sniegopilys.lt
Daugiausia dingusių žmonių buvo po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau problema labai aktuali ir šiandien. Remiantis statistika, kasmet Jungtinėje Karalystėje ir JAV dingsta iki 1 mln. žmonių. Kinijoje – iki 200 tūkst. vaikų. Iš jų policija randa tik 1 proc. Indijoje moterys kasdien dingsta be žinios. Bet šį kartą panagrinėsime vieną labai paslaptingą dingusios merginos atvejį, palikusį reikšmingą pėdsaką pasaulio kriminalistikoje.
Į mašiną dėmesio nekreipė
Tara Calico gimė 1969 metais vasario 28 dieną, mažame Beleno miestelyje (apie 50 km nuo Albukerkės) JAV pietvakariuose. Ji ten gyveno, mokėsi, su kažkuo susidraugavo. Baigusi mokyklą įstojo į universitetą Naujojoje Meksikoje. Tuo metu, kai su ja nutiko ši keista ir nepaaiškinama istorija, buvo antro kurso studentė. Pasak pažįstamų, mergina buvo puiki studentė, o studijų pabaigoje planavo tapti psichologe ar psichiatre. Jos draugai aiškino, kad Tara buvo aktyvi ir energinga, mėgo bėgioti ir važinėti dviračiu. Net pernelyg atsakinga, nes mėgo iš anksto susiplanuoti dienos darbus ir tvarkaraštį.
1988 metais rugsėjo 20 dieną Tara paskambino savo motinai Patty Doel 9.30 val. ir pasakė, kad planuoja pasivažinėti dviračiu ir grįš iki pietų. O kadangi jos dviračiui buvo nuleista padanga, mergina pasiėmė motinos. Taip pat pasiėmė „Sony Walkman“ grotuvą, kad nebūtų nuobodu pakeliui, ir Bostono grupės kasetę. Laikas ėjo, bet 12:05 val. Tara vis dar negrįžo namo. Ir tada tėvas supanikavo, nes dukra buvo labai atsakinga ir visada laikėsi suplanuoto laiko. Todėl motina Patty leidosi į paieškas, tačiau neradusi dukters miesto apylinkėse, iškart pranešė policijai.
Apklausę miestelio gyventojus, teisėsaugos pareigūnai nustatė, kad Tara paskutinį kartą matė 11.45 val., 47-ajame kelyje, maždaug už dviejų mylių (daugiau kaip 3km.) nuo namo. Ir kad ją persekiojo beveik baltos spalvos 1953 metų laidos „Ford“ pikapas su baltu laikinu kėbulu. Bet nebuvo žinoma, ar šis automobilis yra įtrauktas į šią dingimo istoriją, nes niekas nematė nei avarijos, nei pagrobimo. Pati Tara, pasak liudininkų, į mašiną dėmesio nekreipė. Kitą dieną už dviejų mylių nuo Taros namų buvo rasta kasetės fragmentų. Be to, viskas atrodė taip, lyg ji pati būtų ją numetusi. Netoli tos vietos buvo aptikti ir dviračių padangų pėdsakai. Vėliau „Sony Walkman“ grotuvo nuolaužos buvo rastos 19 mylių (30.58 km.) į rytus nuo 47-ojo kelio. Taros motinos teigimu, tokiu būdu duktė bandė parodyti, kuria kryptimi ją tempė pagrobėjai. Dviratis taip ir nebuvo rastas.
O po to viskas apsivertė. Kai tik buvo paskelbta informacija apie Taros Calicos dingimą, buvo daug liudininkų, kurie ją matė įvairiose vietose, daugiausia Amerikos pietuose. Nė vieno iš šių versijų policija nepripažino vertu dėmesio, išskyrus vieną.
1989 metų birželio 15 dieną Port St. Joe (Florida) paplūdimyje kelių vyrų kompanijoje buvo pastebėta mergina, primenanti Tarą. Iš išorės atrodė, kad ji vykdė jų įsakymus, tačiau tiksliai nežinoma, ar visa tai buvo surežisuota, ar viskas įvyko prieš jos valią. Vėliau tą pačią dieną automobilių stovėjimo aikštelėje buvo rasta nuotrauka, kurioje užfiksuota mergina, panaši į tą, kuri buvo matyta paplūdimyje, ir maždaug 12 metų berniukas, gulintys surišti mikroautobuse su užkimštomis burnomis. Šalia jų gulėjo knyga „My Sweet Audrina“ ( „Mano mieloji Audrina“), kuri buvo mėgstamiausia Taros Calicos skaitinys. Ekspertai nustatė, kad nuotrauka, daryta ant „Polariod“ juostos, buvo parduota 1989 metų gegužę. Toje vietoje, kur buvo rasta nuotrauka, anot liudininkų, tą dieną stovėjo baltas belangis „Toyota“ furgonas, kurį vairavo vidutinio amžiaus ūsuotas vyras. Automobilis taip ir nebuvo rastas.
Mano, kad Tarą netyčia partrenkė
Patty Doel atpažino savo dukrą nuotraukoje. Taip pat ir pagal randą ant kojos, tačiau vis tiek kilo abejonių, nes Tarai tuo metu turėjo būti 20 metų, o merginai nuotraukoje buvo ne daugiau kaip 15-16 metų. Dauguma Skotland Jardo ekspertai patvirtino tapatybės autentiškumą, tačiau jų kolegos iš Los Alamos laboratorijos teigė, kad mergina nuotraukoje jokiu būdu nėra Tara. FTB nepateikė jokio vienareikšmiško vertinimo. Kalbant apie nuotraukoje užfiksuotą berniuką, jis pirmą kartą buvo identifikuotas kaip 9 metų Michaelas Henley‘is, kuris dingo 1988 metais balandžio 21 dieną Zuni kalnuose, 75 mylios (120.7 km.) nuo vietos, kur dingo Tara Calico. Tačiau ir čia kilo abejonių dėl berniuko amžiaus. Mat nuotraukoje berniukui buvo apie 12 metų. Ši versija galutinai subyrėjo, kai 1990 metais netoli nuo dingimo vietos buvo rastas Henley‘io kūnas, tiksliau, kas iš jo buvo likę. Tyrėjai padarė išvadą, kad jis nebuvo pagrobtas, o pasiklydo ir mirė dėl natūralių priežasčių. Taip pat ant knygos viršelio, kuris matyti nuotraukoje, buvo parašytas telefono numeris, kurio dalį pavyko perskaityti. Skaičius (net atsižvelgiant į neįskaitomus skaičius) gali būti vienas iš 300 skaičių, iš kurių iš tikrųjų egzistuoja tik 57. Visi skaičiai buvo patikrinti, tačiau ji nepateikė jokių užuominų.
Netrukus prie vienos iš Montecito (Kalifornija) statybviečių buvo rasta panaši nuotrauka, kurioje matyti merginos galva su užklijuota burna ant tokios pat spalvos pagalvės, kaip nuotraukoje iš Port St. Joe.
Patty Doel čia atpažino ir savo dukrą, nepaisant to, kad nuotraukos kokybė buvo labai prasta. Kaip visada, ekspertai teigė, kad fotografavimo juosta buvo parduota 1989 metais birželio mėnesį. Vėliau mamai buvo parodyta dar viena nuotrauka, kurioje užfiksuota surišta mergina, kurios veidą dengė dideli tamsūs akiniai. Ji sėdėjo priešais vyrą traukinio vagone. Anot ekspertų, ši mergina buvo nufotografuota juosta, kuri buvo parduota ne anksčiau kaip 1990 metais vasario mėnesį.
Patty Doel negalėjo tiksliai pasakyti, ar mergina atrodo kaip jos dukra, ar ne. Greičiau laikė nuotrauką kažkieno išdaiga. Nepaisant visų tyrimo pastangų, daugiau įrodymų byloje rasti nepavyko.
2003 metais policijos leitenantas McCrackenas, kažkada trumpai palaikęs santykius su Tara Calico, buvo apkaltintas savo žmonos nužudymu, todėl Taros byla buvo peržiūrėta. Tačiau teismo ji nepasiekė, nes nebuvo rasta įrodymų ir ryšio su Calicos byla.
2009 metais rugpjūtį Port St. Joe policija gavo du anoniminius laiškus su berniuko nuotrauka, kurioje jo burna buvo nudažyta juodais dažais (kaip ir 1989 metų nuotraukoje, kurioje burnos buvo užklijuotos juoda juosta). Policininkai išsiaiškino, kad laiškai atkeliavo iš Albukerkės, tačiau nerado nei DNR pėdsakų, nei kitos naudingos informacijos. Tą pačią dieną Persijos įlankos apygardos šerifas Port Sent Jo gavo skambutį iš liudininko, kuris teigė matęs vaizdinį, kad Taros kūnas turi būti rastas kažkur Kalifornijoje. Pasak šerifo, net jei Taros 1989-ųjų nuotraukoje nėra, atvejį vis tiek reikia ištirti, nes vaiko akyse galima įskaityti tikrą, o ne apsimestinę baimę.
Tik po 20 metų Valensijos apygardos šerifas išsakė savo versiją apie tai, kas nutiko. Anot jo, dvi paauglės pikapu važiavo paskui Tarą, tačiau netyčia ją partrenkė. Po to, padedami dar dviejų žmonių, jie lavoną paslėpė. Šerifas taip pat sakė, kad įvardins susijusius asmenis, bet to nepadarys tol, kol nebus rastas Taros kūnas. Taros patėvis Johnas Doelis (Patty mirė 2006 metais, o merginos tėvas 2002 metais) aštriai pasisakė apie šiuos šerifo teiginius, sakydamas, kad arba jis turėtų rasti rimtų kaltės įrodymų ir pateikti kaltinimus, arba užčiaupti burną.
Kol kas byla lieka atvira. Versija apie Taros dingimo ryšį su 1989 metais rastomis nuotraukomis jau seniai atmesta, bet kol kas sulaikytųjų byloje, kaip ir viso tyrimo metu, nebuvo. Pagrobimo aplinkybės lieka neaiškios.
parengė Vytautė Jogailaitė
“YouTube” stopkadrai, Wikipedia nuotrauka
