsti to, ką padarei. Ir aš dėl to labai pykstu ir liūdna. Nežinau, ar tai normalu. Gal man būtų lengviau tave suprasti, jei žinočiau, kas tada įvyko. Kodėl tu visą laiką prisiekinėjai prisiekusiesiems, kad neužmušei mamos, bet negali paaiškinti, kas tada atsitiko. Jei esi kaltas, prisipažink.  Su tavimi jau nieko blogiau nenutiks. Tu ir taip atlieki bausmę iki gyvos galvos. Tu gali pradėti naują gyvenimą. Pasielgti pagal sąžinę. Aš noriu bendrauti su tavimi. Norėčiau tave aplankyti, jei leisi. Jei perskaitysi šį mano laišką, žinok, tu man nesi niekas. Tikiuosi, ir aš tau taip pat. Su meile, Collieras“.

 

Kalėjime atsirado galimybė išpirkti savo kaltę ir būti naudingam visuomenei

Johnas Boyle‘as ramiai išklausė sūnaus skaitomą laišką, bet negalėjo paaiškinti, kodėl neperskaitė to laiško 1993 metais. „Greičiausiai tada labai pykau ant tavęs. Juk buvau sugniuždytas, jaučiau tuštumą savyje, be šeimos, be draugų, be namų. Man buvo taip blogai, kad aš ruošiausi pakelti ranką prieš save. Bet tai nebūtų nieko išsprendę. O tau būtų likę daugiau klausimų, į kuriuos nežinotum atsakymų. Aš labai gailiuosi, kad suteikiau tau skausmo. Kiekvieną dieną aš patiriu sąžinės kančias. Tai mano skausmas. Aš padariau didelę klaidą. Tai dėl mano pražūtingo gyvenimo būdo. Aš nesiteisinu, bet mano blogas poelgis suteikė skausmą tau, mano lobiui ir man labai gaila. Aš žinau, kad žodžio „gaila“ nepakanka, bet aš kalbu nuoširdžiai. Aš užjaučiu tave, nes suprantu, kokį skausmą tu išgyvenai. Aš tik prašau atleisti man. Aš esu kaltas prieš tave. Aš tikiuosi, kad tie žodžiai ką nors pakeis, pataisys situaciją“.  Collieras taip pat atidžiai išklausė tėvo monologą.

• Aš buvau laukiamas? Tu norėjai vaiko? – netikėtai paklausė tėvo.
• Žinoma, – atsakė jis.
• Nuo to laiko, kai tu atsidūrei kalėjime, aš visada laukiau tavo palaikymo. Man visada buvo reikalinga tavo meilė, prisirišimas, pripažinimas. Kad tu pasakytum: „Myliu tave, Collierai“, Tik nuoširdžiai. Bet kai tu taip kalbi dabar, man atrodo, kad tu paprasčiausiai manipuliuoji manimi, kad aš palaikyčiau ir laidočiau už tave komisijoje. Aš jau seniai tai jaučiu. Kai tu prašai manęs padėti, man atrodo, kad tai vienintelė priežastis. Ar tu bendrautum su manimi, jei aš tau visiškai niekuo negalėčiau padėti?
• Žinoma, nes aš noriu būti šalia tavęs, – atsakė tėvas.- Aš norėjau būti tau geras tėvas. Geriausias pasaulyje. Aš stengiausi aprūpinti šeimą. Būti greta. Ir mylėjau tave nuo tos dienos, kai tu gimei. Tu visada buvai ryški žvaigždė mano gyvenime.
• O kam tada tau reikėjo kitos šeimos?
• Santykiai su mama ėmė griūti. Sherri turėjo vaikų. Po to ji pastojo nuo manęs. Aš neleidau jai atlikti aborto. Juk skirtis prašymą padaviau ne aš, o tavo mama. Aš pasakiau advokatams ir tavo mamai, tegul pasiima viską. Man nieko nereikia. Mes susitarėme ir dėl Elizabeth globos. Ji turėjo ateiti savaitgaliais.
• Tai tada kodėl nužudei mamą?
• Netyčia. Tai buvo nelaimingas atsitikimas.
• Aš netikiu tavimi, – atsakė Collieras.

Kitą dieną Collieras sulaukė tėvo žinutės savo mobiliajame telefone: „Drauguži, džiaugiuosi, kad aplankei mane. Tikiuosi, kad mūsų pokalbis suteikė tau bent kažkokį nusiraminimą. Dar kartą atsiprašau tavęs už skausmą, kurį suteikiau tau. Atleisk man. Ačiū, kad parodei savo jausmus. Myliu tave, ilgiuosi, bučiuoju. Tėtis“.

„Tai tušti žodžiai, jis kalba tik tai, ko jam reikia, – sako Collieras. – Iš tikrųjų aš paradau šį žmogų. Todėl turėčiau apverkti jį ir padėti tašką. Ir tai labai liūdna. Bet tuo pačiu tikriausiai ir palengvėtų“.

Parengta pagal dok. filmą „A Murder in Mansfield“, stop kadrai, „Twitter“ nuotraukos