sniegopilys.lt
Buvo karštas 1966 metų vasaros rytas, kai trys maži vaikai iš Pietų Australijos nusprendė praleisti dieną paplūdimyje. Praėjo valandos, bet nė vienas iš jų negrįžo namo. Tą pačią dieną jie buvo paskelbti dingusiais be žinios. Niekas daugiau jų taip ir nematė.
Nuvyko į paplūdimį ir bandė juos surasti vietoje
Jimas ir Nancy Beaumontai susituokė 1955 metais. Nusipirko namą Somertono parke, gražiame Adelaidės pakrantės priemiestyje, Pietų Australijoje. Vyras dirbo taksi vairuotoju, o jo žmona Nancy daugiausia rūpinosi vaikais. Pora turėjo tris jų: 9 metų Jane, 7 metų Arnną ir 4 metų Grantą.
Paplūdimys buvo už 3 kilometrų nuo jų namų, kuris buvo labai populiarus tarp vietinių ir poilsiautojų. 1966 m. sausio 26 d. vaikai norėjo ten vykti, nes prieš dieną į šį paplūdimį juos buvo atvežęs tėvas. Jie ten praleido kelias valandas ir buvo labai patenkinti.
Jų mama leido vaikams eiti į paplūdimį. Nancy jau kelis kartus buvo juos leidusi tris eiti vieniems, bet su sąlyga, kad Jane vadovaus broliui ir seseriai, ir kad jiems niekada ir nieko negali atsitikti. Motina, paprašiusi vaikų grįžti namo 12 valandų autobusu, vyriausiajai dukrai davė pinigų kelionei ir pietums.
12 val. vaikai negrįžo, bet Nancy tikėjosi, kad jie pavėlavo ir atvyks kitu autobusu, kuris iš paplūdimio išvyko 14 val. Kai praėjo tos dvi valandos, o vaikai nebegrįžo, mama pradėjo rimtai nerimauti. Tėvas grįžo iš darbo apie 15 val. Sužinojęs, kad vaikai dingo, jis nedelsdamas nuvyko į paplūdimį ir bandė juos surasti vietoje.
Deja, apvažiavęs visą paplūdimį, jis negalėjo rasti vaikų, todėl vyras po pusvalandžio grįžo namo ir papasakojo kas nutiko, kaimynams ir draugams. Kitas 2 valandas jie ieškojo vaikų po visą teritoriją, tačiau kai šis bandymas buvo nesėkmingas, tėvai nuvyko į vietos policijos komisariatą ir pranešė apie dingimą.
Policija, gavusi pranešimą apie dingusius vaikus, nedelsdama suorganizavo kelias paieškos grupes, paskirstydama jas paplūdimyje ir apylinkėse. Jimas ir Nancy galėjo tik melstis, kad jų vaikai tiesiog nuklydo į nepažįstamą vietovę ir pasiklydo, nes buvo tikimybė, kad jiems atsitiko kažkas baisesnio.
Tuo tarpu policija informaciją apie vaikus išsiuntė į oro uostą, geležinkelį ir visus kelių postus, jei jie būtų pagrobti.
Per pirmąsias 24 valandas neradusi vaikų Somertono parko apylinkėse, policija paieškos spindulį išplėtė dar keliais kilometrais, tačiau ir tai nedavė jokių rezultatų.
Adelaidės dienraštis „The News“ per visą pirmąjį puslapį publikavo informaciją apie dingusius tris vaikus.
Kartu su krata mieste buvo apklausti liudininkai. Viena iš jų buvo moteris, kuri sausio 26 d. 19 val. prie uosto mačiusi tris apibūdinimą atitinkančias dvi mergaites ir berniuką. Narai atidžiai ištyrė dugną, bet nieko nerado.
Keista tai, kad iš 17 daiktų, kuriuos vaikai tądien buvo pasiėmę, policija nerado nė vieno. Visiškas pėdsakų nebuvimas rodė blogiausią – kažkas juos pagrobė.
Policija, ieškodama įkalčių, galinčių nurodyti vaikų buvimo vietą, apklausė daugiau nei 500 vietos gyventojų. Daugiausia valdžios dėmesio sulaukė vienos moters, vėliau tapusios pagrindine liudininke, istorija.
Ji policijai pasakė, kad apie 11 valandą ryto matė vaikus, žaidžiančius pievelėje netoli paplūdimio. Be to, ji pastebėjo, kad iš tolo juos stebi 30-metis vyras, kuris po 5-10 min. dingo. Moteriai atrodė, kad vaikai atrodė džiaugsmingi, tarpusavyje šnekučiavosi, juokėsi, todėl nusprendė, kad vienas kitą pažįsta.
Moteris jį apibūdino kaip aukštą, šviesiaplaukį, apie 180 centimetrų ūgį, liekną ir tamsios odos. Jis buvo apsirengęs mėlynos spalvos šortais, ant peties buvo užsidėjęs rankšluostį. Liudytoja minėjo mačiusi, kaip jis lengvai bendravo su vaikais ir net padėjo mergaitei apsirengti.
Tada jis priėjo prie vieno iš šalia sėdinčių vyrų ir paklausė, ar matė, kad prie vaikų daiktų jiems besimaudant buvo atėję žmonės, nes jų pinigai dingo. Gavęs neigiamą atsakymą, šviesiaplaukis vyras nuėjo persirengti, o vaikai kantriai jo laukė ant suoliuko. Jis grįžo apie 12.15 val. ir jie keturi išėjo.
Kitos dvi moterys sakė, kad apie vidurdienį pamatė Beaumontų vaikus su vyru, atitinkančiu tą patį apibūdinimą. Tačiau nė vienas iš jų nepastebėjo, kad vaikai elgtųsi išsigandę ar įtartinai. Policija teigė, kad vyras jau kartą buvo susitikęs su vaikais ir jie vienas kitą pažinojo.
Pačioje pradžioje tėvai aktyviai bendravo su spauda
Vietinės kepyklos „Wenzel‘s Bakery“ darbuotoja, pažinojusi Beaumontų vaikus, nes jie jau ne kartą lankėsi šioje parduotuvėje, turėjo ką įdomaus pasakyti. Ji pasakojo, kad dingimo dieną trijulė užėjo į kepyklą, nusipirko mėsos pyragą ir keletą kitų saldžių kepinių, atsiskaitydami 1 svaro kupiūra.
Šios žinutės keistenybė buvo ta, kad jie niekada anksčiau nebuvo pirkę mėsos pyragų, o pardavėjai paklausus apie tai vaikai atsakė, kad tai „vyriškas pyragas“. Antra keista detalė buvo ta, kad jie mokėjo 1 svaro kupiūra, nors Nancy niekada nedavė Jane tokios didelės pinigų sumos.
Tą rytą motina vyresniajai dukrai davė tik 6 šilingus, kurių turėjo pakakti autobuso bilietams ir kukliai pavalgyti. 1 svaro kupiūrą, kaip ir mėsos pyragą, policija aiškino kaip požymį, kad vaikai gavo pinigų iš netoliese esančio „šviesiaplaukio vyro su mėlynos spalvos šortais“.
Nors sausio 26-osios popietę ir vakarą tris vaikus mačiusių liudininkų buvo ir kitų, policija jų parodymų nelaikė pakankamai patikimais.
Kalbant apie tėvus, pačioje pradžioje jie aktyviai bendravo su spauda ir netgi pasirodė nacionalinėje televizijoje. Tačiau kitomis savaitėmis ir mėnesiais, kol tęsėsi vaikų paieškos, Nancy ir Jimas slapstėsi nuo visuomenės, nustojo kalbėtis su žiniasklaida ir atsisakė duoti interviu.
Praėjus devyniems mėnesiams po mįslingo Beaumontų vaikų dingimo, į policiją kreipėsi pagyvenusi moteris, kuri pasakė, kad naktį iš sausio 26 į 27 dieną pamatė, kaip dvi mergaitės ir vienas berniukas, lydimi vyro, įėjo į šalia esantį apleistą namą.
Ji pridūrė, kad vėliau pamatė berniuką, einantį gatve vieną. Tačiau netrukus jį pasivijo vyras ir parsivežė atgal. Kitą rytą jie išvyko ir ji daugiau jų nematė. Kodėl ji taip ilgai niekam nepranešė apie šį įvykį, neaišku. Policija manė, kad senolė viską sugalvojo ir net neapžiūrėjo namo.
Beviltiškai norėdami surasti savo vaikus, tėvai, remiami turtingo draugo, sumokėjo garsiajam olandų aiškiaregiui Gerardui Croisetui, kad šis atvyktų į Australiją ir padėtų jų paieškose.
Croisetas per kelias dienas apėjo visą teritoriją ir pareiškė, kad jaučia vaikų buvimą. Įtariama, kad jie buvo užkasti po betoninėmis grindimis pramoniniame sandėlyje, esančiame netoli paplūdimio. Visuomenės spaudžiami ir sumokėję 40 tūkst. JV dolerių, pastato savininkai sutiko nugriauti sandėlį ir leido sklypą iškasti.
Po savaitę trukusių paieškų policija vis tiek nieko nerado – nei palaikų, nei įrodymų. Kurioziška, kad 1996 metais šioje vietoje buvo atliktos pakartotinės kratos, tačiau vaikų pėdsakų nerasta.
Policija turėjo nemažai įtariamųjų, kurių dauguma jau buvo apkaltinti arba teisti kitose žmogžudystės ar pagrobimo bylose. Tačiau šioje byloje niekas ir niekada nebuvo oficialiai apkaltintas ar suimtas.
Vis dėl to buvo trys labiausiai tikėtini įtariamieji. Harry‘is Phippsas buvo vietinis verslininkas ir gyveno name, esančiame vos už 300 metrų nuo paplūdimio.
Įtariamuoju jis tapo 2007 metais, kai sūnus, kuriam tuo metu buvo 15 metų, pasakė, kad matė tris vaikus kieme tą dieną, kai jie dingo. Phippsas iš esmės atitiko vyro, matyto su Beaumontų vaikais, aprašymą. Be to, jis buvo turtingas ir turėjo būdingą įprotį dalinti vaikams 1 svaro kupiūras.
Policija net atsekė du darbuotojus, kurie teigė, kad 1966 metų vasarį gavo atlygį už 2 × 1 × 2 metrų dydžio duobių iškasimą Phippso gamyklos kieme. Pareigūnai du kartus apieškojo vietą, naudodami ekskavatorių ir galingą radarą, bet nieko nerado.
Kitas tikėtinas įtariamasis – Bevanas Spenceris von Einemas, nuo 1984 metų atliekantis bausmę iki gyvos galvos už 15-metės nužudymą. Būtent po šio nusikaltimo policija nusprendė, kad Bevanas galėtų būti susijęs su Beaumontų vaikų dingimu.
Praėjus dvejiems metams po įvykio, jie gavo tris keistus laiškus
Policija sužinojo, kad nuteistasis von Einemas kameros draugui gyrėsi, kad prieš daugelį metų iš paplūdimio pagrobė tris vaikus ir „eksperimentavo su jais“. Neva vienas iš jų mirė per jo „eksperimentus“, todėl nusprendė juos visus nužudyti.
Tada, pasak jo žodžių, jis paslėpė kūnus nepažįstamoje vietoje į pietus nuo Adelaidės. Nors 1966 metais Bevanui buvo 21 metai, jis labai panašus į vyro, matyto su vaikais, tapatybę.
Policija tvirtino, kad pasitikėjo informatoriumi, tačiau neoficialus prisipažinimas nebuvo pakankamas įrodymas, kad būtų pateikti tikri kaltinimai Bevanui, todėl jis iki šiol yra tarp įtariamųjų.
Trečiasis įtariamasis Arthuras Stanley Brownas buvo apkaltintas dar dviejų seserų nužudymu 1970 metais. (Jis buvo apkaltintas tik 1988 metais). Tačiau Arthuras taip ir nepateko į kalėjimą, nes atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad jis yra protiškai neįgalus ir jam buvo diagnozuota Alzheimerio liga.
Nors detektyvai niekada negalėjo surinkti įrodymų, siejančių jį su Beaumontų vaikų byla, jis labiausiai atitiko vyro, matyto su trijule tą nelemtą dieną, aprašymą.
Bėda ta, kad 1966 metais jam buvo 53 metai, o tai neatitinka su vaikais matyto asmens aprašymo, nes pagal liudytojos parodymus, jam buvo apie trisdešimt metų.
Beaumontų vaikų dingimo istorija sulaukė didelio visuomenės dėmesio Australijoje ir visame pasaulyje. Per ateinančius dešimtmečius Jimui ir Nancy dažnai tekdavo susidurti su žmonėmis, kurie suteikė jiems klaidingų vilčių.
Pavyzdžiui, praėjus dvejiems metams po įvykio, jie gavo tris keistus laiškus. Du iš jų, kaip įtariama, parašė vyriausia dukra Jane, sakydama, kad juos į paplūdimį išvežė nepažįstamas vyras, tačiau dabar jie laimingi ir gyvena su juo.
Trečiąjį laišką parašė pats pagrobėjas, pareiškęs, kad rūpinasi Beaumontų vaikais. Be to, paslaptingasis laiške teigė, kad vaikus pasiėmė, nes jie buvo be priežiūros, tačiau norėjo juos grąžinti Jimui ir Nancy, nurodydamas susitikimo vietą.
Policija, pamačiusi šiuos laiškus, laikė juos pakankamai įtikinamais. Daugiausia dėl to, kad ekspertizė patvirtino dviejų laiškų rašysenos panašumą su Janes prieš dingimą parašyto teksto pavyzdžiais.
Jimas ir Nancy sutiko pasimatyti, tikėdamiesi, kad jie turės galimybę vėl susitikti su savo vaikais. Susitikimo vietą stebėjo slaptas detektyvas, tačiau pagrobėjas taip ir nepasirodė.
Po savaitės jie gavo paskutinį laišką iš nepažįstamo žmogaus, kuriame buvo teigiama, kad vyras nusprendė juos pasilikti, nes pastebėjo detektyvo buvimą ir nebegali pasitikėti Nancy ir Jimu.
Ilgą laiką policija laiškus laikė tikrais. Tačiau po 25 metų, naudojant naujas kriminalistikos technologijas, tapo žinoma, kad su didele tikimybe visi šie laiškai buvo žiaurus pokštas. Policija netgi nustatė autorių, bet nepateikė jam kaltinimų, nes nuo įvykio praėjo per daug laiko.
Daugelis australų mano, kad Beaumontų vaikų dingimas iš tiesų pakeitė jų gyvenimo būdą, nes tėvai ėmė suprasti, kad jų vaikai nebėra saugūs, jei paliekami be priežiūros viešoje vietoje.
Australijoje šis atvejis nepraranda populiarumo net ir po 60 metų. Šiuo metu šalies vyriausybė žada sumokėti 1 milijono dolerių atlygį už bet kokią informaciją, kuri padės išspręsti vaikų dingimo paslaptį.
Kalbant apie Nancy ir Jimą, jie niekada neprarado vilties rasti savo dingusius vaikus, nors jų laukimas tęsėsi ilgus metus. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Nancy ir Jimas Beaumontai išsiskyrė ir pardavė savo namus Hardingo gatvėje, kur tikėjosi, kad jų vaikai galės grįžti.
Jimas ir Nancy Beaumontai palaikė ryšius po skyrybų, bet retai matėsi.
Kai 1990 metais Australijos laikraščiai paskelbė kompiuteriu pasendintus Jane‘s, Arnnos ir Granto nuotraukas, Nancy ir Jimas atsisakė į juos žiūrėti, nes buvo „per daug paskendę sielvarte“.
Nancy mirė 2019 metais, sulaukusi 92 metus, bet taip ir nesužinojo, kas nutiko jos vaikams. Jimas Beaumontas gyvas iki šiol.
parengė Vytautė Jogailaitė
“YouTube” stopkadrai
