sniegopilys.lt
Ar iš tikrųjų žmogaus kvapas turi feromonų, kurie veikia kaip afrodiziakai, pritraukiantys potencialius seksualinius partnerius? 2016 metais buvo atliktas įdomus eksperimentas: kelios dešimtys žmonių susirinko į meno galeriją Brukline, Niujorke, norėdami pajusti suprakaitavusių marškinėlių kvapą. Manote, tai buvo fetišo vakarėlis? Visai ne – publika tiesiog norėjo išbandyti, ar uoslė gali būti panaudota priešingos lyties atstovų simpatijoms užkariauti, rašo openthemagazine.com.
Feromonai gali padėti žmogui susirasti seksualinį partnerį
„Feromonų vakarėlio“ taisyklės buvo paprastos: žmogus atidarė užklijuotą maišelį su numeriu, kuriame buvo marškinėliai ir turėjo pauostyti… Jei jam patiko kvapas, tada su marškinėlių savininku buvo susitarta dėl kito pasimatymo.
Neįprastas renginys buvo sėkmingas, o nuo tada panašūs susitikimai jau vyko Los Andžele ir Londone. Kaip rašė vienas žurnalas, tai puikus pasirinkimas tiems, kurie „ieško meilės, pasikliaudami uosle ir šventu tikėjimu mokslo visagalybe“.
Idėja, kad feromonai gali padėti žmogui susirasti seksualinį partnerį ir gyvenimo palydovą, yra įtvirtinta populiariojoje kultūroje. Kai kurie netgi perka kvepalus, kurie reklamuojami kaip „meilės afrodiziakai“. Kai kuriuose iš šių kvepalų yra androstenono – galingiausios medžiagos iš tų, kurios skirtos stiprinti lytinį potraukį. Pasak pardavėjų, tai ne tik sustiprina moterų libido, bet ir daro vyrus patrauklesnius.
Teigiama, kad kita medžiaga – androstenolis – palengvina perėjimą prie glaudesnio bendravimo.
Remiantis įvairių feromonų reklamomis, jie gali padėti žmogui labiau atsipalaiduoti, pabrėžti vyriškumą ar padėti atsipalaiduoti lytinių santykių metu.
Ką apie tai mano mokslas? Ar feromonai gali mus paversti seksualesniais? Ar tikrai meilė tvyro ore, ar tai tik banalus žmogaus kūno kvapas?
Terminas „feromonas“ atsirado 1959 metais, kai Makso Plancko biochemijos instituto Miunchene mokslininkai Peteris Carlsonas ir Martinas Luscheris išsiaiškino, kad tarp gyvūnų išskiriamų molekulių yra tų, kurie vaidina ypatingą vaidmenį. Šios medžiagos yra šiek tiek panašios į hormonus, tačiau jos nėra cirkuliuojančios kraujyje, bet išmetamos siekiant paveikti kitų gyvūnų elgesį ir fiziologiją.
Skirtingai nuo įprastų kvapnių medžiagų, kurių molekulės gali sukelti labai skirtingą reakciją, feromonų išsiskyrimo mechanizmas evoliucijos metu buvo sukurtas siekiant labai konkretaus tikslo, kai sąveikauja tos pačios rūšies atstovai.
Tais pačiais metais buvo atrastas pirmasis feromonas – bombikolis. Tai medžiaga, kurią išskiria šilkaverpių patelės (Bombyx mori) ir kuri traukia patinus už daugelio kilometrų.
Taigi bombikolis tapo pirmuoju žinomu sekso feromonu – natūraliu afrodiziaku, nešamu oru.
Bombikolis puikiai atitinka feromono apibrėžimą: pirma, tai paprasta medžiaga, susidedanti tik iš vienos molekulės. Antra, jo veikla yra siaurai nukreipta – ji veikia tik vieną drugelių rūšį.
Trečia, tai nuolat sukelia tą pačią reakciją: vyrai skuba prie šios medžiagos šaltinio, net jei šalia nėra nė vienos patelės.
Mokslo bendruomenę apėmė nerimas. Hormonai buvo iškart pamiršti, nes praėjusį šimtmetį visi puolė tyrinėti feromonus.
Paaiškėjo, kad visos gyvybės formos, pradedant mikrobais ir baigiant pelėmis, naudoja šiuos cheminius reguliatorius, kad pakeistų savo gentainių elgesį.
Feromonai prasiskverbia į orą, žemę ir pasaulinį vandenyną. Kai kurie iš jų netgi tiesiogiai perduodami iš asmens į asmenį kaip asmeniniai molekuliniai pranešimai.
Bet sekso feromonai buvo tik pradžia. Mokslininkai pradėjo ieškoti molekulių, turinčių vis naujų funkcijų: nuo galimų partnerių reprodukcijos ciklų reguliavimo iki dalyvavimo atminties mechanizme.
1971 metais feromonų tyrinėtojai jau ėmėsi žmonių.
Antrasis žmogaus feromonas yra baimės kvapas, kurį šunys tikrai jaučia
Pirmiausia buvo atskleistas atradimas, kuris mūsų laikais jau nieko nebestebins: ilgą laiką toje pačioje erdvėje buvusios moterys turi sinchronizuotus mėnesinių ciklus.
Šį modelį pastebėjo Marthos McClintock atliktas tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature“, kai ji dar buvo Wellesley koledžo Masačiusetse studentė.
McClintock atkreipė dėmesį į tai, kad 135 merginoms, kurios šešis mėnesius gyveno tame pačiame priemiesčio studentų bendrabutyje, mėnesinių ciklas pamažu tapo sinchroninis. Tai yra prasidėdavo visoms tuo pačiu metu.
Nuo to laiko šis tyrimas ne kartą buvo minimas kaip įrodymas apie žmogaus feromonus, galinčius sinchronizuoti moterų reprodukcinį laikotarpį.
„Kiekvienas, pasakojantis tokias istorijas, nori, kad tai būtų tiesa, – sako Oksfordo universiteto mokslininkas Tristramas Wyattas. – Tačiau iš tikrųjų paaiškėja, kad taip greičiausiai nėra“.
Daugybė mokslininkų, bandžiusių pakartoti McClintock rezultatus, niekada to negalėjo padaryti, ir tam tikru momentu viena iš tyrėjų, atidžiai išnagrinėjusi duomenis, padarė išvadą, kad pastebėtas reiškinys gali būti ne kas kita, kaip statistinis artefaktas. Kitaip tariant, mūsų nosies uoslės receptoriai puikiai užuodžia kvapą, tačiau feromonai yra kitas reikalas. Tai yra, tiek cheminis bendravimas, tiek nereikšmingi atsitiktinumai gali lemti tą patį rezultatą vienoda tikimybe.
Mėnesinių ciklo trukmė ir dažnis (5 dienos iš 28), daro tokią sinchronizaciją labai tikėtiną.
Tačiau 70-aisiais šis tariamas atradimas daugeliui susuko galvas. Remdamasis Marthos McClintock tyrimais, britų gydytojas Alexas Camfortas parašė straipsnį „Žmogaus feromonų aptikimo tikimybė“, kuriame jis išreiškė įsitikinimą, kad iki homo sapiens feromonų atradimo dar liko labai nedaug. Ir jis buvo teisus.
Tais pačiais metais žurnalas „New Scientist“ paskelbė H. Cooko laišką, kuriame autorius rašė apie tai, kad sugebėjo aptikti bent du feromonus – žmogui kvėpuojant bei jo prakaite.
Autorius tvirtino, kad buvo būdingas česnako kvapas. „Šis kvapas buvo būdingas moteriai, esančiai seksualinio susijaudinimo būsenoje, bet tai tikrai nebuvo susiję su česnako valgymu“, – tikino H.Cookas.
Jis taip pat teigė, kad šis feromonas daro įdomų poveikį vyrams, todėl moterys nuo senų senovės į savo maistą dėdavo česnako.
„Antrasis žmogaus feromonas yra baimės kvapas, kurį šunys tikrai jaučia”, – tęsė autorius. Tiesa, mokslo bendruomenė į tokius teiginius neatsižvelgė rimtai.
Tačiau buvo ir kitų, kurie paliko reikšmingesnį pėdsaką. Taigi, jei bandysime atsekti, iš kur kilo šiuolaikinė žmogaus seksualinių feromonų idėja, tada verta apžvelgti konferenciją, įvykusią 1991 metais Paryžiuje.
Tiesa, yra nedaug įrodymų, patvirtinančių, kad žmonės ar jų primatai gali pajusti ore tvyrančias chemines medžiagas taip pat, kaip, pavyzdžiui, pelės.
Tų metų pradžioje biochemikai Linda Buck ir Richardas Axelis iš Kolumbijos universiteto Niujorke atrado receptorių grupę pelėms, atsakingoms už kvapą, kurių kiekvieną užkodavo skirtingas genas.
Įrodyta, kad receptoriai, esantys žinduolio nosyje, jungiasi prie tam tikrų kvapų turinčių medžiagų, sukeldami galybę signalų, kurie neuronais keliauja į smegenis.
Priklausomai nuo medžiagų kiekio ir santykio, atsiranda skirtingi kvapai – smegenys nuskaito vadinamąjį uoslės brūkšninį kodą.
„Tai buvo pirmas kartas, kai pamatėme, kaip veikia uoslė“, – sakė mokslininkai. Beje, 2004 metais mokslininkams Buck ir Axeliui už šį darbą buvo suteikta Nobelio premija.
Tačiau 1991 metais minėtoje konferencijoje visuomenės dėmesį patraukė dar vienas tyrimas. Du Jutos universiteto psichiatrai teigė radę du lytinius žmonių feromonus.
Tyrėjai teigė, kad iš 49 savanorių „tariami žmogaus feromonai“ padidino siunčiamų signalų intensyvumą.
Pažįstamas gali būti patrauklus, tačiau jis neturi nieko bendro su feromonais
Taigi, 2000 metais Marthos McClintock atliktas tyrimas tik patvirtino šias išvadas, todėl išaugo žmogaus feromonų idėjos populiarumas.
Tuo tarpu kai kurie kiti mokslininkai tvirtino, kad kvapas, ypač pažįstamas, gali būti patrauklus, tačiau jis neturi nieko bendro su feromonais.
„Žmonės neturi nieko panašaus“, – sako George‘as Preti iš Filadelfijos cheminių jutimų organų tyrimo centro.
Tiesą sakant, kai kurie tyrėjai, įskaitant Filadelfijos kvapų ir skonio tyrimų centro direktorių Richardą Doty‘is, mano, kad feromonai neturi reikšmingo poveikio nė vienai žinduolių rūšiai.
„Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad signalai veikia elgesį taip, kaip mes norėtume“, – sakė mokslininkas.
Ši nuomonė buvo populiariausia praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, o Doty‘is buvo vienas iš pagrindinių jos šalininkų.
„Paimkite kopuliną, molekulę, atrastą 1960-ųjų pabaigoje laboratorinėse beždžionėse.
Kopulinai, kurie yra moterų makšties išskyros, sukelia lytinį susijaudinimą, potraukį masturbuotis ir aktyvų vyrų seksualinį elgesį“, – tvirtino Doty‘is.
Anot jo, taigi, kopulinas yra aromatas, o ne feromonas. Iš tiesų, jis dažnai naudojamas kvepalų gamyboje. Ir tokių pavyzdžių yra daug.
„Viskas vadinama feromonu – šis žodis jau seniai nebėra mokslinis terminas, – teigė mokslininkas.-
Nemažoje dalyje vadinamųjų feromonų yra daug chemikalų, todėl jie neatitinka seksualinio potraukio kriterijaus“.
Jo teigimu, kaip ir kopulinų atveju, jų poveikį daugiausia lemia ankstesnė partnerių bendravimo patirtis ir pažįstamo kvapo atpažinimas.
Tačiau Liverpulio universiteto mokslininkė Jane Hirst laikosi kitos nuomonės: „Yra tam tikrų chemikalų, kurie turi teisę vadintis feromonais“.
Norėdami atmesti pažįstamo kvapo faktorių, mokslininkai atliko eksperimentą su pelėmis, kurių patelės buvo auginamos atskirai nuo patinų – jos nė karto gyvenime nematė, negirdėjo ir nejautė patino kvapo.
Kilo klausimas, ar galima tą patį padaryti su žmonėmis? Mokslininkai atsakė, kad mažai tikėtina.
„Beveik neįmanoma išbandyti feromonų atskirai nuo žmonių“, – paaiškina Hirst.
Anot jos, ilgametė bendravimo su priešinga lytimi patirtis, asmeniniai pageidavimai ir refleksinių reakcijų nebuvimas yra kliūtys, kurių įtaka neišvengiamai iškraipys tyrimo rezultatus, kad ir kaip kruopščiai jis būtų organizuotas. Be to, žmogaus elgesį lemia didžiulis išorinių veiksnių skaičius, kad iš eksperimento bus neįmanoma padaryti vienareikšmių išvadų.
Pasirodo, vienintelis dalykas, kurį šiuo metu galima pasakyti užtikrintai, yra tas, kad kiekvienas žmonės turi savo kvapą…
“Twitter” nuotraukos
